Žmogaus sveikata priklauso nuo daugelio jo organizmui įtaką darančių veiksnių. Vienas jų – sveika mityba. Būtent netinkamas maistas yra laikomas vienu svarbiausių sveikatai kenkiančių veiksnių. Kartais netinamos kokybės maisto produktai pasirenkami dėl paties vartotojo kaltės: jo nesuinteresuotumo domėtis, smalsumo stokos, tam tikrų tradicijų (kurias keisti yra per silpna motyvacija) laikymosi, senų įpročių nulemto pasyvumo, galiausiai – beatodairiško noro sutaupyti.
Kita vertus, kai pasiūla bei jos įvairovė tapo tokia gausi, pasirinkti tinkamai gali būti ne tik sudėtinga, bet ir apskritai – beveik neįmanoma. Teisingos ir pakankamos informacijos sklaida – atitinkamo produkto gamintojo, jo platintojo ar paslaugos teikėjo prievolė, kurios tinkamas įgyvendinimas užtikrinamas valstybės prievartos priemonėmis. Būtent skaidrumo, aiškumo ir tikslingumo nebuvimas – tos sąlygos, kurios gana dažnai nulemia vartotojui nenaudingo varianto priimtinumą.
Aukšto lygio žmonių sveikatos apsauga – vienas iš svarbiausių tam skirtų teisės aktų tikslų. Jie nustato bendruosius principus ir atsakomybę, veiksmingas organizacines priemones ir procedūras, padedančias priimti su maisto sauga bei jos pažeidimais susijusius sprendimus.
Maisto produktų kokybę reglamentuojančiais įstatymais siekiama užkirsti kelią nesąžiningai arba apgaulingai praktikai, maisto klastojimui (primaišymui) arba kitokiai praktikai, kuri gali klaidinti vartotoją. Taip pakankamos informacijos sklaidos pagrindu užtikrinant aukšto lygio vartotojų interesų apsaugą. Kiekvienas vartotojas turi teisę žinoti ką jis valgo. O rizika, kuri galima dėl nevisiškai saugios produkcijos vartojimo, – tik jam vienam priklausanti apsisprendimo laisvė, kuri jokiu būdu negali būti paveikta kitos šalies apgaulės ar kitokių jos nesąžiningų veiksmų.
Taigi maistas – iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, savaime suprantamas dalykas, kurį papildomai aiškinti daugeliui pasirodytų nereikalinga. Tačiau tai, kas vartojama kasdieninėje kalboje, nėra tolygu tam, kas pripažįstama teisinėje terminologijoje.
Pagal tarptautinius bei nacionalinius teisės aktus maistas – tai medžiaga arba produktas, perdirbtas, perdirbtas iš dalies arba neperdirbtas, kurį žmogus nurys, arba pagrįstai tikimasi, kad nurys (tai ir gėrimas, kramtomoji guma ar kuri nors kita medžiaga, įskaitant vandenį, apgalvotai įdėta į maistą jį gaminant, ruošiant ar apdorojant). Pašarai, gyvi gyvūnai (nebent jie būti paruošti pateikti į rinką žmonėms vartoti), augalai prieš nuimant derlių, vaistai, kosmetika, tabakas ir jo produktai, narkotinės ir psichotropinės medžiagos, likučiai ir teršalai į maisto sąvoką neįeina.
Pagrindiniai maisto saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimai:
1. Maistas turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais. Jis turi atitikti privalomuosius saugos reikalavimus ir nekenkti vartotojų sveikatai;
Nustatant, ar maistas yra nesaugus, atsižvelgiama į:
• įprastas sąlygas, kuriomis vartotojas šį maistą vartoja, ir į jo vartojimo sąlygas kiekviename maisto gamybos, perdirbimo bei paskirstymo etape;
• į vartotojui suteiktą informaciją apie tai, kad reikia vengti konkretaus maisto produkto ar produktų kategorijos neigiamo poveikio sveikatai.
Nustatant, ar maistas kenkia sveikatai, atsižvelgiama:
• į galimą tiesioginį ir (arba) trumpalaikį ir (arba) ilgalaikį to maisto produkto poveikį ne tik jį vartojančio asmens, bet ir vėlesnių kartų sveikatai;
• galimą susikaupusių toksinų poveikį;
• ypatingą grupės, kuriai skirtas konkretus maisto produktas, jautrumą.
Nustatant, ar maistas netinkamas žmonėms vartoti, atsižvelgiama į tai, ar jis nepriimtinas dėl jo numatytos paskirties, užterštumo ar dėl pašalinių medžiagų, puvimo, gedimo ar irimo.
2. Į maistą gali būti dedami tik atitinkantys nustatytus reikalavimus maisto priedai bei maistinės medžiagos.
3. Maistui pakuoti, kitaip su juo liestis leidžiama naudoti tik tam skirtas nekenkiančias žmonių sveikatai medžiagas bei gaminius.
4. Maistas, su juo besiliečiančios medžiagos turi atitikti nustatytus ženklinimo reikalavimus. Ženklinimo rekvizitai turi būti gerai matomi, patikimai pritvirtinti, neištrinami ir aiškūs, pateikti valstybine kalba, neklaidinantys pirkėjo (pvz., jei maisto produktai yra fasuoti, turi būti nurodomas grynasis jų kiekis; privaloma pateikti minimalaus produkto vartojimo tinkamumo terminą, kainą (su įskaičiuotais mokesčiais) ir t.t.). Nė vienam iš ženklinamų produktų negali būti priskiriamos gydomosios ar profilaktinės savybės arba daroma nuoroda į jas.
Maistas turi būti tvarkomas tik pagal nustatytus higienos, visuomenės sveikatos, veterinarijos bei aplinkos apsaugos reikalavimus, turint juos atitinkančią įrangą.
Vartotojams turi būti teikiama teisinga informacija apie maistą, todėl yra draudžiama:
• klaidinti vartotoją apibūdinant maistą, nurodant jo rūšį, tapatumą, savybes, sudėtį, kiekį, tinkamumo vartoti terminą, kilmę, tvarkymo ir vartojimo būdą bei laikymo sąlygas;
• nurodyti, užsiminti apie tokias maisto savybes, kurių jis neturi;
• nurodyti, kad koks nors maistas turi ypatingų savybių, jeigu iš tikrųjų tokiomis savybėmis pasižymi visi panašūs gaminiai;
• kitaip klaidinti vartotojus.
Vartotojai klaidinami gali būti ne tik aktyviais veiksmais, bet ir pasyvumu, t.y. neveikimu, esant pareigai veikti, esminės informacijos neatskleidimu, tyčiniu jos nuslėpimu, dėl kurio vidutinis vartotojas skatinamas priimti tokį sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs.
Draudžiama teikti į rinką:
• maistą, kai jame arba jo pakuotėje yra maistui nepriskiriamų daiktų;
• gaminius, panašius į maistą taip, kad juo vartojant kaip maistą galėtų kilti pavojus sveikatai ar gyvybei.
Daugeliu atvejų ypač akcentuojama didesnės apsaugos reikalaujanti vartotojų grupė – vaikai.
Pabaigoje norėčiau atkreipti dėmesį, kad vartotojas neturi būti tapatinamas su maisto prekės pirkėjui (jų sutaptis, savaime suprantam – galima). Nes vartotoju yra laikomas galutinis produkto vartotojas. Taigi dėl netinkamos kokybės produkto vartojimo kilusi žala asmens sveikatai, jo gyvybei, privalo ir yra atlyginama ne tik tuomet, kai asmuo pats yra įsigijęs pirkimo-pardavimo sutartimi žalą sukėlusia prekę, bet ir tuomet, kai tai yra padaręs kitas asmuo (pvz., šeimos narys, draugas ar pan.).
Vartotojas, siekdamas žalos atlyginimo (kurio piniginė išraiška – nuostoliai), privalo įrodyti neteisėtus pardavėjo (gamintojo) veiksmus, t.y. netinamą produkto kokybę, kilusią žalą bei priežastinį ryšį tarp jų. Kadangi tai giežtos atsakomybės forma, dėl to kaltės nei įrodyti, nei jos būti nereikalaujama (atsakomybė be kaltės).
Advokato padėjėja Aurelija Liutkevičiūtė
