Benfogamma

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Benfogamma 50 mg dengtos tabletės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Vienoje dengtoje tabletėje yra 50 mg benfotiamino (riebaluose tirpaus vitamino B1 darinio).
Pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. VAISTO FORMA

Dengtos tabletės.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Benfogama tinka vitamino B1 trūkumo sukeltiems klinikiniams pokyčiams šalinti ir jų profilaktika tokiu atveju, jei nepadeda speciali dieta.
Vitamino B1 gali trūkti:
dėl nepakankamos ir vienpusiškos dietos, pvz., sergant beriberiu, ligoninėje pacientą ilgai maitinant parenteraliniu būdu, nieko nevalgant (absoliutus badas), atliekant hemodializę, sutrikus maisto pasisavinimui;
sergant lėtiniu alkoholizmu (alkoholine kardiomiopatija, Vernikės encefalopatija, Korsakovo sindromu);
padidėjus poreikiui (pvz., nėštumo ir žindymo laikotarpiu).
Be to, preparatas tinka vitamino B1 trūkumo sukeltam širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimui bei periferinei neuropatijai gydyti.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Vienkartinė ir paros dozė
Jei gydytojas nepaskyrė kitaip, profilaktikai pakanka 1 – 2 kartus per dieną gerti po vieną dengtą tabletę, gydymui reikia gerti 1 – 3 kartus per dieną po vieną dengtą tabletę (labai retai gali reikėti gerti didesnį tablečių kiekį).
Vartojimo būdas ir trukmė
Dengtą tabletę reikia praryti nesukramtytą, užsigerti trupučiu skysčio.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas tiaminui.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Nėra.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Nepastebėta.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumo ir žindymo laikotarpiu benfogamos reikėtų gerti tik tokiu atveju, jei laboratoriniais tyrimais nustatomas reikšmingas vitamino B1 trūkumas. Jam šalinti benfogamos galima vartoti tik trumpai, nes iki šiol gerai nežinoma, kokių pokyčių nėštumo ir žindymo laikotarpiu gali sukelti per didelė vaisto dozė.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Nepastebėtas.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Retai galima alerginė reakcija: dilgėlinė, odos išbėrimas.

4.9 Perdozavimas

Kadangi gydomųjų dozių intervalas labai platus, iki šiol geriamosios vaisto formos perdozavimo atvejų nepastebėta.

Apsinuodijimo simptomai, pagalba apsinuodijus ir priešnuodžiai
Duomenų nepateikiama.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Vitaminas B1 yra organizmui būtina medžiaga. Riebaluose tirpus vaisto pirmtakas benfotiaminas organizme konvertuojamas į biologiniu požiūriu aktyvų tiamino ortodifosfatą, kuris yra labai svarbus angliavandenių apykaitai. Jis veikia kaip kofermentas piruvatą verčiant acetilkofermentu A ir vykstant pentozės fosfato ciklo transketolazės reakcijai. Be to, tiamino ortodifosfatas dalyvauja citrinų rūgšties cikle sukcinilkofermento A sintezės iš alfa ketoglutarato reakcijoje. Dalyvaudamas medžiagų apykaitoje, tiamino ortodifosfatas sąveikauja su kitais B komplekso vitaminais.
Tiamino difosfatas, t. y. kokarboksilazė, visų pirma yra piruvato dehidrogenazės, kuri turi daugiausia reikšmės oksidacijos būdu skaldant gliukozę, kofermentas. Kadangi nervų ląstelės daugiausiai energijos gauna oksiduodamos gliukozę, normaliai nervų veiklai yra būtinas pakankamas tiamino kiekis. Jei yra didesnė gliukozės koncentracija, tiamino poreikis taip pat yra didesnis.
Jei kraujyje trūksta tiamino difosfato, audiniuose ir kraujyje kaupiasi tarpiniai medžiagų apykaitos produktai, pvz., piruvatas, laktatas, ketoglutaratas, į kuriuos raumenys, miokardas ir centrinė nervų sistema reaguoja ypač jautriai. Benfotiaminas slopina tokių medžiagų kaupimąsi.
Patikrinti, ar organizme netrūksta vitamino B1, galima nustačius eritrocituose fermentų, kurių veiklai būtinas timidino difosfatas, pvz., transketolazės (ETK), aktyvumą ir aktyvumo mastą (aktyvumo koeficientą -ETK). ETK koncentracija plazmoje yra 2 – 4 g/ml. Tyrimų su gyvūnais duomenimis, vitaminas B1 (arjo preparatas benfotiaminas) B1 daro teigiamą įtaką transketolazėms, kadangi veikia kaip jų aktyvatorius.
Nustatyta, kad didelės vitamino B1 dozės yra veiksminga priemonė Vernikės encefalopatijai gydyti ir tai laikoma tiesioginio vitaminų poveikio centrinei nervų sistemai požymiu.
Benfotiamino veiksmingumas gydant diabetinę polineuropatiją įrodytas remiantis kelių klinikinių tyrimų, atliktų dvigubai aklu būdu duomenimis (tyrimų metu vaisto poveikis buvo lygintas su placebo poveikiu). 1989 m. Ledermanno atlikto klinikinio tyrimo metu buvo stebimas preparato, kurio sudėtyje buvo benfotiamino, vitamino B6 ir vitamino B12, veiksmingumas. Tyrimo duomenimis, jau po 3 savaičių reikšmingai sumažėjo neuropatijos požymių bei pagerėjo vibracijos pojūtis. Skausmas sumažėjo 47 % ligonių, vartojusių preparato bei tik 10 % pacientų, vartojusių placebo. 1996 m. Starke ir Federlino tyrimo metu, remiantis objektyviais impulsų sklidimo nervais greičio rodmenimis, nustatytas kombinuotojo benfotiamino preparato veiksmingumas ligoniams, sergantiems diabetine polineuropatija. Šį teigiamą pokytį patvirtino ir ilgalaikio, t. y. trukusio net 12 mėnesių, klinikinio stebėjimo duomenys.
Kito dvigubai aklu būdu atlikto klinikinio tyrimo metu (vaisto poveikis buvo lygintas su placebo poveikiu) nustatyta, kad benfotiaminas reikšmingai sumažino neuropatijos požymius (Worwag Pharma GmbH & Co.KG firmos duomenys, 1993 m.).

Paplitimas ir poreikis
Aktyvios vitamino B1 formos tiamino ortodifosfato yra visuose augaluose ir gyvūnuose. Augalai ir kai kurie mikroorganizmai yra tiamino autotrofai (patys sintetina vitaminą B1 ). Žmogus priklauso heterotrofams (vitamino turi gauti iš kitur). Jo organizme vitamino B1 apykaita greita ir ribotos atsargos, todėl kasdien minėto vitamino reikia vartoti pakankamai. Organizme yra apie 30 mg tiamino, kurio apie 40  susikaupia raumenyse.
Minimalus vitamino B1 poreikis žmogui yra 0,3 mg/1000 kcal. Vitamino B1 trūkumo profilaktikai vyrams kasdien rekomenduojama gerti 1,3 – 1,5 mg, moterims 1,1 – 1,3 mg vitamino B1. Nėštumo laikotarpiu per dieną papildomai reikia vartoti 0,3 mg, žindymo laikotarpiu – 0,5 mg.

Vitamino B1 trūkumo simptomai
Ryškūs vitamino B1 trūkumo simptomai (beriberis) yra periferinė neuropatija (raumenų silpnumas, jautrumo ir centrinės nervų sistemos pokyčių sukeltas koordinacijos sutrikimas, ataksija, parezė), psichikos, virškinimo trakto, širdies ir kraujagyslių sistemos pažeidimas. Gali pasireikšti sausoji arba drėgnoji vitamino B1 trūkumo forma, kurios metu atsiranda dar ir didelė edema. Sergant lėtiniu alkoholizmu, dėl vitamino B1 trūkumo galima kardiomiopatija, kuria sergant išsiplečia širdies dešinysis skilvelis, atsiranda polineuropatija, Vernikės encefalopatija ir Korsakovo sindromas.
Be minėtų simptomų, gali atsirasti tokių vitamino B1 trūkumo požymių:
sumažėjusi tiamino koncentracija kraujyje, plazmoje ir kraujo ląstelėse;
sumažėjęs tiamino šalinimas su šlapimu ir sumažėjęs transketolazės aktyvumas bei padidėjęs transketolazės aktyvumo koeficientas eritrocituose (alfa ETK).

5.2 Farmakokinetinės savybės

Daugelyje maisto produktų yra vitamino B1 aktyvi forma tiamino ortodifosfatas. Kad vitaminas galėtų rezorbuotis, ant žarnos sienelės esančios pirofosfatazės nuo jo atskelia fosforo rūgšties liekaną. Tiamino rezorbcija priklauso nuo dozės ir yra dvejopa: ne daugiau kaip 2 mol išgertos dozės rezorbuojama aktyviai, didesnis kiekis patenka pasyvios difuzijos būdu.
Organizmas per dieną suardo maždaug 1 mg tiamino. Jo perteklius šalinamas su šlapimu.
Išgertą lipiduose tirpų vaisto pirmtaką benfotiaminą žarnose fosfatazės defosforilina į riebaluose tirpų S– benzoiltiaminą (SBT), kuris geriau rezorbuojamas negu vandenyje tirpūs tiamino junginiai ir iš cirkuliuojančio kraujo patenka į ląstelės vidų. Čia STB fermentai debenzoilina į tiaminą, kurį timidinkinazė tuoj pat paverčia į aktyvią kofermento formą (tiamino difosfatą, t. y. kokarboksilazę). Vartojant benfotiamino, ląstelėse tiamino ir aktyvių kofermentų būna daugiau, negu vartojant vandenyje tirpių tiamino junginių.
Kadangi benfotiaminas tirpsta riebaluose, jo rezorbcija priklauso tik nuo išgertos dozės ir, kitaip negu tiamino, nepriklauso nuo įsotinimo kinetikos.
Nustatyta, kad iš benfotiamino organizme atsiranda biologiškai aktyvūs kofermentai (tiamino ortodifosfatas ir trifosfatas). Tyrimų, kurių metu gyvūnams buvo duodama radioaktyviuoju izotopu žymėto benfotiamino, duomenimis, didžiausias radioaktyvumas būna smegenyse, širdies raumenyje ir diafragmoje.

Biologinis prieinamumas
Kinetikos savybėmis lipiduose tirpus vaisto pirmtakas benfotiaminas iš esmės skiriasi nuo vandenyje tirpių tiamino junginių. Benfotiaminas daug labiau pranašesnis ir už kitus riebaluose tirpius tiamino darinius.
Nustatyta, kad biologinis benfotiamino prieinamumas reikšmingai didesnis negu vandenyje tirpaus tiamino mononitrato (Bitch, 1990), lengvai rezorbuojamų iš virškinimo trakto tiamino junginių fursultiamino bei tiamino disulfido (Bitch, 1993). Kito biologinio prieinamumo tyrimo, kuriame dalyvavo 20 sportininkų, duomenimis, savanorių, fizinio krūvio metu vartojusių benfotiamino, plazmoje, hemolizuotame kraujyje bei eritrocituose tiamino koncentracija buvo didesnė negu savanorių, kurie vartojo vandenyje tirpių tiamino junginių (Beuker, 1996). Nustatyta, kad išgėrus ekvimoliarinę tiamino mononitrato ar benfotiamino dozę pastarosios medžiagos biologinis prieinamumas yra didesnis 5 kartus, didžiausia koncentracija plazmoje net 16 kartų (Worwag Pharma GmbH & Co.KG firmos duomenys, 1996 m.).

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Ūminis, poūmis bei lėtinis toksinis poveikis
Tiaminui būdinga labai plati terapinių dozių saugumo riba. Keturias savaites kasdien triušiams buvo sugirdoma po 50 mg/kg preparato, tačiau jokio nepageidaujamo poveikio ir histologinių pokyčių audiniuose nepastebėta.
Ūminis toksinis benfotiamino poveikis pelėms pasireiškia sugirdžius 15 g/kg, injekavus į veną 2,2 g/kg, į pilvą – 1,81 g/kg dozę. Lėtinio toksinio poveikio tyrimų metu net vartojant didelę dozę, t. y. 100 mg/kg, patologinių pokyčių organuose neatsirado.
Lėtinio toksinio poveikio tyrimų su žiurkėmis metu histologinių pokyčių audiniuose taip pat nepastebėta. Trys gyvūnų kartos toleravo 0,08 – 1 mg tiamino, jokio nepageidaujamo poveikio nė vienai kartai nepastebėta. Tokia dozė yra 50 – 100 kartų didesnė už rekomenduojamą dienos dozę.

Gebėjimas sukelti auglius ir mutaciją
Pelės neuroblastų kultūroje (N1 E - 115) lygintas vitamino B1 ir kelių kitų medžiagų teratogeninis poveikis. Mažesnė negu 1x10-3 (M) tiamino hidrochlorido koncentracija jokio teratogeninio poveikio nesukėlė. Ištyrus benfotiaminą, gauti panašūs duomenys.
Riebaluose tirpus vitamino B1 darinys benfotiaminas kancerogeninio poveikio nesukelia.

Toksinis poveikis dauginimuisi
Vitaminas B1 aktyviai pernešamas į vaisių. Šio vitamino koncentracija vaisiaus ir naujagimio organizme būna didesnė negu motinos organizme. Kokią jo dozę reikia vartoti nėštumo ir žindymo laikotarpiu, nežinoma, kadangi nėra patirties, todėl rekomenduojamą dienos dozę, t. y. 1,4 – 2,3 mg, galima viršyti tik trumpam bei tokiu atveju, jei laboratoriniais tyrimais nustatoma, kad yra reikšmingas tiamino trūkumas.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Kukurūzų krakmolas, sacharozė, želatina, talkas, stearino rūgštis, magnio stearatas.
Bevandenis koloidinis silicio dioksidas, sunkusis kaolinas, makrogolglicerolio hidroksistearatas, gumiarabikas, sacharozė, kukurūzų krakmolas, natrio laurilsulfatas, povidonas, talkas, titano dioksidas, karmeliozės natrio druska, kalcio karbonatas, skystoji gliukozė, makrogolis 6000, montano glikolio vaškas.

6.2 Nesuderinamumas

Nepastebėtas.

6.3 Tinkamumo laikas

5 metai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Specialių laikymo sąlygų nereikia.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

Pakuotė, kurioje yra 30, 50, 60 arba 100 dengtų tablečių.

6.6 Vartojimo ir darbo su vaistiniu preparatu instrukcija

Specialių taisyklių nėra.