Mokyklose ir universitetuose, populiariosios
psichologijos brošiūrose ar tiesiog mūsų pokalbiuose nuolat šmėsčioja žodžiai
„melancholikas“, „flegmatikas“, „cholerikas“ ir t.t. Taip mėgstame skirstyti ir
lipdyti etiketes, kad lengva ranka kolegai mestelim: „Na, tu ir flegma“ arba
žmonai papriekaištaujame: „Isterikė, – na, bet tavo amžinai choleriškam
charakteriui tai būdinga!“.
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Agnė Grušauskaitė
siūlo nepamiršti, kad žmogus, kaip ir visas gyvenimas, labai įvairiapusiškas.
Tad vertindami save ir aplinkinius pro pamėgtųjų tipažų prizmę, apribojame savo
mąstymą. Kaip lengva manyti, kad štai, – akimirka, kita, ir jau žinome, kas yra
prieš mus esantis žmogus.
Deja, darydami tokias skubotas ir supaprastintas išvadas, rizikuojame smarkiai
suklysti. Kiekvienas žmogus gali elgtis skirtingai: sykį – kaip melancholikas,
kitą kartą – kaip karštakošis cholerikas. Tai priklauso nuo daugybės dalykų:
nuotaikos, gyvenimo aplinkybių, kompanijos, savijautos ir t.t.
Todėl neprisistatinėkime optimistais ar pesimistais, flegmatikais ar
sangvinikais – visi šie tipai yra mūsų viduje, tik proporcijos, kuriomis
pasireiškia jiems priskiriami bruožai, skiriasi.
Nepamirškime, kad toks anksčiau mėgtas klasifikavimas nėra objektyvus, nes
skirtingi žmonės mus mato skirtingai, vadinasi, jei vienam būsiu panašesnis į
choleriką, kitam galiu atrodyti tiesiog aktyvus sangvinikas. O besimėtantiems
„isterikų“ etikėte reiktų pamąstyti, ar taip jie neatsikrato atsakomybės už
galbūt sukeltą reakciją ir nuvertintas kito žmogaus emocijas?
Tyrimai rodo, kad žmogus turi savo paties vaizdinį, susidedantį iš daugybės
dalių: kokį norėčiau save matyti, kokį mane mato kiti, ką iš tikrųjų apie save
galvoju ir pan. Kai kurie autoriai, tyrinėjantys žmonių mąstymą, išskiria
skirtingas jo rūšis: kritinį, pozityvų, negatyvų, apibendrinantį, perdėto
optimizmo ar magiškąjį.
Kritinio mąstymo žmogus stengiasi surinkti kuo daugiau informacijos, įvertinti
viską, kas įmanoma, išlaikydamas įvairiapusį matymą ir taip priimti tinkamiausią
sprendimą. Šis mąstymas būdingesnis tam tikrų žinių ir noro gilintis
nestokojantiems žmonėms, gebantiems priimti tiek malonią, tiek nemalonią
informaciją.
Neigiamai mąstyti linkęs žmogus išsirankios iš gaunamos informacijos negatyvius
momentus ir taip „surinkęs“ informaciją tarsi patvirtins jau anksčiau apie save
ar kitus turėtą nuomonę. Be abejo, taip mąstant sunkiau priimti tinkamiausią
sprendimą, nes vaizdinys yra vienpusis.
Pozityvaus mąstymo atstovai dažniau bet kurioje situacijoje siekia įžvelgti
pliusus – kuo konkretus dalykas gali būti man naudingas, ką gero duos patirtis.
Tuo tarpu mąstant apibendrintai priimama ir negatyvi, ir pozityvi informacija.
Ankstesnių patirčių ir šios informacijos pagrindu daromi dideli apibendrinimai,
dažnai „linkstantys“ arba į pozityvą, arba į negatyvą.
Tam tikrose situacijose žmogus gali mąstyti neadekvačiai, tarkim, sužinojęs apie
mirtiną ligą ar pavojų, juoktis, šypsotis, sakyti, kad viskas bus gerai ir t.t.
– tai vadinamasis perdėto optimizmo mąstymas. Jį išprovokuoti gali ir stresas ar
stiprūs emociniai sukrėtimai.
Daugeliui mūsų būdinga ir kažkokia magiškojo mąstymo dalis – taip mąstant
vadovaujamasi ne loginiais ryšiais, bet nuojautomis, paties sugalvotais ar kitų
lemtingais laikomais ženklais, pavyzdžiui: „Jei eidamas gatve suskaičiuosiu
devynis mėlynus automobilius, egzaminą išlaikysiu puikiai, jei ne –
susimausiu“.
Atitrūkusiam nuo realybės magiškajam mąstymui priskiriamas ir tikėjimas
horoskopais. Tiesa, nebūtinai vienas ar kitas mąstymo būdas mums kenkia, tarkim,
magiškasis mąstymas praplečia įprastą kasdienybę, daro ją įdomesnę. Anot
psichologų, negerai, jei toks mąstymas dominuoja, nes toks žmogus negali pats
priimti efektyvių sprendimų, gali tapti priklausomas nuo mistinių ženklų ar kitų
žmonių. Daugiausiai aspektų ir argumentų aprėpiame mąstydami kritiškai, todėl
šis būdas laikomas efektyviausiu.
Joks žmogus nemąsto tik kažkuriuo vienu būdu. Tam tikroje situacijoje Jonas
mąstys pozityviau, kitoje – negatyviau, o trečioje bus nusiteikęs kritiškai.
Mąstymo būdų pažinimas naudingas tuo, kad kuo daugiau žinome apie save ir kitus,
tuo lengviau randame įvairių problemų sprendimo būdus. Būtent todėl verta
vystyti visas savo savybes: intuiciją, kritinį mąstymą, pozityvias įžvalgas, o
ne įtikėjus kažkieno kito ar savo paties prikabinta etikete, ja dangstytis: „Aš
esu toks ir viskas!“
Žmogus turi daugybę savybių. Kuo jis kūrybiškesnis, tuo labiau stengiasi pažinti
kitus ir save. Iki šiol populiaru žmones vertinti pagal tai, kiek jie
melancholiški, pesimistiški ar optimistiški. Bet iš tiesų, yra daug svarbesnių
bruožų ar vertinimo kriterijų. Tos svarbiosios savybės būdingos tik žmogui.
Todėl paklauskite savęs, kiek esu švelnus ar užjaučiantis? Kiek egocentriškas ar
sugebenatis suprasti kitą, įsijausti į jį? Ar esu tolerantiškas? Kiek moku būti
suprantamas kitiems? Kiek aš suprantu kitus? Kiek esu aktyvus ar pasyvus, rodau
iniciatyvos ar laukiu jos iš kitų? Ar aš energingas? Kiek esu agresyvus ar
bambeklis? Ką duodu kitiems?
Mūsų turtingas ir įvairalypis vidus reikalauja nors retkarčiais padaryti
„reviziją“ – pasitikrinti, koks aš. Sau ir kitiems. Nes svarbu ne tik, kaip pats
save įsivaizduoju, bet ir ką, žiūrėdami į mane, mato aplinkiniai.
Saulė Gradaitė