Kai vaikams sueina 1,5-2 metai, dauguma tėvų susiduria su taip vadinamąja „godumo”
problema. Jei anksčiau vaikas nekreipdavo jokio dėmesio į tai, kas ima jo žaislą,
tai apie antruosius gyvenimo metus viskas pasikeičia, ir tėvus ima gąsdinti
vaiko nenoras dalintis „savo” daiktais ir aktyvus nuosavybės gynimas. Su kuo
susiję tokie pokyčiai? Kaip susitvarkyti su savo emocijomis ir kaip koreguoti
vaiko elgesį nepabloginant situacijos?
Ne godumas, o „aš” ribų pažinimas
„Mano Liudvikui beveik du metukai. Išėjus į žaidimų aikštelę, jis savo žaislus
gražiai susidėlioja, o pats žaidžia su svetimais. Tačiau jei kas nors paima jo
mašinytę ar kibirėlį, jis tuoj pat atima, o kartais net ir suduoda. Labai
nepatogu prieš kitas mamas, juk Liudvikas gali užgauti ir mažesnį. Bijau, kad
jis gali užaugti godžiu…” – pasakoja Asta.
Apie antruosius gyvenimo metus prasideda visiškai naujas vaiko loginio vystymosi
etapas, kuomet jis pradeda vartoti žodžius „aš” ir „mano”. Pamenate, kaip
anksčiau vaikas apie save kalbėdavo trečiuoju asmeniu, tai yra „Liudvikas valgo,
Liudvikas žaidžia”. Dabar jam formuojasi pilnas savo paties vaizdas, o tai
pasireiškia ir žodžio „aš” atsiradimu vaiko kalboje.
Kartu su žodžiu „aš” atsiranda ir žodis „mano”: „tai mano žaislas, mano mama,
mano kėdė”. Viskas, ką vaikas apibūdina žodžiu „mano” yra jo asmenybės tęsinys.
Visi tie daiktai ir žmonės priklauso jo asmeninei erdvei. Būtent todėl vaikas
taip emocionaliai reaguoja į tai, jog kažkas atsisėdo ant jo kėdės, žaidžia jo
žaislu ir kalba su jo mama.
Tokiame amžiuje apie godumą kaip asmenybės bruožą negali būti ir kalbos. Vaikui
svarbu žinoti, kad jis pats ir jo daiktai nebus paliesti be jo sutikimo.
Be to, šiuo laikotarpiu kartu su „mano” vaikas ima suprasti ir tai, kas yra „svetima”.
Galite išgirsti vaiką sakant: „tai mamos sijonas, tai tėtės laikrodis”. Tai pats
tinkamiausias laikas išmokyti vaiką, jog visuomet prieš paimant svetimą daiktą
reikia atsiklausti.
Privalo ar gali?
Kaip viskas vyksta žaidimų aikštelėje? Vaikas išsineša savo žaisliukus, kurį
laiką jais pažaidžia ir tada susidomi kuo nors kitu: gėle ar svetimu žaisliuku.
Staiga jis pastebi, jog kažkas paėmė jo daiktą ir puola į kovą! Gali pravirkti,
trypti kojomis, bandyti atimti ar net suduoti. Vaiko akimis, svetimas asmuo
pasikėsino ne į kastuvėlį (kaip atrodo mamai), bet į jį patį. Mama patiria
begalę prieštaringų jausmų: nuo noro pateisinti mažylį iki gėdos dėl savo „godaus”
vaiko. Jai atrodo, jog visi aikštelėje žiūri į ją, ir ji jaučiasi kalta prieš „bendruomenę”.
Iš tikrųjų, tai yra ne mažylio, bet mamos problema. Būtent jai nepatogu, gėda ir
norisi teisintis prieš aplinkinius. Būtent todėl, jog tai mamos problema, jai
reikėtų susimąstyti, kaip tokioje situacijoje elgiasi ji. Dažniausiai mamos
pasidalina į dvi pozicijas: „jis PRIVALO dalintis nežiūrint į nieką” ir „jis
GALI dalintis, jei nori”.
Pozicijos „privalo dalintis” besilaikanti mama gali imti vaiką garsiai barti ir
net pliaukštelėti jam prie visų. Ji gali atimti atkovotą žaislą ir paduoti jį „nuskriaustam”
vaikui. Mamai gali atrodyti, jog ji turi aplinkiniams parodyti, jog griežtai
auklėja savo vaiką. „Bendruomenė” turėtų būti patenkinta. Taip elgdamasi mama
atsižvelgia ne į vaiką, jo interesus ir ypatingą jo vystymosi etapą, o į savo
iliuzijas apie tai, ką pagalvos apie ją kaip apie mamą kiti. Tačiau negalima
išmokyti gėrio barant, pliaukšint ir atimant. Negalima išmokinti dosnumo
verčiant dalintis, juk tikrasis dosnumas gali būti tik iš širdies.
1,5-2,5 metų amžiuje formuojasi ir labai svarbus sugebėjimas sakyti „ne”. Žmonės,
vaikystėje neišmokę sakyti „ne”, suaugę labai kenčia. Ko gero, teko sutikti
žmonių, kurie visiems skolina pinigus ir po to neatgauna, ar moterį, kuri
skolina draugei suknelę ir po to gėdijasi paprašyti grąžinti? Ar nuoširdus šis
dosnumas? Ne, ir tai yra vertimo dalintis pasekmė. Jų mamos labai bijojo, jog
vaikai užaugs godūs, o jie užaugo nemokantys atsakyti. Tuomet jau suaugusį žmogų
psichologai moko sakyti „ne”, kad galėtų ginti savo interesus.
Nutinka ir taip, kad tie, kurios aktyviai vertė dalintis, vėliau elgiasi
priešingai („na dabar tai jau niekas man nesutrukdys elgtis taip, kaip aš noriu!”).
Ir vaikas (paauglys) ima gailėti net smulkmenų. Tai, ko taip bijojo mama, tampa
realybe.
Grįžkime prie antrosios mamų reagavimo pozicijos – „jis GALI dalintis, jei nori”.
Tai sveika pozicija, nes atsižvelgiama į vaiko interesus.
„Mano Paulius paprastai dalinasi žaislais. Tačiau kartais ir jis gali grubiai
atimti savo daiktą, pravirkti. Tada man būna truputį gėda. Tačiau suprantu, kad
tai JO nuosavybė ir jis turi teisę jos neduoti. Todėl kitam mažyliui pasakau,
kad galbūt Paulius vėliau duos pažaisti. O grįžę namo mes aptariame šį klausimą”-
pasakoja Aldona.
Žmogus, kurio tėvai laikėsi tokios pozicijos, ateityje gali apginti savo teises,
interesus, garbę ir nuosavybę. Juk svarbu ugdyti pagarbą tau priklausantiems
daiktams. Taip jau yra, kad vaikui iš pradžių (1,5-3 metų amžiuje) formuojasi
noras apginti save, savo daiktus ir norus, o tik vėliau (3-5 metų amžiuje)
vaikas išmoksta dalintis.
Keletas praktinių patarimų, kaip smėlio dėžėje išsaugoti taiką, jei jūsų
mažylis nenori dalintis:
• Tuo metu, kai jūsų vaikas grubiai atima iš kito vaiko žaislą, tvardykitės.
Nepykite ir nešaukite ant savo mažylio. Taip pat nepykite ir nevadinkite
gobšuoliu kito vaiko, iš jūsų mažylio atėmusio žaislą.
• Galite atsargiai pasiūlyti vaikui vis tik pasidalinti („Matai, Tomas nusiminė,
gal parodytum jam mašinėlę?”). Gali pavykti, gali ir ne.
• Galima pabandyti abu vaikus sudominti bendru žaidimu, nors vaikai iš tikrųjų
kartu žaisti pradeda tik nuo 3 metų. Greičiausiai, abu vaikai žiūrės, kaip jūs
žaidžiate su mašinyte.
• „Nuskriaustam” vaikui galima pasiūlyti kitą žaislą, tačiau būtina atsiklausti
mažojo savininko.
• Jei „nuskriausto” vaiko mama žiūri į jus smerkiančiai, tai arba jos vaikas dar
labai mažas, arba ji laikosi pozicijos „jis PRIVALO dalintis”. Bet kuriuo atveju,
nesistenkite jos perkalbėti.
• Atminkite, jog vaikas gali suprasti, ką reiškia „svetimas”. Todėl savo
pavyzdžiu parodykite, jog reikia atsiklausti prieš imant svetimą daiktą. Taip
vaikas ims gerbti ne tik savo, bet ir svetimą nuosavybę.
3-5 metai: metas ugdyti dosnumą
Šiame amžiuje vaikai pradeda žaisti kartu. Galima stebėti, kaip vaikai
susiskirsto į grupes: berniukai žaidžia policininkus, gaisrininkus, mergaitės –
„mamas ir dukras”. Jei iki tol žaislas buvo vertingas vien todėl, kad priklausė
vaikui, tai dabar žaislai tampa bendravimo su kitais vaikais sąlyga.
Dabar vaikai patys stengiasi pasidalinti žaislais su draugais, juk tai reiškia,
jog bus įdomus bendras žaidimas. Pirmoje vietoje atsiduria žmogiškieji santykiai.
Į darželį atsineštas ir nieko nesudominęs žaislas bus nukištas į tolimiausią
kampą.
Būtent šiame bendrų žaidimų etape ir galima išugdyti sugebėjimą dalintis, kurį
suaugusieji vadina dosnumu. Vaikas greitai supranta, kad leidęs žaisti su savo
žaislu, jis turės teisę prisijungti prie bendro žaidimo.
„Mano dukra visuomet nešasi lėles į darželį. Žinau, kad jos su draugėmis Lina ir
Aiste žaidžia „dukromis-mamomis”. Tačiau kitoms mergaitėms ji savo lėlių neduoda.
Gal tai godumas?” – klausia keturmetės Agnės mama.
Paprastai vaikai noriai dalinasi savo daiktais su draugais, tačiau kitiems gali
neleisti net prisiartinti. Esmė tame, kad vaikas išskiria artimą ratą, į kurį
įeina artimieji ir draugai. Šiais žmonėmis jis pasitiki, noriai bendrauja ir su
malonumu dalinasi savo brangenybėmis. Bet yra žmonių, su kuriais vaikas privalo
būti, tačiau gali atsisakyti su jais bendrauti (pavyzdžiui, kai kurie
giminaičiai ar vaikai darželyje). Su jais dalintis jis nenori. Tai nėra godumas.
Įsivaizduokite: jūs turite automobilį. Ar leisite juo pasivažinėti pažįstamai iš
gretimos laiptinės? Greičiausiai, ne. O savo vyrui, broliui? Greičiausiai, taip.
Todėl, jei vaikas dalinasi su artimaisiais ir draugais, jis nėra godus.
Šiame periode vaikas ima derinti savo elgesį prie kai kurių elgesio taisyklių,
privalomų visiems. Todėl būtent dabar geriausias metas papasakoti, o dar geriau
– parodyti savo pavyzdžiu, ką reiškia dalintis. Turite parodyti, jog reikia
mokėti ne tik imti, bet ir duoti. Pasistenkite išnaudoti tam kiekvieną progą.
Pavyzdžiui, liko keli šokolado gabaliukai, ir vaikas jį visą nori suvalgyti. Tuo
metu priminkite, jog ir jūs neatsisakytumėte šokolado, o ir tėtei reikia palikti.
Padalinkite šokoladą į tris lygias dalis. Jei šeimoje yra keletas vaikų,
priminkite jiems, jog reikia dalintis tarpusavyje ir su jumis.
Parduotuvėje pirkdami saldumynus, pasiūlykite vaikui: „Nupirkime šiuos
saldainius močiutei, juk greitai pas ją važiuosime”. Nepatingėkite padėti vaikui
padaryti kam nors dovanėlę gimimo dienos proga. Nepraleiskite progos leisti
vaikui pajausti, kaip malonu daryti gerus darbus ir už tai sulaukti dėkingumo.
Šiuo atveju jūsų pagalbininkais gali tapti knygos. Svarbu ne tik skaityti ir
tikėtis, kad vaikas pats supras pamokymą, bet ir aptarti su vaiku tai, ką
perskaitėte. Tam, pavyzdžiui, tinka pasakėčia „Žiogas ir skruzdėlė”, pjesė „Katės
namai” arba multiplikaciniai filmukai apie gobšumą. Jūs turite nepastebimai į
tai atkreipti vaiko dėmesį.
Kadangi ikimokykliniame amžiuje pagrindinė veikla yra žaidimai, jie gali būti
puikia gydomąja ar profilaktine priemone, kurios ieško tėvai. Žaidimų pagalba
galima išugdyti norimus bruožus ar padėti spręsti problemas. Štai žaidimas,
kurio pagalba galite išmokinti vaiką dalintis.
Paimkite keletą minkštų žaisliukų. Tegul jam labiausiai patinkantis žaisliukas
būna „juo”. Jei pastebėjote, kad vaikas gobšus, suvaidinkite kaip „Tomo liūtukas”
iš pradžių nenorėjo dalintis, nors visi vaikai jo prašė. Tuomet vaikai nuėjo
žaisti, o „Tomas” liko vienas. Jis nuliūdo ir nuėjo pas savo mamą. Ji patarė
pasidalinti žaisliukais ir davė saldainių pavaišinti vaikus. Kitą dieną „Tomas”
pasidalino su draugais, ir jie ėmė žaisti drauge.
Iš pradžių „Tomą” vaidinkite jūs. Tai svarbu, nes reikia parodyti pageidaujamą
elgesio modelį. Situaciją sužaiskite keletą kartų. Jei vaikas vėl ir vėl prašo
žaisti – žaiskite, nes tai rodo, jog jis įsisavina naują elgesio strategiją.
Būtinai apie žaidimą priminkite kasdien. Kai vaikas įsisavins informaciją, jis
pats norės vaidinti |”Tomo liūtuką”. Stebėkite, kaip jis tai daro ir, jeigu bus,
taisykite „klaidas”. Atkreipkite dėmesį, ar pasikeitė jūsų vaiko elgesys su
bendraamžiais. Jei taip, vadinasi, žaidimas buvo naudingas. Dabar jūs
retkarčiais galėsite grįžti prie šito žaidimo, jei vėl pastebėsite
nepageidaujamo elgesio požymiu.
5-7 metai: godumas – tai tik simptomas
Vaikui jau 5-7 metai, tačiau jis nerodo savo žaislų, tyliai kamputyje suvalgo
saldainius, pamiršta, jog ir artimieji mėgsta vaisius ir saldumynus, o
mėgstamiausi jo žodžiai yra „aš” ir „mano”. Vaikai darželyje (mokykloje) atvirai
jam sako „gobšuolis”, tam pritaria ir dauguma suaugusiųjų. Greičiausiai, kiti
vaikai atsisako su juo bendrauti, nes neįmanoma bendrauti su tuo, kuris tik „ima”
ir nieko „neduoda”. Tačiau dar nevėlu viską ištaisyti. Nors, tikriausiai, tam
prireiks psichologo pagalbos.
Kiekviena situacija su „gobšiu” vaiku yra skirtinga. Labai dažnai godumas – tai
tik simptomas, po kuriuo slypi kur kas gilesnės psichologinės problemos. Tuomet
neįmanoma „išgydyti” gobšumo, neišsprendus šių problemų.
1 situacija: „Vaida – užsiėmusių tėvų dukra”
Šešiametė Vaida su niekuo nenorėjo dalintis žaislais. Atsinešusi į darželį savo
brangias lėles, susodindavo jas ir stebėdavo, kad niekas prie jų neprieitų. O
jei kas iš vaikų bandydavo pažiūrėti, ji puldavo prie lėlių, galėdavo net įkasti.
Darželio psichologė išsiaiškino, jog mergaitę nuo šešių mėnesių auklėja auklė, o
tėvai visą laiką būna darbe. Mama negalėjo prisiminti, kada su dukrele buvo kine
ar cirke. „Aš grįžtu, kai ji miega! Juk mes norime uždirbti pinigus jos ateičiai”
– atsakė mama.
Vaiko būsena, kai jam stinga artimųjų šilumos, vadinama deprivacija. Šią
problemą dažnai turi vaikų namų augintiniai. Jiems stinga artimųjų palaikymo,
padrąsinimo švelniais žodžiais. Tačiau ir nemažai tėvus turinčių vaikų kenčia
nuo šios problemos. Tėvai pernelyg užsiėmę, jie „kuria” vaikams ateitį,
nesusimąstydami, kad žaloja jų dabartį.
Tokie vaikai paprastai labai mėgsta saldumynus (suvalgo problemą), taip
užpildydami emocinį trūkumą. Tėvai jiems dažnai dovanoja brangius žaislus,
tačiau niekuomet nežaidžia kartu. Tėvų padovanoti daiktai vaikui tampa meilės „surogatu”,
vieninteliu tėvų neabejingumo įrodymu. Todėl tokiems vaikams taip sunku dalintis
saldumynais, žaislais.
Šiuo atveju „gydyti” gobšumo nėra prasmės. Reikia „gydyti” pačią šeimos
tarpusavio santykių sistemą, mokant tėvus bendrauti su vaiku: kalbėtis, aptarti
jo problemas, domėtis jo nuomone, kartu žaisit ir praleisti laisvalaikį. Tuomet
meilės „surogatai” bus nebereikalingi ir godumas išnyks.
2 situacija: „Andrius – vyresnysis brolis”
Andriui buvo šešeri, kai gimė sesutė. Tėvai galvojo: „Didelis berniukas, bus
pagalbininkas”. Tiesa, iš pradžių Andrius rūpinosi mažyle, mokėjo pamaitinti iš
buteliuko, pakeisti sauskelnes. Tačiau kartais jis paklausdavo mamos: „O kurį tu
labiau myli?” Mama pasimesdavo. Tačiau sesutei paaugus ir ėmus vaikščioti, ji „kėsindavosi”
į Andriaus žaisliukus, o jis puldavo atkakliai ginti savo „brangenybių”: jis
galėjo sesutei iš rankų išplėšti mašinytę, pravirkti ar pliaukštelėti per
užpakaliuką. Suprantama, toks elgesys labai žeisdavo mamą, kuri mokė sūnų, jog
būti gobšiu yra gėdinga.
Šeimose, kur yra keletas vaikų, „godumas” gali būti kitos gilesnės problemos –
pavydo – išraiška. Atsiradus mažyliui, vyresnis vaikas susimąsto: ar mama jį
myli taip pat stipriai, kaip ir mažylį, juk ji dabar beveik visą laiką
praleidžia su mažuoju?
Jei gėdinsime vaiką už jo „godumą”, problemą tik sustiprinsime. Reikia slopinti
pavydą. Ruoškite vaiką mažylio šeimoje atsiradimui: pasakokite, kaip jį
prižiūrėsite, kaip mažylis mylės savo broliuką ir juo didžiuosis. Gimus mažyliui,
stenkitės skirti laiko ir vyresniajam. Kartais išeikite kur nors tik su juo.
Išmokinkite, kad, jeigu jis bijo, jog mažylis gali sulaužyti žaisliuką, teparodo
žaislą mažyliui, arba paima, sudominęs mažylį kitu žaislu. Vėliau vaikai
išmoksta dalintis vienas su kitu, o jei yra panašaus amžiaus – kartu žaisti.
3 situacija: „Darius, kuris norėjo būti svarbiausiu”
Vasarą Darius su tėte sodyboje meistravo įvairius ginklus. Darius didžiavosi,
kad jam pavyksta dirbti peiliu. Grįžęs į miestą, jis visiems su pasididžiavimu
pasakojo, kaip jis pats gamino šį lanką, o tėtis jam tik padėjo. Vaikai
susirinko aplink jo „arsenalą”, pasiūlė žaisti karą ir paprašė ginklų. Darius
neprieštaravo, bet norėjo, kad jį labiau įkalbinėtų. Tuo metu jis jautėsi iš
tikrųjų svarbus. Tačiau kažkodėl vaikai greitai nustojo su juo žaisti…
Kartais po godumu slypi noras lyderiauti. Vaikams atrodo, jog svarbiausias yra
tas, apie kurį visi „šokinėja”. Apie tokius vaikus daug „šokinėja” tėvai,
seneliai. Tai vadinamoji „mažojo tirono” namuose situacija. Vaikas nuo mažens
pripranta, kad jo norai yra patys svarbiausi. Jei kažkas ne taip, jie krenta ant
grindų, laužo daiktus. Didžiausia klaida, kurią tokiu atveju daro suaugusieji –patenkina
vaiko reikalavimus. Jei mamai pasakius, jog prieš valgį negalima valgyti
saldainio, vaikas krenta ant grindų, o mama sako: „Na, gerai, imk saldainį, tik
liaukis”, tuomet vaikas jau žinos, kaip galima mamą paveikti. Šiuo atveju taip
pat reikia „gydyti” pačią tarpusavio santykių sistemą.
Siekiančio lyderiauti vaiko godumą galima nukreipti kita linkme, pavyzdžiui,
tegul tai būna „godumas” žinioms, kuomet vaikas bus motyvuotas tapti
intelektualiniu lyderiu, tai yra tuo, kuris daug žino. Svarbiausia – išmokyti
vaiką bendrauti su bendraamžiais, kad galėtų tapti tikru autoritetu.
4 situacija: „Drovioji Alina”
Penkiametė Alina – labai drovus vaikas. Į darželį ji atėjo vos prieš keletą
mėnesių. Dažnai ji visą dieną prabūna viena kamputyje, kur sėdi apsikabinusi
pliušinį meškutį. Iš pradžių kiti vaikai prie jos prieidavo, prašydavo parodyti
meškutį, tačiau Alina tik stipriau jį apkabindavo. Vaikai ją praminė gobšuole.
Psichologė paklausė grupės „vado” Mariaus, kodėl vaikai nežaidžia su Alina. „Mes
bandėme, tačiau ji tik tyli. Pati nenori žaisti” – atsakė Marius. Pokalbio su
Alina metu paaiškėjo, jog iki 4 metų amžiaus mergaitė daug sirgo, todėl beveik
visą laiką būdavo namuose arba vaikščiodavo atokiai nuo kitų vaikų („kad
neužsikrėstų”). „Ji nėra gobši, visuomet su manimi saldainiu pasidalina,
dovanėles paruošia. Kodėl ją gobšuole vadina?” – stebėjosi Alinos mama.
Vaikai, iki 5 metų beveik nebendravę su kitais vaikais, atėję į vaikų darželį
paprastai pasimeta. Jie nemoka žaisti su kitais vaikais, vadinasi, jie nežino,
jog reikia pasidalinti savo žaisliuku, kad pradėtų bendrą žaidimą. Kartais jie
labai nori pasidalinti ir žaisti kartu, bet taip drovisi, jog negali ištarti nė
žodžio. Dažnai tokie vaikai, kad jaustųsi drąsiau, į darželį nešasi mylimą
žaisliuką, su kuriuo jiems būna sunku išsiskirti.
Šiuo atveju nėra jokio gobšumo. Prieš atiduodant 5-6 metų „naminuką” į vaikų
darželį, reikia jį tam paruošti: pažaisti vaikų darželį namuose, paskaityti
knygutes apie gyvenimą vaikų darželyje ir apie draugystę tarp vaikų. Stenkitės,
kad išėjęs pasivaikščioti vaikas pažaistų su bendraamžiais, tai jam bus naudinga.
Padėkite jam adaptuotis savo supratingumu, palaikymu ir patarimais.
5 situacija: „Lupikautojas Lukas”
Lukas – „pažangus” vaikas. Nuo 4 metų jis neblogai skaičiuoja, ypač pinigus. Jis
visuomet žino, kiek kainuoja norimas žaislas, ir kiek jam reikia sutaupyti.
Tačiau kartą močiutė paprašė paskolinti pinigų iš jo taupyklės. Jis
neprieštaravo, net didžiavosi, kad gali būti naudingas. „Nepamiršk procentų!” –
juokais tarstelėjo tėtis. „O kas tie procentai?” – susidomėjo Lukas. Tėtis jam
paaiškino. Po mėnesio pinigų prireikė pasiskolinti pačiam tėtei. „Pameni, mes
kalbėjom apie procentus. Kada žadi grąžinti ir kiek „viršaus”?” – paklausė
Lukas. Žinoma, tėtei tokia mintis visiškai nepatiko.
Ar tai gobšumas? Žinoma, ne. Dauguma tėvų didžiuojasi savo vaikų „pasiekimais”.
Tačiau reikia būti atsargiems, aiškinant apie piniginius reikalus. Vaikai
nesupranta daugumos smulkmenų.
6 situacija: „Pedantas Joris arba „įgimtas gobšuolis”
Joris visuomet džiugino tėvus ir auklėtojas tvarkingumu ir disciplinuotumu. Tai
berniukas, kurį kitiems rodo kaip pavyzdį. Tačiau Joris savo noru niekuomet
nepasidalins nei žaislu, nei saldainiu. Mama tai pastebėjo, kai jam buvo 2 metai.
Kad vaikas netaptų godžiu, mama jį versdavo dalintis. Jis klusniai tai darydavo.
Tačiau ir sulaukęs 7 metų jis savo noru nemoka dalintis. Paklausus, kodėl, jis
atsako: „Man reikia šio saldainio, aš jo popieriuką į savo kolekciją įdėsiu. O
su žaisliukais vaikai neatsargiai žaidžia, sulaužys mano mašiną ir garažas
nebebus pilnas”.
Gobšumas – socialinis reiškinys, nes pasireiškia tik bendraujant su kitais
žmonėmis. Tačiau sąlygos jam atsirasti glūdi ir pačioje asmenybėje. Pedantai
visuomet linkę taupyti. Mažąjį pedantą atpažinti galima jau pirmais gyvenimo
metais. Tai labai tvarkingi (kartais net perdėtai) vaikai. Jiems skirtą darbą
jie daro ilgai, bet sąžiningai. Daželyje auklėtojas džiugina savo drausme.
Vaikams būdingas nerūpestingumas, lengvabūdiškumas jiems retai kada pasireiškia.
„Elgiasi kaip suaugęs” – didžiuodamiesi sako tėvai apie 5-7 metų vaiką. Užaugęs
toks žmogus gali būti šykštus arba protingai taupus. Dažnai pedantai –
kolekcionieriai. Vaikystėje jie ranka lipdukus, pašto ženklus (jų albumai
sutvarkyti itin kruopščiai).
Kodėl Joris ėmė gobšauti? Ko gero, daug įtakojo tai, jog mama jį vertė dalintis.
Iš pedantiškų vaikų negalima reikalauti neįmanomo, tai ne žmonės, galintys „atiduoti
paskutinius marškinius”. Tokius vaikus galima išmokyti protingai taupyti.
Dosnumas – tai dvasinis poreikis
Nepakanka vaikus išmokyti dalintis žaislais ir saldainiais. Juk tikrasis
dosnumas – tai ne tik galėjimas pasidalinti kokiu nors daiktu, bet ir noras juo
pasidalinti. Todėl svarbu, jog jūsų vaikas matytų, kad jūs randate laiko padėti
draugams, atvirai pakalbėti su artimaisiais, kuo nors juos nudžiuginti. Svarbu,
kad vaikas suprastų: jums patiems tai suteikia džiaugsmo. Tuomet ir vaikas
išmoks būti dosniu.
Naudingai patarimai:
• Kol vaikui 1,5-2,5 metų, leiskite jam ginti savo žaisliukus nuo kitų vaikų.
Atminkite, jog šiuo laikotarpiu formuojasi sugebėjimas pakovoti už save ir savo
nuosavybę. Laikykitės principo „jis gali dalintis, jei nori”.
• Stebėkite, kokią padėtį šeimoje užima vaikas. Neleiskite jam tapti „mažuoju
tironu”.
• Įsitikinkite, kad mažyliui skiriate pakankamai laiko ir švelnumo. Aptarkite
praėjusią dieną. Leiskite kartu laiką: išeikite pasivaikščioti, žaiskite. Geras
emocinis kontaktas su vaiku – puiki profilaktinė priemonė nuo gobšumo.
• Išbandykite žaidimų terapiją, skaitykite knygas, kartu žiūrėkite filmukus apie
godumą ir dosnumą. Būtent taip vaikas išmoks tinkamai elgtis.
• Skatinkite bendrus žaidimus, ypač nuo 3 metų amžiaus. Bendraudamas su kitais,
vaikas pats išmoks dalintis, juk tai įdomaus bendravimo sąlyga.
• Mokinkite dosnumo šeimoje. Būtent jūsų elgesį vaikas mato ir perima.
• Jei jaučiate, jog negalite susidoroti su gobšumu, gali būti, jog esmė ne čia,
o giliau glūdinčioje problemoje. Nesigėdinkite pagalbos kreiptis į psichologą.