Amikin

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

AMIKIN 500 mg/2 ml injekcinis tirpalas
AMIKIN 1000 mg/4 ml injekcinis tirpalas

2. KIEKYBINĖ IR KOKYBINĖ SUDĖTIS

Viename AMIKIN 500 mg/2 ml injekcinio tirpalo buteliuke yra tiek amikacino sulfato, kad atitiktų 500 mg amikacino (250 mg/ml).
Viename AMIKIN 1000 mg/4 ml injekcinio tirpalo buteliuke yra tiek amikacino sulfato, kad atitiktų 1000 mg amikacino (250 mg/ml).

Pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. VAISTO FORMA

Injekcinis tirpalas

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Infekcinės ligos, sukeltos amikacinui jautrių sukėlėjų. Jeigu jie gramteigiami, gydoma amikacinu kartu su benzilpenicilinu, ampicilinu ar cefalosporinais, jeigu gramneigiami  amikacinu kartu su ureidopenicilinais arba cefalosporinais.

Reikšmingi klinikai jautrūs sukėlėjai
Acinetobacter (atsiranda atsparių štamų), Citrobacter, Enterobacter, Escherichia coli, Klebsiella, Mycobacterium, Proteus, Pseudomonas (atsiranda atsparių štamų), Serratia, Yersinia, Staphylococcus aureus (išskyrus meticilinui atsparius).

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Tiksli AMIKIN dozė apskaičiuojama atsižvelgiant į paciento kūno svorį. Preparato galima leisti į raumenis arba veną.

Pradžioje reikia ištirti inkstų funkciją: pamatuoti kreatinino koncentraciją kraujo serume arba apskaičiuoti kreatinino klirenso greitį. Karbamido kiekio nustatymas kraujo serume šiuo atveju tinka mažiau. Gydymo metu inkstų funkciją reikia tirti periodiškai.

Kad amikacino koncentracija kraujo serume būtų ne per didelė, bet tinkama, reikia, jei įmanoma, ją matuoti. Patariama protarpiais nustatinėti ir didžiausią, ir mažiausią koncentraciją. Būtina saugoti, kad didžiausia koncentracija ilgai neišsilaikytų ir nebūtų labai didelė, o mažiausia nebūtų didesnė kaip 10 g/ml.

Pacientams, kurių inkstų funkcija normali
Jeigu inkstų funkcija normali, suaugusiems žmonėms, vaikams ir didesniems kūdikiams rekomenduojama paros dozė yra 15 mg/kg kūno svorio. Ji injekuojama į raumenis arba veną lygiomis dalimis per 2 - 3 kartus ir vienodais intervalais, t. y. kas 8 – 12 val. Žmonėms, kurių kūno masė didelė, didesnės negu 1,5 g paros dozės vartoti negalima.

Prieš laiką gimusiems kūdikiams rekomenduojama kas 12 val. švirkšti po 7,5 mg/kg kūno svorio dozę. Naujagimiams pradžioje reikia injekuoti didesnę, t. y. 10 mg/kg kūno svorio, dozę, po to kas 12 val. leisti 7,5 mg/kg kūno svorio dozę. Didesniems nei dviejų savaičių kūdikiams ir vaikams reikia arba kas 12 val. švirkšti po 7,5 mg/kg kūno svorio, arba kas 8 val. po 5 mg/kg kūno svorio (žr. aukščiau) dozę.

Jei inkstų funkcija normali (kreatinino klirensas  50 ml/min.), bakteriemija, sepsiu, infekcine kvėpavimo sistemos liga, komplikuota infekcine šlapimo organų liga, infekcine vidine pilvo liga ar su karščiavimu susijusia neutropenija (pastaruoju atveju preparato vartojama, remiantis gydymo patirtimi) sergantiems ligoniams preparato galima dozuoti ir kitokiu būdu: suaugusiems žmonėms kartą per parą į veną injekuoti 15 mg/kg kūno svorio dozę, 4 savaičių ir didesniems vaikams  20 mg/kg kūno svorio dozę. Ar veiksminga šio vaistinio preparato injekuoti kartą per parą, jei reikia gydyti kitų organų infekcines ligas, galutinai nenustatyta.

Mažesniems prieš laiką gimusiems kūdikiams dozę reikia apskaičiuoti itin atidžiai. Kad ji būtų tiksli, tirpalą būtina atskiesti. Jeigu įmanoma, reikia matuoti amikacino kiekį kraujyje, kad atsižvelgus į gautus rezultatus būtų galima keisti dozę ir taip palaikyti terapinį poveikį sukeliančią koncentraciją kraujyje. Įprastinė gydymo trukmė yra 5 - 10 parų. Bet kokiu būdu vartojama paros dozė turi būti ne didesnė kaip 15 – 20 mg/kg kūno svorio. Jeigu sunkias ar komplikuotas infekcines ligas būtina gydyti ilgiau negu 10 parų, reikia iš naujo nustatyti, ar tikslinga toliau vartoti AMIKIN, o juo gydant toliau būtina sekti klausą, inkstų ir vestibuliarinio aparato funkciją bei amikacino koncentraciją kraujo serume.

Rekomenduojama doze gydant nekomplikuotas infekcines ligas, sukeltas amikacinui jautrių mikroorganizmų, terapinis poveikis turėtų pasireikšti po 24 – 48 val. Jei per 3 - 5 paras pastebimo poveikio nėra, preparato vartojimą reikia nutraukti ir iš naujo nustatyti sukėlėjų jautrumą. Infekcinės ligos gydymas gali būti neveiksmingas dėl mikroorganizmų atsparumo arba dėl infekuotų židinių, kuriuos reikia drenuoti chirurginiu būdu, buvimo.

Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi
PASTABA. Žmonėms, kurių inkstų funkcija sutrikusi, t.y. tų, kurių kreatinino klirensas  50 ml/min., visą amikacino paros dozę iš karto injekuoti nepatariama, kadangi dėl ilgiau trunkančios preparato ekspozicijos mažiausia koncentracija būna didesnė.

Pacientų, kurių inkstų funkcija sutrikusi ir kuriems AMIKIN injekuojama 2 - 3 kartus per parą (kaip įprasta), kraujyje, jeigu įmanoma, reikia tinkamu būdu matuoti amikacino koncentraciją. Jiems dozavimą reikia keisti: tarp įprastinių dozių vartojimo daryti ilgesnes pertraukas arba mažesnę dozę švirkšti nurodytais intervalais.

Abu šie dozavimo būdai nustatyti atsižvelgiant į kreatinino klirensą arba kreatinino kiekį kraujo serume, kadangi ligonių, kurių inkstų funkcija susilpnėjusi, organizme šie parametrai koreliuoja su aminoglikozidų pusinės eliminacijos laiku. Medikamento dozuojant vienu ar kitu būdu, reikia atidžiai sekti ligos simptomus ir laboratorinių tyrimų duomenis. Prireikus dozavimas keičiamas net ir dializės metu.

Tarp įprastinių dozių darant ilgesnę pertrauka
Jei paciento būklė stabili, tačiau kreatinino klirenso greitis nežinomas, įprastinės vienkartinės dozės vartojimo intervalų trukmę valandomis galima apskaičiuoti kreatinino koncentracijos kraujo serume reikšmę (mg/100 ml) padauginus iš devynių arba kreatinino kiekio (mol/l) kraujo serume reikšmę padalijus iš 10 (kreatinino koncentracija 1 mg/100 ml atitinka 88 mol/l). Pavyzdžiui, jei kreatinino koncentracija kraujo serume yra 180 mol/l, tai rekomenduojamą vienkartinę 7,5 mg/kg kūno svorio dozę reikia leisti kas 18 val. (180 : 10  18).

Mažesnė dozė, injekuojama rekomenduojamais intervalais
Norint pacientui, kurio inkstų funkcija sutrikusi, AMIKIN švirkšti rekomenduojamais intervalais, vienkartinę dozę būtina mažinti. Kad dozavimas būtų tikslus ir kraujo serume neatsirastų per didelė koncentracija, taip gydant reikia matuoti amikacino koncentraciją kraujo serume. Jeigu to padaryti galimybės nėra ir paciento būklė stabili, dozavimą galima nustatyti atsižvelgiant į kreatinino kiekį kraujo serume ir kreatinino klirensą, kadangi šie parametrai yra lengviausiai nustatomi inkstų nepakankamumo sunkumo rodikliai.

Pradžioje reikia injekuoti 7,5 mg/kg kūno svorio dozę, t. y. įprastinę rekomenduojamą dozę, pagal kurią apskaičiuojama reikiama dozė pacientams, kurių inkstų funkcija normali.

Norint apskaičiuoti palaikomąją dozę, injekuojamą kas 12 val., pradinę dozę reikia mažinti proporcingai kreatinino klirenso greičio mažėjimui.

Kas 12 val. švirkščiama palaikomoji dozė apskaičiuojama taip:

[nustatytas kreatinino klirensas x įprastinė dozė] : [normalus kreatinino klirensas].

Jeigu kreatinino kiekis kraujo serume tuo metu, kai koncentracija pusiausvyrinė, žinomas, alternatyvus kas 12 val. injekuojamos sumažintos dozės apskaičiavimo būdas yra toks: įprastinė 7,5 mg/kg kūno svorio dozė dalijama iš kreatinino kiekio (mg/100 ml) paciento kraujo serume, o tuo atveju, jeigu žinoma kreatinino koncentracija  mol/l, minėta dozė apskaičiuojama taikant žemiau pateiktą formulę.

[7,5 mg/kg kūno svorio x 88] : [kreatinino koncentracija kraujo serume ( mol/l)].

Nurodyti dozavimo būdai yra tik rekomendaciniai, padedantys nustatyti dozavimą tuo atveju, kai nėra galimybės pamatuoti preparato koncentracijos kraujo serume.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs organizmo jautrumas amikacinui arba bet kuriai pagalbinei preparato medžiagai.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Pacientus, gydomus parenteraliniu būdu vartojamais aminoglikozidais, reikia atidžiai prižiūrėti, kadangi galimas toksinis poveikis klausai ir inkstams. Ar saugu šiais preparatais gydyti ilgiau negu 14 parų, netirta.

Aminoglikozidai nervų sistemai gali sukelti toksinį poveikį, pasireiškiantį vestibuliarinio aparato funkcijos ir (arba) bilateraliniu klausos sutrikimu. Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi, kurie aminoglikozidais gydomi ilgai arba vartoja didelę jų dozę, ototoksinio poveikio pasireiškimo rizika yra didesnė. Pirmiausiai pradedama negirdėti didelio dažnio bangų. Tokį kurtumą įmanoma nustatyti tik audiometrija. Gali atsirasti galvos sukimasis, kuris gali būti vestibuliarinio aparato pažeidimo požymis.

Kiti toksinio poveikio nervų sistemai požymiai yra tirpulys, odos dilgčiojimas, raumenų trūkčiojimai ir konvulsijos. Jeigu didžiausia arba mažiausia koncentracija kraujo serume yra didelė nuolat, ototoksinio aminoglikozidų poveikio rizika yra didesnė. Sraigės ir vestibuliarinio aparato pažeidimas gydymo aminoglikozidais metu galimas ir be simptomų, įspėjančių apie aštuntosios nervų poros pažeidimą, todėl medikamento vartojimą nutraukus galimas nepraeinantis visiškas arba dalinis bilateralinis kurtumas arba negalią sukeliantis galvos sukimasis. Paprastai aminoglikizodų sukeltas ototoksinis poveikis išlieka visam laikui.

Gyvūnams didelės amikacino dozės sukėlė nervo ir raumens sinapsių blokadą bei raumenų paralyžių. Amikacino vartojant kartu su anestetikais arba nervo ir raumens sinapses blokuojančiais preparatais, negalima pamiršti, jog gali pasireikšti minėtų sinapsių blokada ir kvėpavimo paralyžius. Atsiradusią blokadą reikia šalinti kalcio druskomis.

Jeigu sutrikusi raumenų funkcija, pvz., yra sunkioji miastenija ar parkinsonizmas, aminoglikozidais reikia gydyti atsargiai, kadangi jie, sukeldami kurarės grupei būdingą poveikį nervo ir raumens sinapsėms, gali didinti raumenų silpnumą.

Aminoglikozidai gali sukelti toksinį poveikį inkstams. Jo galimybė yra didesnė tiems žmonėms, kurių inkstų funkcija pažeista arba kurie aminoglikozidais gydomi ilgai arba vartoja didelę jų dozę.

AMIKIN vartojantis pacientas turi gerti pakankamai skysčių. Prieš gydymą ir kiekvieną jo dieną būtina įprastiniu būdu tirti inkstų funkciją. Jeigu atsiranda jos pažeidimo požymių, pvz., šlapime atsiranda cilindrų, eritrocitų, leukocitų ar baltymų, sumažėja kreatinino klirensas ar specifinis šlapimo sunkis, kraujyje padaugėja karbamido arba kreatinino, pasireiškia oligurija, reikia mažinti dozę (žr. 4.2 skyrių). Jeigu didėja azotemija arba progresuoja šlapimo išskyrimo mažėjimas, gydymą AMIKIN reikia nutraukti.

Senyvų žmonių inkstų funkcija gali būti susilpnėjusi, tačiau tiriant įprastiniu būdu, pvz., matuojant karbamido ar kreatinino kiekį kraujo serume, to galima ir nepastebėti. Kreatinino klirenso nustatymas gali būti naudingesnis. Gydant aminoglikozidais, labai svarbu sekti senyvų žmonių inkstų funkciją.

Reikia atidžiai sekti inkstų ir aštuntosios nervų poros funkciją, ypač tų pacientų, kurių inkstų funkcija buvo sutrikusi (arba įtariama, jog galėjo būti sutrikusi) prieš gydymą, bei tų, kuriems inkstų funkcijos sutrikimo simptomų atsirado gydymo metu. Kad koncentracija kraujyje būtų reikiama ir neatsirastų tokia, kokia sukelia toksinį poveikį, jeigu įmanoma, patariama matuoti amikacino kiekį kraujo serume. Reikia sekti, ar nesumažėjo specifinis šlapimo sunkis, ar nepadidėjo baltymų išsiskyrimas su šlapimu ir ar šlapime neatsirado ląstelių arba cilindrų. Periodiškai patariama nustatinėti karbamido ir kreatinino kiekį kraujo serume arba kreatinino klirensą. Gerokai pagyvenusiems žmonėms, ypač tiems, kurie priklauso didelės rizikos grupei, jeigu įmanoma, reikia daryti serijines audiogramas. Jeigu atsiranda ototoksinis (galvos svaigimas ar sukimasis, spengimas arba ūžimas ausyse, kurtumas) ar nefrotoksinis poveikis, reikia mažinti dozę arba nutraukti preparato vartojimą.

Kitų sisteminio poveikio geriamųjų arba lokaliai vartojamų neurotoksinį ar nefrotoksinį poveikį sukeliančių preparatų, ypač bacitracino, cisplatinos, amfotericino B, cefaloridino, paromomicino, viomicino, polimiksino B, kolistino, vankomicino ar aminoglikozidų, kartu arba pakaitomis su amikacinu vartoti nerekomenduojama. Kiti veiksniai, galintys stiprinti toksinį poveikį, yra senyvas amžius ir dehidracija.

Kartu su stipriai veikiančiais diuretikais (etakrino rūgštimi, furosemidu) AMIKIN vartoti nerekomenduojama, kadangi patys diuretikai gali sukelti ototoksinį poveikį. Be to, į veną injekuoti diuretikai gali keisti aminoglikozidų koncentraciją kraujo serume ir audiniuose ir dėl to stiprinti toksinį jų poveikį.

Aminoglikozidų injekavus, pavartojus lokaliai (ortopedinės ar pilvo procedūros metu, lokaliai gydant empiemą) ar išgėrus, buvo nervo ir raumens sinapsių blokados ir kvėpavimo paralyžiaus atvejų. Kvėpavimo paralyžiaus tikimybė yra bet kokiu būdu vartojant aminoglikozidų, ypač tiems pacientams, kurie pavartojo anestetikų, nervo ir raumens sinapsių blokatorių, pvz., tubokurarino, sukcinilcholino, dekametonio, arba kuriems infuzuojama daug nekrešančio citruoto kraujo. Jeigu pasireiškia nervo ir raumens sinapsių blokada, kvėpavimo paralyžių reikia šalinti kalcio druskomis, tačiau gali prireikti ir dirbtinio kvėpavimo.

Chirurginės procedūros metu lokaliai pavartota aminoglikozidų dozė absorbuojama greitai ir beveik visa, išskyrus instiliuotą į šlapimo pūslę. Aminoglikozidų preparatais praplovus tiek didelį, tiek mažą operacinį plotą, kai kuriems pacientams pasireiškė inkstų nepakankamumas, nepraeinantis kurtumas bei mirtina nervo ir raumens sinapsių blokada.

Kitų ototoksinį ar nefrotoksinį poveikį sukeliančių sisteminio ar lokalaus poveikio preparatų kartu ar pakaitomis su amikacinu vartoti nerekomenduojama, kadangi galimas adityvus poveikis. Aminoglikozidų kartu su cefalosporinais vartojant parenteraliniu būdu, sustiprėjo toksinis poveikis inkstams. Kartu su aminoglikozidais vartojant cefalosporinų, gali tariamai padidėti kreatinino kiekis kraujo serume.

Prieš laiką gimusius kūdikius ir naujagimius aminoglikozidais reikia gydyti atsargiai, kadangi jų inkstai nėra subrendę, todėl pusinė šių medikamentų eliminacija kraujo serume trunka ilgiau.

AMIKIN tirpale yra natrio vandenilio sulfito, galinčio jautresniems žmonėms sukelti alerginę reakciją, įskaitant anafilaksiją, bei gyvybei pavojingą arba lengvesnį bronchinės astmos priepuolį. Žmonių jautrumas sulfitui nėra dažnas, galbūt net retas. Bronchine astma sergantys ligoniai jam dažniau būna alergiški negu ja nesergantiems.

Vartojant aminoglikozidų, kaip ir kitokių antibiotikų, organizme gali atsirasti ir daugėti nejautrių mikroorganizmų. Jeigu taip atsitinka, reikia skirti tinkamą gydymą.

In vitro aminoglikozidai, sumaišyti su beta laktaminiais antibiotikais (penicilinais, cefalosporinais), gali vienas kitą inakyvinti. Aminoglikozidų ir penicilinų tipo preparatų pavartojus net ir skirtingu būdu, jų aktyvumas kraujo serume gali sumažėti ir in vivo. Aminoglikozidų inaktyvavimas yra reikšmingas klinikai tik tų pacientų, kuriems yra sunkus inkstų funkcijos sutrikimas. Inaktyvinimas gali tęstis ir tyrimui paimtame kūno skysčių mėginyje, todėl aminoglikozidų kiekio nustatymo duomenys gali būti netikslūs. Su tokiais mėginiais reikia elgtis tinkamai: greitai atlikti tyrimą, užšaldyti arba paveikti beta laktamaze.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Kitų neurotoksinį ar nefrotoksinį poveikį sukeliančių preparatų kartu su AMIKIN vartoti nerekomenduojama. Jeigu ligonį taip gydyti reikia, jam būtina atidi priežiūra. Amikacino vartojant kartu su greitai veikiančiais diuretikais, ypač pastarųjų preparatų injekavus į veną, didėja ototoksinio poveikio rizika. Prie minėtų diuretikų priskiriami furosemidas ir etakrino rūgštis, kurie patys gali sukelti ototoksinį poveikį. Minėtų preparatų vartojant kartu, galima apkursti visam laikui.

Pacientams, pavartojusiems anestetikų arba raumenis atpalaiduojančių preparatų, įskaitant eterį, halotaną, tubokurariną ir dekametoniumą, amikacino į pilvaplėvės ertmę instiliuoti nerekomenduojama, kadangi dėl nervo ir raumens sinapsių blokados galimas kvėpavimo slopinimas.

Indometacinas gali didinti amikacino koncentraciją naujagimių kraujo plazmoje.

Jeigu yra sunkus inkstų funkcijos sutrikimas, penicilinų tipo preparatai gali mažinti kartu vartojamų aminoglikozidų aktyvumą.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumo metu vartojami aminoglikozidai gali pažeisti vaisių.
Aminoglikozidų prasiskverbia per placentos barjerą. Kai kurie vaikai, kurių motinos nėštumo metu gydėsi streptomicinu, gimė abipusiai kurti. Nors motinų, nėštumo metu gydytų kitokiais aminoglikozidais, vaisiui ar naujagimiui sunkaus nepageidaujamo poveikio nepasireiškė, tačiau jo pavojus yra.
Gerai kontroliuojamų amikacino tyrimų su nėščiomis moterimis neatlikta, tačiau gydymo patirties duomenys žalingo poveikio vaisiui galimybės neįrodo. Jeigu šiuo medikamentu gydoma nėščia moteris arba jeigu pacientė pastoja gydymo metu, būtina įspėti apie žalingo poveikio vaisiui pavojų.

Ar amikacino patenka į motinos pieną, nežinoma. Vartojant bet kokių vaistų, kūdikio maitinimą krūtimi paprastai reikia nutraukti, kadangi daugumas medikamentų išsiskiria su motinos pienu.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Duomenys neaktualūs.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Bet koks aminoglikozidas gali sukelti ototoksinį ir nefrotoksinį poveikį bei nervo ir raumens sinapsių blokadą (žr. 4.4 skyrių). Toks poveikis dažniau galimas žmonėms, kurių inkstų veikla sutrikusi, kurie vartoja kitokių ototoksinį ar nefrotoksinį poveikį sukeliančių preparatų bei kurie aminoglikozidais gydomi ilgai arba (ir) didesne doze, negu rekomenduojama.

Ototoksinis poveikis
Dėl toksinio poveikio aštuntajai nervų porai, gali pasireikšti apkurtimas bei pusiausvyros sutrikimas arba abu šie sutrikimai kartu. Amikacinas daugiausiai paveikia klausą. Dėl sraigės pažeidimo galimas apkurtimas didelio dažnio bangoms. Jį įmanoma nustatyti audiometrija dar prieš kurtumo simptomų atsiradimą.

Nervo ir raumens sinapsių blokada
Aminoglikozidai gali sukelti ūminį raumenų paralyžių ir apnėją.

Nefrotoksinis poveikis
Gali padidėti kreatinino kiekis kraujo serume, pasireikšti azotemija, albuminurija, oligurija, šlapime atsirasti eritrocitų, leukocitų arba cilindrų. Preparato vartojimą nutraukus, inkstų funkcijos sutrikimas paprastai išnyksta. Po to, kai amikacinas pateko į rinką, buvo toksinės nefropatijos bei ūminio inkstų funkcijos nepakankamumo atvejų (tokios komplikacijos tikėtinos gydant ir kitokiais aminoglikozidais).

Kitoks poveikis
Kitos retai pasireiškusios nepageidaujamos reakcijos yra odos išbėrimas, medikamentinis karščiavimas, galvos skausmas, parestezija, tremoras, pykinimas, vėmimas, eozinofilija, artralgija, anemija, hipotenzija ir hipomagnezemija. Amikacino suleidus į stiklakūnį, buvo tinklainės makulinės srities infarkto atvejų, kai kurie ligoniai dėl to visam laikui apako.

4.9 Perdozavimas

AMIKIN perdozavus arba pasireiškus jo sukeltai toksinei reakcijai, preparatą iš organizmo gali padėti pašalinti pilvaplėvės dializė arba hemodializė. Jo kiekį organizme sumažina ir nepertraukiama arterinė ir veninė hemofiltracija. Jeigu apsinuodija naujagimis, galima daryti pakeičiamąjį kraujo perpylimą.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė  aminoglikozidai, ATC kodas  J01 GB06

Amikacinas yra aminoglikozidų grupės antibiotikas, veikiantis daugelį gramneigiamų mikroorganizmų, įskaitant Pseudomonas padermes, Escherichia coli, indolui teigiamas ir jam neigiamas Proteus padermes, klebsielių, enterobakterių ir seracijų padermes, salmoneles, šigeles, Minea – Herellae, Citrobacter freundii bei Providencia padermes.

Daugelis minėtų gramneigiamų mikroorganizmų, tapusių atspariais gentamicinui ir tobramicinui, gali būti jautrūs amikacinui in vitro.
Amikacinas veikia ir kai kuriuos gramteigiamus mikroorganizmus, įskaitant kai kuriuos Streptococcus pyogenes štamus, enterokokus ir Diplococcus pneumonie.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Injekcija į raumenis
Į raumenis sušvirkštas AMIKIN lokaliai toleruojamas gerai, absorbuojamas greitai. Suleidus sveikiems savanoriams vieną 250 mg (3,7 mg/kg kūno svorio), 375 mg (5 mg/kg kūno svorio) arba 500 mg (7,5 mg/kg kūno svorio) dozę į raumenis, po valandos koncentracija kraujo serume buvo atitinkamai maždaug 12 g/ml, 16 g/ml ir 21 g/ml, po 10 valandų  atitinkamai 0,3 g/ml, 1,2 g/ml ir 2,1 g /ml. Rekomenduojamą dozę vartojant 10 parų, preparato organizme nesusikaupia.

Jeigu inkstų funkcija normali, per pirmas 8 valandas su šlapimu nepakitusio preparato pavidalu išsiskiria 91,9 į raumenis suleistos dozės, per 24 val.  98,2. Injekavus 250 mg dozę, pirmas 6 valandas preparato koncentracija šlapime būna 563 g/ml, suleidus 375 mg dozę  697 g/ml, suleidus 500 mg dozę  832 g/ml.

Tyrimų su įvairaus kūno svorio (sveriančiais mažiau nei 1,5 kg, 1,5-2 kg arba daugiau nei 2 kg) naujagimiais, kuriems į raumenis buvo injekuota 7,5 mg/kg kūno svorio amikacino dozė, rezultatai rodo, jog šio preparato, kaip ir kitokių aminoglikozidų, pusinės eliminacijos laikas kraujo serume yra atvirkščiai proporcingas naujagimio amžiui ir vaisto klirensui inkstuose. Pasiskirstymo tūris rodo, jog naujagimių organizme didžioji amikacino, kaip ir kitokių aminoglikozidų, dozės dalis būna tarpląsteliniame skystyje. Medikamento penkias paras injekavus kas 12 val., tirtų minėto amžiaus naujagimių organizme jo nesusikaupė.

Infuzija į veną
Infuzavus per 30 minučių vieną 500 mg (7,5 mg/kg kūno svorio) dozę sveikiems suaugusiems žmonėms į veną, vidutinė didžiausia koncentracija kraujo serume infuzijos pabaigoje buvo 38 g/ml, praėjus 30 minučių, 1 valandai ir 10 valandų po infuzijos  atitinkamai 24 g/ml, 18 g/ml ir 0,75 g/ml. Per pirmas 9 val. su šlapimu išsiskyrė 84 infuzuotos dozės, per 24 val. – 94. Suaugę žmonės kas 12 valandų infuzuojamą 7,5 mg/kg kūno svorio dozę toleruodavo gerai, preparato jų organizme nesusikaupė. Infuzavus suaugusiems savanoriams, kurių inkstų funkcija normali, vieną 15 mg/kg kūno svorio dozę į veną per 30 minučių, vidutinė didžiausia koncentracija kraujo serume buvo 77 g /ml, praėjus valandai po infuzijos  47 g/ml, praėjus 12 val.  1 g/ml. Infuzavus vieną 15 mg/kg kūno svorio dozę į veną per 30 min. senyvo amžiaus pacientams, kurių vidutinis kreatinino klirensas buvo 64 ml/min., vidutinė didžiausia koncentracija kraujo serume buvo 55 g/ml, praėjus 12 valandų po infuzijos  5,4 g/ml, praėjus 24 val.  1,3 g /ml. Vieną kartą per parą vartojusių 15 – 20 mg/kg kūno svorio dozę pacientų, kurių inkstų funkcija normali, organizme vaisto nesusikaupė.

Bendroji informacija
Sveikų suaugusių žmonių organizme vidutinis amikacino pusinės eliminacijos laikas kraujo serume yra šiek tiek ilgesnis nei 2 val., vidutinis tariamasis pasiskirstymo tūris – 24 l (apytikriai  28 kūno svorio). Prie kraujo serumo baltymų jungiasi 0 - 11 kraujyje esančio amikacino. Jei inkstų funkcija normali, vidutinis medikamento klirensas kraujo serume yra 100 ml/min., inkstuose  94 ml/min.

Iš organizmo amikacinas išsiskiria daugiausiai glomerulų filtracijos būdu. Jei sutrikusi inkstų funkcija arba sumažėjęs glomerulų filtracijos greitis, preparatas iš organizmo išsiskiria daug lėčiau, todėl pailgėja jo pusinės eliminacijos laikas kraujo serume. Vadinasi, būtina sekti tokių pacientų inkstų funkciją ir, jei reikia, keisti dozę (žr. 4.2 skyrių).

Vartojant rekomenduojamą dozę, terapinį poveikį sukelianti koncentracija atsiranda kauluose, širdyje, tulžies pūslėje ir plaučių audinyje. Nemažas jo kiekis atsiranda ir šlapime, tulžyje, skrepliuose, bronchų sekrete, intersticiniame ir širdiplėvės ermės skystyje bei sinovijoje.

Tyrimų, kurių metu vaistinio preparato buvo injekuojama kelis kartus per parą, rezultatai rodo, jog sveikų kūdikių smegenų skystyje koncentracija būna 10 - 20, o sergančių smegenų dangalų uždegimu gali būti net 50 tos, kuri yra kraujo serume. Amikacino prasiskverbia per placentos barjerą, nemaža koncentracija atsiranda amniono skystyje. Didžiausia koncentracija vaisiaus kraujo serume būna maždaug 16 didžiausios koncentracijos motinos kraujo serume. Medikamento pusinės eliminacijos laikas motinos kraujo serume yra 2 val., vaisiaus  3,7 val.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Ar amikacinas gali sukelti kancerogeninį poveikį, ilgalaikiais tyrimais nenustatinėta, mutageninis poveikis netirtas. AMIKIN dozės, net 10 kartų didesnės už paros dozes, rekomenduojamas vartoti žmogui, žiurkių patelių ir patinų vaisingumo nesutrikdė.

Amikino poveikis dauginimosi funkcijai nustatinėtas tyrimais su žiurkėmis ir pelėmis. Gyvūnų vaisingumo medikamentas netrikdė, žalingo poveikio vaisiui nesukėlė.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Natrio citratas, natrio vandenilio sulfitas, 35 sulfato rūgštis ir injekcinis vanduo.

6.2 Nesuderinamumas

Su kitais vaistiniais preparatais, išskyrus išvardytus 6.6 skyriuje, AMIKIN maišyti negalima.

6.3 Tinkamumo laikas

3 metai

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikyti ne aukštesnėje kaip 25C temperatūroje.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

Stikliniai (I tipo stiklo) buteliukai, užkimšti brombutilkaučiuko kamščiu, kuris uždengtas aliumininiu dangteliu. Buteliukai sudėti į kartonines dėžutes.
6.6 Vartojimo ir darbo su vaistiniu preparatu bei jo likučių naikinimo instrukcija

Atskiestas vienu iš toliau išvardytų skiediklių tiek, kad koncentracija būtų 0,25 mg/ml arba 5 mg/ml, AMIKIN tirpalas stabilus būna 24 valandas.
- 5 injekcinis gliukozės tirpalas.
- Injekcinis tirpalas, kuriame yra 5 gliukozės ir 0,2 natrio chlorido.
- Injekcinis tirpalas, kuriame yra 5 gliukozės ir 0,45 natrio chlorido.
- 0,9 natrio chlorido injekcinis tirpalas.
- Injekcinis Ringerio laktato tirpalas.

Jeigu pakuotė permatoma, prieš injekciją reikia apžiūrėti, ar parenteraliniu būdu vartojamame tirpale nėra dalelių ir ar nepakitusi spalva. Bet kokiu būdu vartojant, aminoglikozidų su kitais vaistais maišyti negalima.