p>Tik pamanykite – gyvenimas yra teatras. Ir visi jame artistai? O ką daryti
tiems, kurie nori būti savimi ir nevaidinti jokio vaidmens? Štai jiems ir yra
sudėtingiau. Kartais net ir labai sudėtinga. Tuomet visai ne aktoriai, o sielų
žinovai psichologai siūlo pasitelkti dar vieną meno terapijos formą –
psichodramą. Kas ji?
Gydymosi receptas – tragedija ir komedija
Grįžkime šiek tiek atgal – į tuos laikus, kai tik augo susidomėjimas žmogaus
psichikos pasireiškimais ir būdais, galinčiais ją veikti. Psichoterapeutas
Carlas Gustavas Jungas yra sakęs, jog mūsų sapnų struktūra primena dramos
struktūrą. Senovės romėnų gydytojas Sopranus išrašydavęs tragediją manija
sergantiems, o komediją – depresija sergantiems pacientams. Daugelio senųjų
civilizacijų ritualuose ir misterijose galima aptikti gydomąjį poveikį.
Viena seniausių teatro formų – ritualas, kuris sustiprina mūsų pasaulėžiūrą,
santykius, leidžia permąstyti gėrio ir blogio temą. O ir socialiniame, viešame
gyvenime, oficialiuose dalykuose – būtini vaidybos elementai. Jie padeda mums
tvirčiau jaustis. Pastebėta, kad jau aštuoniolikos mėnesių mažylis kuria scenas
su realiais ir įsivaizduojamais subjektais bei lėlėmis, kalba su jais ir taip,
tarsi pats būtų jie.
Psichodrama: vaidinsiu tai, ką esu patyręs
Kaip psichoterapijos metodas teatro principai pradėti taikyti prieš trisdešimt
metų.
Kaip tai vyksta?
Veiksmas vyksta grupėje. Pasiskirstoma vaidmenimis, pasitelkiamas balsas,
judesys, šokis, muzika, įpinami tekstai, gali būti naudojami kostiumai,
scenografija, kaukės. Teatro sąlygiškumas leidžia tarsi suspausti erdvę ar
pagreitinti laiką, atkurti kadaise egzistavusias traumines situacijas. Ir jas iš
naujo išgyventi tam, kad… pasijustume gerai ir pasveiktume! Teatras leidžia
mums pažvelgti į savo jausmus tarsi iš šalies. Dramos terapijoje naudojama
pjesės, literatūrinė medžiaga arba mitologija.
Psichodramoje – paties paciento asmeninio gyvenimo faktai, jo išgyventi tikri
įvykiai. Vaidindami galime patirti tokius jausmus ir emocijas bei elgtis taip,
kaip realiame gyvenime negalėtume. Psichodramos įkūrėjas Jacobas Levy Moreno
savo knygoje "Spontaniškasis teatras" rašo, kad čia kuriamas teatras be
dramaturgo, kur atlikėjai – aktoriai ir žiūrovai, o sceną pakeičia atvira erdvė.
Jo veikiami šiuolaikiniai režisieriai ėmė kurti spektaklius, kuriuose riba tarp
tikrovės ir vaidybos išnyksta.
Lėlės ir žmonės
Apie psichodramą kalba Lietuvos psichodramos draugijos narė, aktorė ir
režisierė, rašytoja, pjesių autorė, lektorė, skaitanti paskaitas tema "Asmenybės
ugdymas pasitelkiant teatro meną", tarptautinės lėlininkų asociacijos UNIMA
Lietuvos nacionalinio centro prezidentė Aurelija ČEREDAITĖ (Čeredėjevaitė).
Lietuvoje šios terapijos mokymai prasidėjo nuo 1993 metų, tačiau oficialiai
draugija įsteigta 1999 metais. Visame pasaulyje populiarios terapinės
psichodramos grupės. Jos sudaromos tam tikram laikui, pavyzdžiui 10 užsiėmimų.
Jas gali lankyti visi, norintys geriau pažinti save, taip pat ir asmenys,
patyrusieji trauminę situaciją (artimo netektis, skyrybos, darbo praradimas).
Psichodrama taikoma ir rengiant profesionalius aktorius, dažniausiai privačiose
aktorinėse mokyklose. Šis metodas sutrumpina vaidmens paruošimo laiką, ypač
tinka pradiniame etape.
Klasikinė psichodrama trunka ne mažiau kaip keturiasdešimt minučių. Šis metodas
labai padeda, kai žmogus patenka į painią, įtemptą situaciją, kurios jis
nesupranta. Ją išgyvendamas jis atgamina tokius trauminius įvykius, kurių gal ir
neatsimena. Psichodrama prasideda nuo apšilimo, pratimų, paskui pasidalijama
vaidmenimis, vyksta procesas. Vėliau pasakojami išgyvenimai, dalijamasi
patyrimu. Dažnai atrodo, kad esi vienintelis pasaulyje, turintis tokią problemą,
bet po psichodramos paaiškėja, kad ir kiti turi panašių išgyvenimų. Tu
nebesijauti vienišas.
Psichodramos pradininkas J.L.Moreno, pagal antikinio teatro pavyzdį, asmenį,
kurio psichodrama vaidinama, pavadino protagonistu, o konfliktuojantį asmenį –
antagonistu. Asmuo, kuris nori, kad būtų vaidinama jo situacija, tampa savo
vaidinimo režisieriumi: pats pasirenka sau dublerį (kai nori pažiūrėti iš
šalies, kaip jo situacija atrodo), antagonistą, tai yra priešininką, ir kitus
savo istorijos dalyvius. Galima ir pasikeisti vaidmenimis: protagonistas
atsisėda į antagonisto vietą ir pasako tekstą, kuris iš tiesų buvo ištartas
gyvenime.
Režisieriaus ir terapeuto vaidmuo yra užduoti klausimus, kurie tam tikra linkme
pakreiptų visą veiksmo eigą. Gali vaidinti grupė žmonių, tačiau būna ir taip,
kad žmogus drovisi ir nenori atsiskleisti. Tada galima atlikti monodramą arba
taikyti "Play of life" metodą su lėlėmis.
Johnas Bartonas, kuris mokė šio metodo, pateikė tokį pavyzdį. Žmogus, turėjęs
labai sunkią vaikystę, iš pradžių atsisakė dirbti su lėlėmis. Tačiau terapeutas
lėles paliko netyčia, ir asmuo pradėjo jas spontaniškai dėlioti ir su jomis
kalbėtis, pasakodamas savo istoriją. Jo tėvas grįžta namo girtas, atsisėda ant
sofos ir žiūri televizorių, o jam su sesute negalima verkti, nes tėvas juos
pradės mušti. Jis visais būdais stengiasi raminti sesutę. Staiga dėliodamas
lėles žmogus pradėjo verkti ir išreiškė tą išgyvenimą, kurį patyrė vaikystėje.
Jis turėjo problemų dėl užgniaužtų jausmų, nes vaikystėje buvo įpratintas, kad
neturi teisės jų reikšti.
Priešinaisi tėvui, priešinsiesi viršininkui
Lietuvoje psichodramos metodas buvo taikomas rizikos grupei priskiriamoms
jaunoms motinoms, kurios pačios augo asocialiose šeimose. Patyrusieji vaikystėje
psichologinę, fizinę prievartą būna užsidarę, nemoka išreikšti savo jausmų.
Teatro metodas padeda jiems atpalaiduoti emocijas. Teko dirbti su hiperaktyviais
internato vaikais. Mano grupėje buvo penkiolikos metų berniukas, neišmokęs nė
vieno eilėraščio, o vaidinimo tekstą jis sugebėjo išmokti! Vaikai vaidindami
įgyja tų įgūdžių, kurių jiems trūksta gyvenime, ir taip praplečia savo asmenines
galimybes.
Vaidmenis mes keičiame kasdien po kelis kartus: su tėvais vaidiname vaiko
vaidmenį, su vaikais – tėvų vaidmenį, su viršininku – pavaldinį, su sutuoktiniu
– sutuoktinį. Kuo daugiau vaidmenų sugeba prisiimti žmogus, tuo spalvingesnė
asmenybė jis yra.
Psichodramos esmė yra santykiai su tėvais. Tarkim, asmuo sako, kad jis nuolat
konfliktuoja su viršininku. Paklausi, o kokie jo santykiai buvo su tėvu? Gal
viršininkas čia niekuo dėtas, tai tavo projekcija į jį. Jeigu priešinaisi savo
tėvui, priešinsiesi ir aukštesnes pareigas einančiam asmeniui. Jei žmogus tai
suvokia, jis gali pradėti tą santykį reguliuoti. Psichodramos pradininkas
J.L.Moreno sukūrė ir socialinio atomo teoriją: kiekvienas žmogus gimsta su savo
socialiniais ryšiais. Socialinį atomą galima piešti, kurti su grupės dalyviais
ar su lėlėmis. Socialinį atomą galima panaudoti dirbant su vaikais, tai
palengvina jų pažinimą.
Tylos įžadai po vaidinimo
2003 metais dalyvavau Pasauliniame meno terapijos kongrese Budapešte. Ten teatro
terapija labai populiari, yra daug Biblijos terapijos grupių. Kartais asmenį
jaudina kuri nors Biblijos scena arba ji jam nesuprantama. Vaidinant
išsiaiškinama, kodėl tas epizodas nesuvokiamas.
Psichodrama vyksta lygioje aikštelėje, tokiu atveju visi jos dalyviai turi
vienodas teises. Dalyvis gali ir nesutikti su jam paskirtu vaidmeniu, nenorėti
su juo susitapatinti.
Vedama ir sapnų psichodrama, kurios metu galima sukurti simbolinį personažą,
tarkim, tokį kaip pievelė, gera nuotaika arba galvos skausmas. Gali būti
naudojamas ir choras, jei žmogus pasiklydo tarp prieštaringų minčių: vienoje
pusėje dainuoja choras, išsakantis vienas mintis, o kitoje – kitas. Dalyvis
turėtų įsiklausyti, kur jį labiau traukia. Nes, tarkime, žmogus nesuvokia, kodėl
jis nenori vieno ar kito veiksmo atlikti, o dalyvaudamas psichodramoje jis gali
sau išsiaiškinti, kodėl taip yra. Režisierius neaiškina protagonistui, ką jis
turėtų jausti, ir nemoko jo. Jis pats turi būti veiksmo variklis ir išvadas
turėtų pats pasidaryti.
Niekas neverčia kurti labai intymių psichodramų, be to, pagal vidaus taisykles
viskas, kas išgirsta ir pamatyta, lieka tos grupės viduje. Išskyrus tuos
atvejus, kurie pateikiami kaip pavyzdžiai, mokant šios terapijos.