VEROSPIRON


1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

VEROSPIRON 25 mg tabletės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Veiklioji medžiaga yra spironolaktonas. Vienoje tabletėje jo yra 25 mg.
Pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. VAISTO FORMA

Tabletė.
Tabletės yra beveik baltos, apvalios, plokščios, nuožulniais kraštais, būdingo, panašaus į tiolio, kvapo.
Vienoje jų pusėje yra įspaudas VEROSPIRON, kitoje pusėje įspaudo nėra. Skersmuo: maždaug 9 mm.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

- Pirminio hiperaldosteronizmo diagnozės nustatymas, trumpalaikis gydymas prieš operaciją arba papildomas ilgalaikis gydymas tuo atveju, jeigu gydymas operacija negalimas arba netinka.
- Su antriniu hiperaldosteronizmu (staziniu širdies nepakankamumu, kepenų ciroze ar nefrozės sindromu) susijusios edemos šalinimas.
- Pirminės hipertenzijos gydymas kartu su kitais medikamentais tuo atveju, jeigu kitoks gydymas yra neveiksmingas arba netinka.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Suaugusiems žmonėms
Pirminis hiperaldosteronizmas
- diagnozei nustatyti
a) ilgalaikis tyrimas: spironolaktono paros dozė yra 400 mg. Ji geriama lygiomis dalimis per 2 – 4 kartus 3 – 4 savaites. Hipokalemijos ir hipertenzijos korekcija patvirtina galimą pirminio hiperaldosteronizmo diagnozę;
b) trumpalaikis tyrimas: paros dozė yra 400 mg. Ji lygiomis dalimis geriama per 2 – 4 kartus keturias dienas. Jei vaisto vartojant serume kalio padaugėja, o nutraukus VEROSPIRON vartojimą sumažėja, tai patvirtina galimą pirminio hiperaldosteronizmo diagnozę.
Pacientams, kurie dėl pirminio hiperaldosteronizmo ruošiami operacijai, spironolaktono paros dozė yra 100-400 mg. Ji lygiomis dalimis geriama per 2 – 4 kartus. Pacientus, kuriems chirurginis gydymas netinka, reikia gydyti mažiausia veiksminga doze. Jiems pradinę dozę galima mažinti kas 14 dienų iki mažiausios veiksmingos.
Edema, susijusi su staziniu širdies nepakankamumu, kepenų ciroze ar nefroziniu sindromu
Pradinė paros dozė yra 100 mg (25-200mg). Ji geriama iš karto arba lygiomis dalimis per 2 kartus. Jeigu tokios dozės diurezinis poveikis po 5 gydymo parų nepakankamas, galima skirti kartu vartoti kito diuretiko, veikiančio artimesnėje inkstų kanalėlių dalyje. Tokiu atveju VEROSPIRON dozės keisti nereikia.
Pirminė hipertenzija
Pradinė paros dozė yra 50-100 mg, išgeriama per vieną arba du kartus, derinant su kitais vaistais nuo hipertenzijos. Gydymą reikia tęsti mažiausiai dvi savaites, nes tik tuomet atsiranda stipriausias antihipertenzinis poveikis. Vėliau dozę reikia koreguoti, atsižvelgiant į paciento reakciją į medikamentą.
Vaikams
Rekomenduojama pradinė paros dozė yra 3 mg/kg kūno svorio. Ji lygiomis dalimis geriama per 2 kartus.

Senyviems žmonėms
Nors patikimų tyrimų duomenų nėra, tačiau senyviems žmonėms hiperkalemijos pasireiškimo rizika gali būti didesnė negu jaunesniems. Be to, pagyvenusių žmonių inkstų funkcija gali būti susilpnėjusi dėl amžiaus, todėl juos kalį sulaikančiais diuretikais reikia gydyti atsargiai.

Ligoniams, kurių inkstų funkcija sutrikusi
60 kg ir daugiau sveriantiems pacientams, kurių kreatinino klirensas yra 25 – 50 ml/min., rekomenduojama gerti po 20 mg kas 12 val., sveriantiems mažiau negu 60 kg – po 15 mg kas 12 val. 60 kg ir daugiau sveriantiems pacientams, kurių kreatinino klirensas yra mažesnis negu 25 ml/min., rekomenduojama gerti po 20 mg kartą per parą, sveriantiems mažiau negu 60 kg – po 15 mg kartą per parą.

4.3 Kontraindikacijos

- Padidėjęs jautrumas spironolaktonui ar bet kuriai pagalbinei VEROSPIRON tablečių medžiagai.
- Anurija, ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas, sunkus inkstų veiklos pažeidimas (glomerulų filtracijos greitis mažesnis nei 10 ml/min.).
- Hiperkalemija, hiponatremija.
- Adisono liga.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Gydant spironolaktonu, būtina sekti, ar neatsiranda elektrolitų ir skysčių bei rūgščių ir šarmų pusiausvyros sutrikimų (hipokalemijos, hiponatremijos, hipomagnezemijos ar acidozės), todėl reikia periodiškai matuoti elektrolitų kiekį kraujyje. Pasireiškus hipokalemijai, medikamento vartojimą būtina nutraukti.
Spironolaktonu gydomus pacientus reikia įspėti, kad gydymo metu nevartotų kalio papildų bei maisto produktų, įskaitant druskos pakaitalus, kuriuose yra daug kalio (išskyrus tuos atvejus, kai gydoma spironolaktonu ir kartu kalio išsiskyrimą didinančiais diuretikais).

Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi, spironolaktono reikia skirti atsargiai (žr. 4.1 ir 4.2 skyrius).
Ligonius, kurių kepenų funkcija sutrikusi, spironolaktonu reikia gydyti atsargiai, kadangi kai kuriems dekompensuota kepenų ciroze sergantiems pacientams, net tiems, kurių inkstų funkcija buvo normali, pasireiškė laikina hipochloreminė metabolinė acidozė, paprastai susijusi su hiperkalemija.

Jeigu yra porfirija, spironolaktono reikia skirti atsargiai, kadangi dauguma medikamentų skatina ūminės porfirijos pasireiškimą.

Gydant spironolaktonu, trumpam gali padidėti karbamido azoto kiekis kraujyje (angl. BUN), ypač pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi.

Spironolaktonas gali trukdyti nustatyti digoksino kiekį serume, kortizolio ir epinefrino kiekį - plazmoje.

Vartojant spironolaktono, alkoholio gerti nerekomenduojama. Literatūros duomenimis, gyvūnams, ilgai vartojantiems daug didesnes dozes už didžiausią dozę, rekomenduojamą vartoti žmogui, gali atsirasti karcinoma arba mieloleukozė. Jei nėra būtina, ilgai spironolaktonu gydyti nepatariama.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

AKFI- sunkios hiperkalemijos ir sustiprėjusio hipotenzinio poveikio pavojus (gali būti labai didelis).
Adrenerginių neuronų blokatoriai- sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Alkoholis-sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Aldesleukinas-sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Alfa adrenoblokatoriai - didėja postsinapsinius alfa adrenoreceptorius blokuojančių preparatų (pvz., prazosino) pirmos dozės sukeliamos hipotenzijos rizika.
Alprostadilis - sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Amifostinas - gali sustiprėti antihipertenzinis poveikis.
Bendrieji anestetikai - sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Angiotenzino II receptorių antagonistai-hiperkalemija, sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Anksiolitikai ir migdomieji- sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Aspirinas - slopinamas diurezinis poveikis.
Baclofenas - sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Beta adrenoblokatoriai- sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Kalcio kanalų blokatoriai- sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Karbamazepinas-padidėja hiponatremijos pavojus.
Karbenoksolonas - slopinamas opos gijimas, naikinamas diurezinis poveikis.
Klonidinas - sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Ciklosporinas - padidėja hiperkalemijos pavojus.
Kortikosteroidai - slopinamas diurezinis poveikis.
Diazoksidas - sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Digoksinas - stiprėja digoksino poveikis.
Hidralazinas - sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Indometacinas - padidėja hiperkalemijos rizika; naikinamas diurezinis poveikis.
Ketorolakas - naikinamas diurezinis poveikis.
Levacetilmetadolis - elektrolitų sutrikimai didina skilvelių aritmijos rizika.
Levodopa - sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Litis - sumažėja ličio ekskrecija.
Metildopa - sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Minoksidilis - sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Moksizilitas - sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Moksonidinas - sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Nitratai - sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Nitroprusidas - sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo - didėja pastarųjų nefrotoksiškumas; naikinamas diurezinis poveikis.
Estrogenai - naikinamas diurezinis poveikis.
Fenotiazinai - sustiprėja hipotenzinis poveikis.
Platinos preparatai - didėja nefrotoksinio ir ototoksinio poveikio rizika.
Kalio druskos-padidėja hiperkalemijos rizika.
Takrolimuzas - padidėja hiperkalemijos rizika.
Terfenadinas - hipokalemija ar kitų elektrolitų pusiausvyros sutrikimas didina skilvelių aritmijos riziką.
Tizanidinas - padidėja hiperkalemijos rizika.
Trilostanas - padidėja hiperkalemijos rizika.
Tricikliai antidepresantai - padidėja ortostatinės hipotenzijos rizika.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Patikimų ir gerai kontroliuojamų klinikinių tyrimų su nėščiomis moterimis neatlikta. Nėščią moterį šiuo medikamentu galima gydyti tik nustačius, kad nauda jai viršys galimą riziką vaisiui. Su nėštumu susijusią nedidelę fiziologinę edemą diuretikais, įskaitant spironolaktoną, gydyti paprastai draudžiama.

Svarbiausio veiklaus spironolaktono metabolito kanrenono patenka į motinos pieną, todėl žindyvių šiuo medikamentu gydyti nepatariama. Jeigu gydymas būtinas, kūdikio maitinimą krūtimi reikia nutraukti.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Gydymo pradžioje vairuoti ir valdyti mechanizmų nepatariama. Ar tolesnio gydymo metu šią veiklą riboti, sprendžia gydytojas.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Nepageidaujamas reakcijas spironolaktonas sukelia konkurenciniu būdu blokuodamas aldosterono, didinančio kalio ekskreciją, poveikį ir darydamas antiandrogeninį poveikį.
Odos ir poodinio audinio sutrikimai: eritema, dilgėlinė, odos pokytis, panašus į sukeliamą vilkligės, alopecija, pavieniai žiedinės eritemos atvejai.
Raumenų, kaulų ir jungiamojo audinio sutrikimai: osteomaliacija (pavieniai atvejai).
Centrinės nervų sistemos sutrikimai: galvos skausmas, ataksija, mieguistumas, letargija, konfūzija.
Virškinimo trakto sutrikimai: skrandžio skausmas, opa, viduriavimas.
Kepenų ir tulžies sistemos sutrikimai: toksinis poveikis kepenims, hepatitas (vienas atvejis).
Metabolizmo ir mitybos sutrikimai: hiperkalemija (dažnai, ypač jei inkstų funkcija nepakankama), hiponatremija, hiperchloreminė metabolinė acidozė.
Endokrininės sistemos sutrikimai: dažna ginekomastija, nuo dozės priklausoma amenorėja, krūtų jautrumas, nereguliarios menstruacijos, hirsutizmas, impotencija, moterų balso pokyčiai.
Širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai: nepageidaujama hipotenzija.
Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai: nedažnai trombocitopenija, agranulocitozė, eozinofilija pacientams, sergantiems kepenų ciroze.

Nutraukus gydymą, nepageidaujamas poveikis paprastai išnyksta.

4.9 Perdozavimas

Požymiai: mieguistumas, suglumimas, elektrolitų pusiausvyros sutrikimai.
Gydymas: specifinio priešnuodžio nėra, taikytinas simptominis gydymas. Būtina palaikyti skysčių, elektrolitų, rūgščių ir šarmų pusiausvyrą: skirti kalio išsiskyrimą skatinančių diuretikų, švirkšti gliukozės ir insulino, sunkiais atvejais reikia atlikti hemodializę.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė - aldosterono antagonistai, ATC kodas - C03D A01
Spironolaktonas yra konkurencinis aldosterono antagonistas. Jis veikia distaliniuose inkstų kanalėliuose, slopindamas aldosterono sukeltą vandens ir natrio susilaikymą ir kalio išsiskyrimą. Preparatas ne tik didina natrio ir chloro jonų ekskreciją bei mažina kalio jonų išsiskyrimą iš organizmo, bet taip pat slopina vandenilio jonų ekskreciją į šlapimą. Kadangi vaistas pasižymi diureziniu poveikiu, jis mažina kraujospūdį.
Antiandrogeninis poveikis. Spironolaktonas vyrams ir moterims sukelia antiandrogeninį poveikį. Šio spironolaktono poveikio mechanizmas yra kompleksinis, apimantis keletą preparato sukeliamų efektų. Spironolaktonas silpnina testosterono biosintezę, slopindamas fermentą steroidų 17α - monooksigenazę (17α – hidroksilazę) bei ardydamas mikrosomų citochromą P-450 tuose audiniuose, kuriuose esti didelis steroidų 17α - monooksigenazės kiekis (pvz., sėklidėse, antinksčiuose). Preparatas konkurenciniu būdu slopina dihidrotestosterono jungimąsi prie citoplazmos receptorių baltymų, taigi, sumažina jo androgeninį poveikį audiniams taikiniams. Spironolaktono sukeltas estradiolio koncentracijos padidėjimas kraujo serume gali stiprinti jo antiandrogeninį poveikį, nors šis padidėjimas gali atsirasti ne visada; jį sąlygoja sustiprėjęs testosterono virtimas estradioliu. Spironolaktonas gali nepastoviai veikti 17 – hidroksiprogesterono koncentraciją kraujo serume, galbūt mažindamas jo susidarymą tiek mažindamas steroidų 17α - monooksigenazės kraujo serume, tiek ir slopindamas jo virtimą (tai sąlygoja kumuliaciją) androstenedionu, mažindamas nuo citochromo P-450 priklausomos 17α – hidroksiprogesteronaldolazės (17,20-desmolazės) koncentraciją. Dėl vaisto poveikio progesterono koncentracija kraujo serume gali didėti susilpnėjus jo hidroksilinimui (veikiant steroidų 17α - monooksigenazei) į 17 – hidroksiprogesteroną. Vaikams kompensaciniu būdu gali sustiprėti lutropino (liuteinizuojamojo hormono, LH) ir folikulus stimuliuojamojo hormono (FSH) išsiskyrimas, galbūt kaip preparato sukelto antiandrogeninio poveikio (t.y. grįžtamosios reakcijos į testosterono koncentraciją kraujo serume ir/ar periferinio androgeninio aktyvumo sumažėjimo) pasekmė.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Spironolaktonas virškinimo trakte absorbuojamas greitai ir gerai. Daug (maždaug 90%) jo jungiasi prie kraujo plazmos baltymų.
Spironolaktonas greitai metabolizuojamas. Farmakologiškai aktyvūs jo metabolitai 7α-tiometilspironolaktonas ir kanrenonas, daugiausia pašalinami pro inkstus, mažesnė dalis - su išmatomis. Spironolaktonas ir jo metabolitai prasiskverbia per placentos barjerą, patenka į motinos pieną.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Suleidus spironolaktono į pilvaplėvės ertmę, LD50 žiurkėms, pelėms ir triušiams yra atitinkamai 790 mg/kg kūno svorio, 360 mg/kg kūno svorio ir 870 mg/kg kūno svorio, instiliavus į skrandį - visiems gyvūnams ji buvo didesnė negu 1000 mg/kg kūno svorio.
Lėtinio toksinio poveikio tyrimų metu žiurkėms spironolaktonas sukėlė tumorigeninį poveikį ir belatakių liaukų bei kepenų proliferaciją. Vieno tyrimo metu nuo paros dozės, 25,75 ar 250 kartų didesnės už gydomąją dozę žmogui (2 mg/kg kūno svorio), gerokai dažniau atsirasdavo gerybinė skydliaukės ir sėklidžių adenoma (poveikis priklausė nuo dozės ir buvo statistiškai patikimas). Žiurkių patelėms preparatas (tik vidutinė dozė) padažnino pieno liaukų piktybinio naviko atsiradimą (skirtumas statistiškai patikimas). Žiurkių patinams pasireiškė nuo dozės priklausoma kepenų proliferacija. Didžiausia vartota dozė (500 mg/kg kūno svorio) sukėlė kepenų ląstelių padidėjimą, hiperplaziją ir kepenų ląstelių karcinomą. Pastarasis pokytis buvo statistiškai nereikšmingas (p=0,05). Daliai žiurkių, kurioms vienerius metus enteriniu būdu buvo duodama kanrenoato kalio druskos, pasireiškė nuo dozės (didesnės nei 20 mg/kg kūno svorio) priklausoma mieloleukozė. Kancerogenines kanrenoato kalio druskos, pavartotos enteriniu būdu, savybes ištyrus dvejus metus trukusių eksperimentų su žiurkėmis metu, pastebėta mieloleukozės, kepenų, skydliaukės, sėklidžių ir pieno liaukų naviko atvejų. Bakterijų ir mieliagrybių testo metu mutageninio kanrenoato kalio druskos poveikio nepastebėta, tačiau kelių tyrimų in vitro su žinduolių ląstelėmis, kurių medžiagų apykaita buvo suaktyvinta, rezultatai parodė, kad mutageninis poveikis pasireiškia. Tyrimų in vivo metu kanrenoato kalio druska nesukėlė tokio poveikio.
Kanrenonas ir kanreno rūgštis yra kanrenoato kalio druskos metabolitai. Spironolaktonas metabolizuojamas virsta kanrenonu. Tiriant lėtinį toksinį spironolaktono poveikį žiurkėms, kurioms per dieną buvo duodama net iki 500 mg/kg kūno svorio dozė, nepastebėta leukozės padažnėjimo.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Koloidinis silicio dioksidas
Magnio stearatas
Talkas
Krakmolas
Laktozės monohidratas.

6.2 Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas

5 metai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Specialių laikymo sąlygų nereikia.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

Lakuotos, ženklintos kietos aliuminio folijos ir kietos PVC plėvelės lizdinės plokštelės. Vienoje plokštelėje yra 20 tablečių, vienoje kartono dėžutėje –viena plokštelė.

6.6 Vartojimo ir darbo su vaistiniu preparatu bei jo likučių naikinimo instrukcija

Specialių reikalavimų nėra.