Vaikų kvėpavimo takai

Kvėpavimo takai

Kvėpavimo
organų sistemai priklauso kvėpavimo takai, plaučiai bei kvėpavimo raumenys.
Įkvėptą orą kvėpavimo takai išvalo, išfiltruoja ir sušildo, plaučiai perduoda
įkvėptą deguonį kraujui, o šis grąžina į plaučius naudotą anglies dioksidą,
kuris iškvepiamas. Plaučius nuo krūtinės sienelės skiria mažutis tarpas. Dėl
jame esančio slėgio plaučiai prisiglaudžia prie krūtinės sienelės ir
nesubliūkšta. Kvėpavi­mo raumenys kilnoja krūtinės ląstą, tai išplėšdami, tai
sutraukdami plaučius.  Nuo pilvo ertmės plaučius skiria plonas raumenų sluoks­nis
– diafragma. Įkvepiant ji leidžiasi žemyn, tada plaučiai išsiplečia,
pasitikdami šviežią orą, iškvepiant atsipalaiduoja ir išsigaubia į viršų.

 

Kodėl svarbu kvėpuoti pro nosį?

 

Įkvėptą
orą drėkina kvėpavimo takų (nosiaryklės ir bronchų sienelių) gleivinė, kurioje
pilna virpančių plaukelių, sulaikan­čių nešvarumus, virusus bei bakterijas ir
pašalinančių juos. Vidinėse nosies sienelėse yra stori, kraujagyslių išvagoti
audinių sluoksniai – nosies kriauklės. Per jas perėjęs oras sušyla. Dėl to ir
svarbu, kad vaikas kvėpuotų pro nosį, nes tada į
plaučius pateks sušildytas, sudrėkintas ir išvalytas oras. Į nosies ertmę
atsiveria šalia jos esantys prienosiniai ančiai, abiejų vidurinių ausų
Eustachijaus vamzdžiai, taip pat ašarų latakai, kuriais ašaros iš akių patenka
į nosį. Nosies ertmę nuo galvos smegenų skiria kaulinė plokštelė (akytkaulis),
per kurią ateina uoslės nervai, išsidėstę nosies gleivinėje. Svarbu
vaikui namuose sudaryti palankų klimatą kvėpavimui, vėdinkite ir drėkinkite
patalpas.

Nosiaryklėje yra daug „limfoidinių audinių”,  kaip rykliniai migdolai (polipai, adenoidai)
ir gomuriniai migdolai (tonzilės). Smar­kiai išsižiojus, tonzilės gerai matomos
„gomurio lanko” kairėje ir dešinėje pusėje. Vaikų tonzilės būna labai
didelės, kartais net susiliečia viena su kita. Kartu su čiobrialiauke (užkrūčio
liauka) rykliniai migdolai (polipai, adenoidai) bei tonzilės yra organizmo
imuninės sistemos puoselėtojai. Todėl jokiu būdu mažiems vaikams nereikėtų jų
šalinti vien todėl, jog tonzilės ar polipai yra „per dideli”. Jie padidėjo
dėl to, kad nuolat kontaktavo su ligos sukėlėjais, kartu sustiprindami
imunitetą. Vaikui augant, pasigamina pakanka­mai antikūnų, apsaugančių
organizmą nuo infekcijų, ir tada migdolai (polipai), čiobrialiauke bei tonzilės
savaime suma­žėja. Savo užduotį jie jau atliko ir daugiau nereikalingi. Patekęs
į nosiaryklę oras per trachėja keliauja į bronchus bei mažiausius jų
išsišakojimus — bronchioles, kol pagaliau pasiekia plaučių pūsleles — alveoles.
Jų sieneles vagoja mažytės kraujagyslės — kapiliarai, atiduodantys kraujui į
plaučius patekusį deguonį ir iš kraujo atgal į plaučius grąžinantys anglies
dioksidą.

 

Dažniausia kreipimosi į gydytoją priežastis – kvėpavimo
takų infekcija

 

Ši
infekcija apima viršuti­nius kvėpavimo takus – nosiaryklę ir bronchus, bet ne
plaučius. 90 % tokių infekcijų sukelia ne bakterijos, o virusai, kurių jokie
antibiotikai neveikia.

Virusais užsikrečiama
lašiniu būdu – kosint, čiaudint, kalbant – tiesiogiai nuo kito žmo­gaus.
Didžiausias užsikrė­timo pavojus tiek vai­kams, tiek suaugusiems būna
pirmosiomis ligos dienomis.

Daugelio rūšių virusai
veiksmingi tik tam tikru metų laiku ir labiausiai mėgsta tam tikras kvėpavimo
takų dalis, pavyz­džiui, nosies gleivinę. Žinodamas šiuos virusų ypatumus,
gydytojas tiksliai nustato diagnozę ir paskiria gydymą.