Sedacoron

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Sedacoron 200 mg tabletės

2 KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Vienoje tabletėje yra 200 mg amjodarono hidrochlorido.

Pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Tabletė

Tabletė yra apvali, balta, su vagele vienoje pusėje.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Geriamaisiais amjodarono preparatais gydomi tik sunkūs širdies ritmo sutrikimai tuo atveju, jeigu kiti antiaritminiai preparatai yra neveiksmingi arba netinka.
 Su Volfo-Parkinsono-Vaito sindromu susijusi tachikardija.
 Prieširdžių virpėjimas arba plazdėjimas tuo atveju, jeigu kiti vaistiniai preparatai netinka.
 Bet kokios rūšies paroksizminė tachikardija, įskaitant supraventrikulinę, atrioventrikulinę mazginę ir skilvelinę tuo atveju, jeigu kiti vaistiniai preparatai netinka.
 Skilvelių virpėjimas tuo atveju, jeigu kiti vaistiniai preparatai netinka.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Pradėti gydyti amjodaronu ir įprastiniu būdu gydymo eigą sekti galima tik ligoninėje arba specialistui prižiūrint.

Suaugusiems žmonėms
Labai svarbu gydyti mažiausia veiksminga doze. Ją reikia nustatyti, atsižvelgiant į paciento reakciją į medikamentą ir savijautą. Paprastai veiksmingas būna toliau nurodytas dozavimas.

Pradinis gydymas
Gydyti reikia pradėti 3 kartus per parą geriama 200 mg doze. Tokią paros dozę galima vartoti savaitę. Nuo antros savaitės dozę reikia mažinti ir skirti gerti po 200 mg 2 kartus per parą.

Palaikomasis gydymas
Po pradinio gydymo dozę reikia mažinti ir skirti kartą per parą gerti 200 mg, prireikus  mažesnę dozę. Retais atvejais gali reikėti didesnės palaikomosios paros dozės. Palaikomąją paros dozę, ypač didesnę negu 200 mg, reikia reguliariai peržiūrėti.

Bendrosios pastabos
Pradinis dozavimas
Didesne paros doze rekomenduojama pradėti gydyti todėl, kad reikiamas vaistinio preparato kiekis greitai patektų į audinius.

Palaikomasis gydymas
Palaikomojo gydymo metu vartojama per didelė dozė gali sukelti nepageidaujamą poveikį, kuris, manoma, priklauso nuo didelės amjodarono ir jo metabolitų koncentracijos audiniuose.

Amjodaronas tvirtai prisijungia prie baltymų, todėl vidutinis pusinės jo eliminacijos laikas kraujo plazmoje yra 50 parų (svyruoja nuo 20 iki 100 parų). Tai reiškia, kad pakeitus dozę, naujo pasiskirstymo pusiausvyrai nusistovėti būtina palikti pakankami laiko. Pacientams, kuriems yra aritmija, galint tapti mirtina, ilga pusinė eliminacija yra naudinga apsaugos priemonė, kadangi atsitiktinis dozės praleidimas reikšmingai bendro terapinio poveikio neįtakoja.
Labai svarbu gydyti mažiausia veiksminga paros doze ir reguliariai pacientą tirti, kad būtų įmanoma nustatyti, ar neatsirado klinikinių per didelės amjodarono dozės vartojimo simptomų. Prireikus atitinkamai keisti gydymą.

Dozės mažinimas, vartojimo nutraukimas
Mažėjant preparato kiekiui audiniuose, nepageidaujamas poveikis palengva nyksta. Gydymą nutraukus, prie audinių prisijungusio amjodarono likutis pacientą gali saugoti net vieną mėnesį. Vis dėlto šiuo laikotarpiu aritmijos atsinaujinimo tikimybė yra.

Vaikams
Kontrolinių tyrimų su vaikais neatlikta. Remiantis publikuotais nekontrolinių tyrimų duomenimis, veiksmingas turėtų būti toliau nurodytas dozavimas.
- Pradinė dozė. 7 – 10 parų reikia gydyti 10 – 20 mg/kg kūno svorio (arba 500 mg/m2 kūno paviršiaus ploto) paros doze.
- Palaikomasis gydymas. Atsižvelgiant į paciento reakciją į medikamentą, reikia gydyti mažiausia veiksminga paros doze, pvz., 5 – 10 mg/kg kūno svorio arba 250 mg/m2 kūno paviršiaus ploto.

Senyviems žmonėms
Pagyvenusius ligonius, kaip ir visus kitus žmones, reikia gydyti mažiausia veiksminga doze. Kad senyviems žmonėms reikėtų keisti dozę, duomenų nėra, tačiau gydant per didele doze, jiems yra didesnė bradikardijos ar širdies laidumo sutrikimų tikimybė. Ypač svarbu sekti tokių ligonių skydliaukės funkciją (žr. 4.3, 4.4 ir 4.8 skyrius).

Sedacoron 200 mg tabletės yra geriamasis vaistinis preparatas.

4.3 Kontraindikacijos

- Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai pagalbinei Sedacoron tablečių medžiagai ar jodui.
- Sinusinė bradikardija, sinoatrialinė blokada.
- Sinusinio mazgo silpnumo sindromas (išskyrus tuos atvejus, kai pacientui implantuotas stimuliatorius).
- Sunkus širdies laidumo sutrikimas: didelio laipsnio atrioventrikulinė blokada, bifascikulinė arba trifascikulinė blokada (išskyrus tuos atvejus, kai pacientui implantuotas stimuliatorius).
- Derinimas su medikamentais, galinčiais sukelti polimorfinę paroksizminę skilvelinę tachikardiją (žr. 4.5 skyrių).
- Esamas arba buvęs skydliaukės veiklos sutrikimas (prieš pradedant gydyti amjodaronu, reikia ištirti kiekvieno paciento skydliaukės funkciją).
- Nėštumas (išskyrus išimtinius atvejus, žr. 4.6 skyrių).
- Žindymo laikotarpis (žr. 4.6 skyrių).

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Amjodaronas gali sukelti sunkias nepageidaujamas akių, širdies, plaučių, kepenų, skydliaukės, odos ir periferinės nervų sistemos reakcijas (žr. 4.8 skyrių). Jos gali būti uždelstos, todėl ilgai medikamentu gydomiems ligoniams būtina atidi priežiūra.
Kadangi nepageidaujamas amjodarono poveikis paprastai priklauso nuo dozės dydžio, reikia gydyti mažiausia veiksminga palaikomąja doze. Pacientą reikia įspėti, kad prieš operaciją apie amjodarono vartojimą būtina pasakyti anesteziologui (žr. 4.5 ir 4.8 skyrius).

Širdies sutrikimai (žr. ir 4.8 skyrių)
Gydant per didele doze, galima sunki bradikardija ir laidumo sutrikimas, pasireiškiantis idioventrikuliniu ritmu, ypač senyviems arba rusmenės glikozidų vartojantiems žmonėms. Tokiu atveju amjodarono vartojimą reikia nutraukti. Prireikus galima gydyti beta adrenomimetikais arba gliukagonu. Kadangi amjodarono pusinės eliminacijos laikas ilgas, pasireiškus sunkiai simptominei bradikardijai, svarstytina širdies stimuliatoriaus implantacija.

Ligoniams, sergantiems latentiniu arba pastebimu širdies nepakankamumu, geriamųjų amjodarono preparatų vartoti nedraudžiama, tačiau juos šiuo vaistiniu preparatu reikia gydyti atsargiai, kadangi kartais širdies nepakankamumas gali pasunkėti. Taip atsitikus, kartu su amjodaronu galima vartoti kitų tinkamų medikamentų.

Dėl farmakologinio amjodarono poveikio galimi EKG pokyčiai: QT intervalo pailgėjimas (priklauso nuo repoliarizacijos pailgėjimo), U dantelio atsiradimas ir T dantelio deformacija. Šie pokyčiai toksinio amjodarono poveikio neatspindi.

Senyviems žmonėms gali labai suretėti širdies ritmas.

Jeigu atsiranda 2-ojo arba 3-iojo laipsnio atrioventrikulinė blokada, sinoatrialinė ar bifascikulinė blokada, amjodarono vartojimą reikia nutraukti.

Amjodaronas sukelia silpną proartiminį poveikį. Buvo naujos aritmijos atsiradimo ir gydomos aritmijos pasunkėjimo, kartais mirtino, atvejų. Preparato neveiksmingumą svarbu, nors ir sunku, atskirti nuo proaritminio poveikio, tiek susijusio, tiek nesusijusio su širdies funkcijos pablogėjimu. Proaritminis poveikis paprastai pasireiškia vaistinių preparatų sąveikos ir (arba) elektrolitų pusiausvyros sutrikimo metu (žr. 4.5 ir 4.8 skyrius).

Prieš pradedant gydyti amjodaronu, rekomenduojama padaryti EKG ir pamatuoti kalio kiekį kraujo serume. Gydymo metu patariama sekti EKG.

Endokrininės sistemos sutrikimai (žr.ir 4.8 skyrių)
Vartojant amjodarono, galimas hipotirozė arba hipertirozė, ypač pacientams, kurių skydliaukės funkcija buvo sutrikusi anksčiau. Prieš gydymą visiems pacientams reikia atlikti klinikinius ir biocheminius tyrimus, įskaitant ultragarsinį tirotropinio hormono (ugTH) kiekio tyrimą. Tokius tyrimus reikia atlikinėti kas 6 mėn. gydymo metu ir kelis mėnesius po jo. Tai ypač svarbu atlikti senyviems žmonėms. Pacientus, kurių ligos istorija rodo, kad skydliaukės disfunkcijos rizika yra padidėjusi, rekomenduojama tirti reguliariai. Įtarus, kad skydliaukės funkcija sutriko, reikia atlikti ugTH kiekio tyrimą.
Amjodarone yra jodo, todėl medikamentas gali daryti įtaką radioaktyviojo jodo pasisavinimui, tačiau skydliaukės funkcijos tyrimo duomenys (laisvo trijodtironino (T3), laisvo levotiroksino (T4) bei ugTH kiekis) lieka interpretuotini. Amjodaronas periferijoje slopina T4 virtimą T3, todėl pacientams, kurių skydliaukės funkcija normali, gali atsirasti atskirų biocheminių pokyčių: kraujo serume laisvo T4 kiekis padidėja, o laisvo T3 kiekis šiek tiek sumažėja arba būna normalus. Jeigu tokiais atvejais neatsiranda klinikinių ar kitokių biocheminių (ugTH kiekio) skydliaukės ligos požymių, amjodarono vartojimą nutraukti nebūtina.

Hipotirozė
Hipotirozę galima įtarti tuo atveju, jeigu atsiranda tokių klinikinių požymių: kūno svorio didėjimas, šalčio netoleravimas, aktyvumo sumažėjimas, didelė bradikardija. Diagnozę paremia ugTH kiekio padidėjimas kraujo serume ir sustiprėjusi TH reakcija į tirotropiną išskiriantį hormoną (TIH). T3 ir T4 kiekis gali būti mažas. Gydymą nutraukus, skydliaukės funkcija sunormalėja per 3 mėn. Jeigu būklė pavojinga gyvybei, gydymą galima tęsti amjodarono ir levotiroksino deriniu. Pastarojo preparato dozė nustatoma atsižvelgiant į TH kiekį.

Hipertirozė
Hipertirozė galima ir gydymo amjodaronu metu, ir kelių mėnesių laikotarpiu po jo. Įspėjamieji klinikiniai jos simptomai gali būti kūno svorio mažėjimas, astenija, neramumas, širdies ritmo padažnėjimas, aritmija, krūtinės angina, stazinis širdies nepakankamumas. Diagnozę paremia ugTH kiekio sumažėjimas kraujo serume, T3 padaugėjimas ir TH reakcijos į TIH susilpnėjimas. Gali padidėti ir reversinio T3 (rT3) kiekis.
Pasireiškus hipertirozei, gydymą amjodaronu reikia nutraukti. Pasveikstama paprastai per kelis mėnesius, tačiau buvo sunkių, kartais mirtinų, atvejų. Klinikiniai simptomai išnyksta anksčiau, negu tampa normalūs skydliaukės funkcijos tyrimų duomenys.

Sunkiam skydliaukės hiperaktyvumui slopinti buvo taikomi gydymo kursai antitiroidiniais preparatais. Pradžioje gali prireikti didelių jų dozių, tačiau šie medikamentai ne visada būna veiksmingi, todėl gali prireikti kelias savaites kartu vartoti didelę kortikosteroidų dozę (pvz., 1 mg/kg kūno svorio prednizolono dozę).

Akių sutrikimai (žr. ir 4.8 skyrių)
Jeigu daiktai tampa matomi lyg per miglą arba susilpnėja rega, būtina, kad akių gydytojas neatidėliotinai atliktų visus akių tyrimus, įskaitant fundoskopiją. Jeigu prasideda regos nervo neuropatija ar (ir) uždegimas, amjodarono vartojimą reikia nutraukti, kadangi šie sutrikimai gali progresuoti į apakimą. Rekomenduojama, kad akių gydytojas akis tirtų kartą per metus, išskyrus tuos atvejus, kai daiktai tampa matomi lyg per miglą arba susilpnėja rega.

Kepenų ir tulžies sistemos sutrikimai (žr. ir 4.8 skyrių)
Amjodarono vartojimą galima sieti su įvairiu poveikiu kepenims, įskaitant cirozę, hepatitą, geltą ir kepenų nepakankamumą. Nuo jų buvo keli mirties atvejai, daugiausiai ilgalaikio gydymo metu, tačiau retais atvejais jie galimi ir praėjus nedaug laiko nuo gydymo, ypač į veną leidžiamais amjodarono preparatais, pradžios. Kepenų funkciją, ypač transaminazių kiekį, patariama matuoti prieš pradedant gydyti ir kas 6 mėn. gydymo metu.

Gydymo pradžioje galimas transamnazių kiekio padidėjimas (1,5 – 3 kartus didesnis, palyginti su norma) kraujo serume, kuris gali būti ir atskiras. Kiekis sunormalėja sumažinus dozę, kartais  savaime.

Pavieniais atvejais galimas ūminis kepenų funkcijos sutrikimas ir kartu transaminazių kiekio padidėjimas kraujo serume ir (arba) gelta. Tokiu atveju gydymą amjodaronu reikia nutraukti.

Buvo lėtinės kepenų ligos atvejų. Ją gali rodyti gydymo metu ilgiau negu 6 mėn. išsilaikantis laboratorinių tyrimų duomenų pokytis, kuris gali būti ir mažas (transaminazių kiekis 1,5 – 5 kartus didesnis už normą) arba klinikiniai požymiai (hepatomegalija). Vadinasi, patariama įprasta tvarka sekti kepenų funkcijos tyrimų duomenis. Gydymą nutraukus, nenormalūs klinikinių ir laboratorinių tyrimų duomenys paprastai sunormalėja, tačiau buvo ir mirties atvejų. Histologinių tyrimų rezultatai gali priminti tariamąjį alkoholinį hepatitą, tačiau jie gali būti ir kitokie, įskaitant būdingus cirozei.

Nors neaprašyta, kad alkoholis stiprina nepageidaujamą poveikį kepenims, amjodaronu gydomiems žmonėms reikia patarti mažiau gerti alkoholio.

Nervų sistemos sutrikimai (žr. ir 4.8 skyrių)
Amjodaronas gali sukelti periferinę sensorinę neuropatiją ir (arba) miopatiją. Abu šie sutrikimai gali būti sunkūs, tačiau preparato vartojimą nutraukus, jie paprastai per kelis mėnesius išnyksta, nors kartais nevisiškai.

Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpusienio sutrikimai (žr. ir 4.8 skyrių)
Dusulio ar sauso kosulio atsiradimas gali priklausyti nuo toksinio poveikio plaučiams (su jautrumo padidėjimu susijusi pneumonija, alveolinė arba intersticinė pneumonija, fibrozė, pleuritas, obliteruojančio bronchiolito sukelta pneumonija). Jo simptomai gali būti dispnėja (ji gali būti sunki ir nepaaiškinama esama širdies veiklos būkle), sausas kosulys, savijautos pablogėjimas (nuovargis, kūno svorio mažėjimas ir karščiavimas). Paprastai toks poveikis pasireiškia palengva, tačiau gali greitai progresuoti. Nors daugiausiai toks poveikis pasireikšdavo ilgalaikio gydymo metu, bet keliems pacientams jis atsirado, praėjus nedaug laiko nuo gydymo pradžios.

Prieš pradedant gydyti kiekvieną pacientą reikia atidžiai ištirti, prireikus rentgenu peršviesti krūtinės ląstą. Toksinį poveikį plaučiams įtarus gydymo metu, pacientą reikia iš naujo tokiu pačiu būdu ištirti ir atlikti plaučių funkcijos, jeigu įmanoma, ir perdavimo (transfer) faktoriaus kiekio tyrimus. Pradinius rentgenu nustatomus plaučių pokyčius gali būti sunku atskirti nuo pokyčių, kuriuos sukelia kraujo stazė plaučių venose. Amjodarono vartojimą nutraukus anksti, toksinis poveikis plaučiams paprastai išnyksta tiek gydant kortikosteroidais, tiek jais negydant. Klinikiniai simptomai dažnai išnyksta per kelias savaites, o rentgenu nustatomi pokyčiai ir plaučių funkcijos rodmenys gerėja lėčiau. Kai kurių pacientų būklė gali sunkėti ir nutraukus amjodarono vartojimą.

Odos ir poodinio audinio sutrikimai (žr. ir 4.8 skyrių)
Amjodaronu gydomą pacientą reikia įspėti, kad saugotųsi saulės poveikio ir naudotųsi apsaugos nuo jos priemonėmis, kadangi preparatas didina jautrumą saulės šviesai, kuris gali išlikti net kelis mėnesius po gydymo nutraukimo. Paprastai toks poveikis pasireiškia tik saulės paveikto odos ploto dilgčiojimu, deginimu ir eritema, tačiau galima ir sunki fototoksinė reakcija, susijusi su pūslių atsiradimu.

Vaistų sąveika (žr. ir 4.5 skyrių)
Amjodarono nerekomenduojama vartoti kartu su beta adrenoblokatoriais, širdies ritmą retinančiais kalcio kanalų blokatoriais (verapamiliu, diltiazemu) ar stimuliuojančiais vidurių laisvinamaisiais preparatais, galinčiais sukelti hipokalemiją.
Amjodaronas gali didinti kartu vartojamo flekainido koncentraciją kraujo plazmoje. Tokio gydymo metu reikia atitinkamai mažinti flekainido dozę ir atidžiai pacientą prižiūrėti.

Sedacoron tabletėse yra laktozės monohidrato, todėl pacientams, kuriems yra retas įgimtas sutrikimas: galaktozės netoleravimas, Lapp laktazės trūkumas ar gliukozės ir galaktozės malabsorbcija, jų vartoti negalima.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Svarbiausi vaistiniai preparatai, sąveikaujantys su amjodaronu, yra varfarinas, diogoksinas, fenitoinas ir medikamentai, ilginantys QT intervalą.

Amjodaronas, slopindamas CYP 2C9 izofermentų aktyvumą, didina geriamųjų antikoaguliantų (varfarino) ir fenitoino koncentraciją kraujo plazmoje. Kartu su amjodaronu vartojamo varfarino dozę reikia atitinkamai mažinti. Tokio gydymo metu ir po jo patariama dažniau matuoti protrombino laiką. Atsiradus perdozavimo požymių, reikia mažinti fenitoino dozę ir galima matuoti jo koncentraciją kraujo plazmoje.

Digoksinu gydomiems pacientams, pradėjusiems vartoti amjodarono, padidėja digoksino koncentracija kraujo plazmoje, todėl skatinamas su didele pastarojo medikamento koncentracija susijusių simptomų ir požymių atsiradimas. Taip gydant, patariama sekti klinikinius simptomus, EKG bei biocheminių tyrimų duomenis ir perpus mažinti digoksino dozę. Galimas sinergetinis poveikis širdies ritmui ir atrioventrikuliniam laidumui.

Kartu su toliau išvardytais vaistiniais preparatais, ilginančiais QT intervalą, amjodarono vartoti draudžiama, kadangi didėja polimorfinės paroksizminės skilvelinės tachikardijos rizika (žr. 4.3 skyrių):
 I klasės antiaritmikai, pvz., chinidinas, prokainamidas, dizopiramidas;
 III klasės antiaritmikai, pvz., sotalolis, bretilis;
 į veną leidžiami eritromicino preparatai, kotrimoksazolas ar injekciniai pentamidino preparatai;
 kai kurie preparatai nuo psichozės, pvz., chlorpromazinas, tioridazinas, flufenazinas, pimozidas, haloperidolis, amisulpiridas ir sertindolis;
 lits ir tricikliai antidepresantai, pvz., doksepinas, maprotilinas, amitriptilinas;
 kai kurie antihistamininiai preparatai, pvz., terfenadinas, astemizolis, mizolastinas;
 vaistiniai preparatai nuo maliarijos, pvz., chininas, meflokvinas, chlorokvinas, halofantrinas.

Vaistiniai preparatai, kurių kartu su amjodaronu vartoti nerekomenduojama:
 beta adrenoblokatoriai bei kai kurie kalcio kanalų blokatoriai, t. y. diltiazemas ir verapamilis (gali stiprėti neigiamas chronotropinis ir laidumą slopinantis poveikis);
 stimuliuojamojo poveikio vidurių laisvinamieji preparatai, galintys sukelti hipokalemiją (didėja polimorfinės paroksizminės skilvelinės tachikardijos rizika). Kitokių vidurių laisvinamųjų medikamentų kartu su amjodaronu vartoti galima.

Vaistiniai preparatai, kurių kartu su amjodaronu reikia vartoti atsargiai:
 kiti medikamentai, galintys sukelti hipokalemiją arba hipomagnezemiją, pvz., diuretikai, sisteminio poveikio kortikosteroidai, tetrakosaktidas, į veną leidžiami amfotericino preparatai.

Pasireiškus hipokalemijai, reikia sunormalinti kalio kiekį ir sekti QT intervalą. Pasireiškusią polimorfinę paroksizminę skilvelinę tachikardiją antiaritminiais preparatais gydyti negalima. Galima naudoti širdies stimuliatorių, į veną leisti magnio preparatų.

Atsarga būtina pacientams, kuriems sukeliama bendroji anestezija arba kurie gydomi didele deguonies doze.

Sukeliant bendrąją anesteziją amjodarono vartojantiems pacientams buvo komplikacijų, kurios gali būti sunkios, atvejų: į atropiną nereaguojančios bradikardijos, hipotenzijos, laidumo sutrikimo, širdies išstumiamo kraujo tūrio sumažėjimo.

Keliems suaugusiems žmonėms, daugiausiai tuoj pat po operacijos, pasireiškė kvėpavimo distreso sindromas. Galima manyti, kad to priežastis yra amjodarono sąveika su didele deguonies koncentracija organizme.

Greipfrutų sultys slopina citochromo P 450 3A4 izofermentų aktyvumą, todėl gali didinti amjodarono koncentraciją kraujo plazmoje. Vartojant geriamųjų amjodarono preparatų, greipfrutų sulčių gerti negalima.

Vaistiniai preparatai, kuriuos metabolizuoja citochromo P 450 3A4 izofermentai
CYP 3A4 izofermentų inhibitorius amjodaronas gali didinti kartu vartojamų vaistinių preparatų, kuriuos metabolizuoja šie fermentai, koncentraciją kraujo plazmoje ir dėl to stiprinti toksinį jų poveikį.
 Ciklosporinas. Kartu su amjodaronu vartojamo ciklosporino koncentracija kraujo plazmoje gali būti net 2 kartus didesnė. Kad ji būtų terapinė, gali prireikti mažinti ciklosporino dozę.
 Kiti CYP 3A4 izofermentų metabolizuojami medikamentai, pvz., statinai, lidokainas, takrolimuzas, sildenafilis, fentanilis, midazolamas ir ergotaminas.
 Gydymas amjodaronu kartu su simvastatinu buvo susijęs su miopatijos arba rabdomiolizės atvejais (žr. gamintojo parengtą simvastatino informaciją).

Flekainidas
Amjodaronas slopina 2D6 izofermentų aktyvumą, todėl gali didinti flekainido, kurį metabolizuoja daugiausiai šie izofermentai, koncentraciją kraujo plazmoje. Taip gydant, patariama 50 mažinti flekainido dozę ir atidžiai sekti, ar nepasireiškia nepageidaujamas poveikis. Be to, tokio gydymo metu griežtai rekomenduojama matuoti flekainido koncentraciją kraujo plazmoje.

Vaistiniai preparatai, kurie yra CYP 450 izofermentų substratai
Tyrimų in vitro rezultatai rodo, kad amjodaronas per svarbiausią metabolitą gali slopinti CYP 1A2, CYP 2C19 bei CYP 2D6 izofermentų aktyvumą. Tikėtina, kad kartu su amjodaronu vartojamų vaistinių preparatų, kuriuos metabolizuoja šie izofermentai, koncentracija kraujo plazmoje bus didesnė.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas
Apie amjodarono vartojimą nėštumo laikotarpiu duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti toksinį jo poveikį, nepakanka. Vis dėlto atsižvelgiant į galimą preparato poveikį vaisiaus skydliaukei, nėščioms moterims amjodarono vartoti draudžiama, išskyrus išimtinius atvejus.
Kadangi amjodarono pusinė eliminacija ilga, prieš planuojamą apvaisinimą jo vartojimą patariama nutraukti, tačiau būtina įvertinti gyvybei pavojingos aritmijos atsinaujinimo rizikos moteriai ir galimos žalos vaisiui santykį.

Žindymo laikotarpis
Su motinos pienu išsiskiria reikšmingas amjodarono kiekis, todėl žindyvėms šio vaistinio preparato vartoti draudžiama.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Jeigu atsiranda klinikinių amjodarono sukeliamų akių sutrikimo simptomų, gebėjimas vairuoti ir valdyti mechanizmus gali sutrikti.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Pastebėtos nepageidaujamos amjodarono reakcijos išvardytos toliau. Sutrikimų dažnis apibūdinamas taip: labai dažni ( 10), dažni ( 1,  10), nedažni ( 0,1,  1), reti ( 0,01,  0,1), labai reti ( 0,01).

Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai
Labai reti: hemolizinė anemija, aplazinė anemija, trombocitopenija.

Širdies sutrikimai
Dažni: bradikardija, paprastai vidutinė ir priklausoma nuo dozės dydžio.
Nedažni: aritmijos pradžia arba pasunkėjimas, kartais sukeliantis širdies sustojimą (žr. 4.4 ir 4.5 skyrius), laidumo sutrikimas: sinoatrialinė blokada, įvairaus laipsnio atrioventrikulinė blokada (žr. 4.4 skyrių).
Labai reti: didelė bradikardija arba sinusinio mazgo funkcijos sustojimas pacientams, kurių sinusinio mazgo funkcija sutrikusi, arba (ir) senyviems žmonėms.

Endokrininiai sutrikimai (žr. 4.4 skyrių)
Dažni: hipotirozė arba hipertirozė, kuri kartais būna.

Akies sutrikimai
Labai dažni: labai mažo kiekio nuosėdų ragenoje, paprastai žemiau vyzdžio, sankaupos, kurios paprastai nustatomos tik plyšine lempa. Jos gali būti susijusios su spalvotų aureolių blizgančioje šviesoje matymu arba matymu lyg per miglą. Labai mažo kiekio nuosėdų sankaupos ragenoje yra lipidų kompleksų nuosėdos. Gydymą nutraukus, jos išnyksta. Nuosėdos yra gerybinės, todėl dėl jų medikamento vartojimą nutraukti nereikia.
Labai reti: regos nervo neuropatija arba uždegimas, galintis progresuoti į apakimą (žr. 4.4 skyrių).

Virškinimo trakto sutrikimai
Labai dažni: gerybinis virškinimo trakto veiklos sutrikimas (pykinimas, vėmimas, disgeuzija). Jis paprastai atsiranda gydymo įsotinamąja doze metu ir praeina sumažinus dozę.

Kepenų ir tulžies sistemos sutrikimai (žr. 4.4 skyrių)
Labai dažni: atskiras transaminazių kiekio padidėjimas kraujo serume, kuris paprastai būna vidutinio dydžio (1,5 – 3 kartus didesnis už normalų), atsiranda gydymo pradžioje ir gali sunormalėti sumažinus dozę arba net savaime.
Dažni: ūminis kepenų veiklos sutrikimas, susijęs su dideliu transaminazių kiekiu kraujo serume ir (arba) gelta, įskaitant kepenų nepakankamumą, kuris kartais būna mirtinas.
Labai reti: lėtinė kepenų liga (tariamasis alkoholinis hepatitas, cirozė), kuri kartais gali būti mirtina.

Tyrimai
Labai reti: kreatinino kiekio padidėjimas kraujyje.

Nervų sistemos sutrikimai
Dažni; dėl ekstrapiramidinės sistemos pažaidos atsiradęs tremoras, paprastai praeinantis sumažinus dozę arba nutraukus vaistinio preparato vartojimą, košmariški sapnai, miego sutrikimas.
Nedažni: periferinė sensomotorinė neuropatija ir (arba) miopatija. Preparato vartojimą nutraukus, šie sutrikimai paprastai išnyksta (žr. 4.4 skyrių).
Labai reti: dėl smegenėlių pažaidos atsiradusi ataksija, paprastai praeinanti sumažinus dozę arba nutraukus vaistinio preparato vartojimą, gerybinis vidinio kaukolės spaudimo padidėjimas (tariamasis smegenų auglys), galvos skausmas ar sukimasis (vertigo).

Lytinės sistemos ir krūties sutrikimai
Labai reti: sėklidės ir antsėklidžio uždegimas, impotencija.

Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpusienio sutrikimai
Dažni: toksinis poveikis plaučiams (padidėjusio jautrumo sukelta pneumonija, alveolinė ar intersticinė pneumonija, fibrozė, pleuritas, obliteruojančio bronchiolito sukeliama pneumonija, kartais mirtina (žr. 4.4 skyrių).
Labai reti: bronchų spazmas pacientams, sergantiems sunkiu kvėpavimo nepakankamumu, ypač astmatikams, kvėpavimo distreso sindromas, ypač po operacijos (dėl galimos sąveikos su didele deguonies koncentracija (žr. 4.4 ir 4.5 skyrius).

Odos ir poodinio audinio sutrikimai
Labai dažni: jautrumo šviesai padidėjimas (žr. 4.4 skyrių).
Dažni: saulės paveikto odos, ypač veido srities, pilka arba melsva pigmentacija ilgai didele doze gydomiems pacientams. Gydymą nutraukus ši pigmentacija palengva išnyksta.
Labai reti: eritema radioterapijos metu, odos išbėrimas, dažniausiai nespecifinis, eksfoliacinis dermatitas, alopecija.

Kraujagyslių sutrikimai
Labai reti: angitas.

4.9 Perdozavimas

Informacijos apie ūminį geriamųjų amjodarono preparatų perdozavimą yra mažai. Buvo keli sinusinės bradikardijos, širdies blokados, skilvelinės tachikardijos priepuolio, polimorfinės paroksizminės skilvelinės tachikardijos, kraujotakos nepakankamumo bei kepenų pažaidos atvejai. Galimi savaime praeinantys skilvelinės tachikardijos priepuoliai.

Gydymas  simptominis. Be įprastinių palaikomųjų priemonių, galima išplauti skrandį, kad sumažėtų preparato absorbcija. Pacientą būtina sekti. Pasireiškusią bradikardija reikia šalinti beta adrenomimetikais arba gliukagonu. Atsižvelgiant į amjodarono farmakokinetiką, pacientą rekomenduojama tinkamai ir ilgai stebėti, ypač širdies būklę. Dialize iš organizmo nepašalinamas nei amjodaronas, nei jo metabolitai.

5. FARMAKOLOGINĖS savybės

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – antiaritmikai (III klasė), ATC kodas – C01BD01.

Amjodaronas dėl tiesioginio poveikio visuose širdies audiniuose (įskaitant sinusinį ir AV mazgus, prieširdžius bei skilvelius) ilgina veikimo potencialo trukmę ir refrakterinį periodą, tačiau membraninio potencialo pastebimai nekeičia. Preparatas mažina sinusinio ir AV jungties automatizmą, lėtina impulso sklidimą per AV jungtį, slopina spontaninį Purkinje skaidulų automatizmą. Ligoniams, kuriems yra Volfo, Parkinsono ir Vaito sindromas, medikamentas pailgina papildomo pluošto audinių refrakterinį periodą, slopina laidumą. Be to, jis nekonkurenciniu būdu blokuoja alfa ir beta adrenoreceptorius bei kalcio srovės kanalus, veikia skydliaukės hormonų metabolizmą, tačiau ar dėl to daroma įtaka antiaritminiam poveikiui, nežinoma. Pagal Vaughan ir Williams klasifikaciją, Sedacoron priklauso III antiaritmikų klasei, tačiau jam būdingos ir I, II bei IV klasės savybės.
Kitoks poveikis
Amjodaronas gali sukelti silpną neigiamą inotropinį poveikį, kuris preparato suleidus į veną būna stipresnis, negu išgėrus. Kairiojo skilvelio funkcija dėl to paprastai neslopinama. Preparatas plečia širdies vainikines ir periferines kraujagysles, todėl mažėja periferinis pasipriešinimas (širdies pokrūvis). Hipotenziją sukelia tik didelė išgerta dozė.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Absorbcija
Išgerto amjodarono absorbcija yra lėta ir nevienoda, absorbuojama maždaug 20 - 55% dozės.

Pasiskirstymas
Amjodarono pasiskirstymo tūris yra didelis ir nevienodas, kadangi daug jo susikaupia riebaliniame audinyje ir organuose, kurių kraujotaka intensyvi (pvz., kepenyse, plaučiuose, blužnyje, širdyje). Dėl to pusiausvyrinė, vadinasi, ir sukelianti terapinį poveikį, koncentracija kraujo plazmoje nusistovi negreitai, o eliminacija yra lėta.

Biologinis prieinamumas
Išgerto amjodarono biologinis prieinamumas yra 22-86%.

Jungimasis prie kraujo plazmos baltymų
Prie kraujo plazmos baltymų jungiasi 96% absorbuoto amjodarono.

Biotransformacija
Daug amjodarono metabolizuojama kepenyse. Vienas aktyvus jo metabolitas desetilamjodaronas eliminuojamas su tulžimi. Preparatas tikriausiai metabolizuojamas ir atskiriant jodą (iš 300 mg dozės išsiskiria 9 mg elementinio jodo, kuris pašalinamas su šlapimu).

Pusinė eliminacija
Amjodarono eliminacija yra dvifazė. Pradinės fazės metu amjodarono pusinės eliminacijos laikas yra 2,5-10 parų, galutinės fazės metu - 14 – 10 parų (daugumos pacientų organizme vidutinis laikas yra 53 (40-55) paros). galutinės desetilamjodarono vidutinis pusinės eliminacijos laikas yra 61 para. Terapinio poveikio pradžia  nuo 2 – 3 parų iki 2 – 3 mėn., net ir tuo atveju, kai pradedama gydyti įsotinamaja doze.

Gydomąjį poveikį sukelianti koncentracija kraujo plazmoje
Terapinis poveikis pasireiškia, kai pusiausvyrinė koncentracija kraujo plazmoje būna 1 - 2,5 mg/l (ji atsiranda po 2 mėnesių gydymo). Atsižvelgiant į koncentraciją kraujo plazmoje, antiaritminį poveikį nuspėti sunku. Toksinis poveikis galimas net tada, kai koncentracija yra terapinė.

Veikimo trukmė
Amjodaronas veikia kelias savaites ar net mėnesius. Vartojimą nutraukus, koncentraciją kraujyje įmanoma išmatuoti net 9 mėnesius.

Eliminacija
Amjodaronas eliminuojamas su tulžimi. Apie 25% dozės išsiskiria su motinos pienu. Hemodialize medikamento iš organizmo pašalinti neįmanoma.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Kancerogeninis ir tumorigeninis poveikis
Žiurkėms, vartojusioms dozę, kuri yra perpus mažesnė už didžiausią palaikomąją dozę, rekomenduojamą vartoti žmogui, dažniau atsirado skydliaukės folikulinių ląstelių adenoma ir (arba) karcinoma.
Mutageninis poveikis
Mutageninio poveikio tyrimų (Ames, mikrobranduolių bei lizogeninis testai) metu amjodaronas nesukėlė.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Laktozės monohidratas
Kukurūzų krakmolas
Mikrokristalinė celiuliozė
Magnio stearatas

6.2 Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas

4 metai

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikyti ne aukštesnėje kaip 25 °C temperatūroje.
Lizdines plokšteles laikyti išorinėje dėžutėje, kad preparatas būtų apsaugotas nuo šviesos.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

PVC ir aliuminio folijos lizdinė plokštelė.
Vienoje lizdinėje plokštelėje yra 10 tablečių, vienoje kartoninėje dėžutėje - 3 arba 5 lizdinės plokštelės (30 arba 50 tablečių).

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti

Specialių reikalavimų nėra.