Cefotaxime MIP [Cefotaxime IPP]

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Cefotaxime MIP 1 g milteliai injekciniam ar infuziniam tirpalui

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Cefotaxime MIP 1 g milteliai injekciniam ar infuziniam tirpalui

Kiekviename flakone yra cefotaksimo natrio druskos, atitinkančios 1 g cefotaksimo.

Kiekviename flakone vienoje 1000 mg dozėje yra 2,1 mmol (arba 48 mg) natrio.

3. FARMACINĖ FORMA

Milteliai injekciniam ar infuziniam tirpalui.

Balti arba gelsvi milteliai.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1. Terapinės indikacijos

Cefotaksimas skirtas gydyti toliau nurodytoms sunkioms infekcijoms, kai žinoma arba labai tikėtina, kad jas sukėlė cefotaksimui jautrios bakterijos (žr. 4.4 ir 5.1 skyrių).

• Bakterinė pneumonija.
• Komplikuotos šlapimo takų infekcijos, įskaitant ir pielonefritą.
• Sunkios odos ir minkštųjų audinių infekcijos.
• Lytinių organų infekcijos, įskaitant gonorėją.
• Pilvo ertmės infekcijos (pvz., peritonitas).
• Bakterinis meningitas.
• Endokarditas.
• Boreliozė.

Pacientų, sergančių bakteremija, pasireiškiančia ar įtariama pasireiškusia kartu su anksčiau minėtomis infekcijomis, gydymas.

Perioperacinė profilaktika. Chirurginėms operacijoms, per kurias kyla didesnė infekcijos anaerobiniais patogenais rizika, pvz., gaubtinės ir tiesiosios žarnų operacijai, rekomenduojama kartu skirti atitinkamo, anaerobus veikiančio vaisto.

Reikia atsižvelgti į oficialias tinkamo antibakterinių vaistinių preparatų vartojimo rekomendacijas.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Paruošus tirpalą, cefotaksimą galima vartoti intraveninei injekcijai boliuso būdu, intraveninei infuzijai arba injekcijai į raumenis.

Dozavimas ir vartojimo metodas turi būti nustatomas pagal infekcijos sunkumą, ją sukėlusio organizmo jautrumą bei paciento amžių ir būklę. Gydymą pradėti galima dar negavus mikrobiologinių tyrimų rezultatų.

Suaugusiesiems ir vyresniems negu 12 metų paaugliams

Suaugusiesiems ir paaugliams paprastai skiriama 2–6 g cefotaksimo per parą. Paros dozę reikia padalyti į dvi atskiras dozes ir vartoti jas kas 12 valandų.

• Nustatyta (arba įtariama) jautrių bakterijų infekcija: 1 g kas 12 valandų.
• Nustatyta (arba įtariama) keleto jautrių arba vidutiniškai jautrių bakterijų infekcija: 1–2 g kas 12 valandų.
• Sunkios infekcijos arba tokios, kurių negalima lokalizuoti: 2–3 g vienkartinė dozė kas 6–8 valandas (maksimali paros dozė – 12 g).

Cefotaksimo kartu su kitais antibiotikais skiriama sunkių infekcijų atvejais.

Naujagimiams (0–28 dienų), kūdikiams ir vaikams iki 12 metų amžiaus

Priklausomai nuo infekcijos sunkumo: 50–100–150 mg vienam kūno svorio kilogramui per parą kas 6–12 valandų.

Gyvybei pavojingose situacijose dozę galima padidinti iki 200 mg vienam kūno svorio kilogramui per parą, atidžiai stebint inkstų funkciją, ypač 0–7 dienų amžiaus naujagimių, nes inkstai nėra iki galo išsivystę.

Neišnešiotiems kūdikiams

Rekomenduojama dozė yra 50 mg vienam kūno svorio kg per parą, padalijant šį kiekį į 2–4 atskiras dozes (kas 6–12 valandų). Šios maksimalios dozės negalima viršyti, nes inkstai nėra iki galo išsivystę.

Senyvo amžiaus pacientams

Jeigu inkstų ir kepenų funkcija normali, dozės koreguoti nereikia.

Kitos specialios rekomendacijos

Gonorėja

Gonorėjai gydyti skiriama 0,5–1 g cefotaksimo vienkartinė injekcija (į raumenis arba veną). Komplikuotų infekcijų atvejais reikia atsižvelgti į turimas oficialias rekomendacijas. Prieš pradedant gydymą, reikia atmesti sifilio tikimybę.

Bakterinis meningitas

Suaugusiesiems: 9–12 g cefotaksimo paros dozė, padalyta lygiomis dalimis, skirtomis vartoti kas 6–8 valandas (po 3 g 3–4 kartus per parą).

Vaikams: 150–200 mg vienam kūno svorio kg per parą, padalijus į lygias dozes, skirtas vartoti kas 6–8 valandas.

Naujagimiams: 0–7 dienų amžiaus: 50 mg vienam kūno svorio kg kas 12 valandų; 7–28 dienų amžiaus: 50 mg vienam kūno svorio kg kas 8 valandas.

Perioperacinė profilaktika

Vienkartinė 1–2 g dozė iki operacijos pradžios likus kaip galima trumpesniam laiko tarpui. Tais atvejais, kai operacija trunka ilgiau negu 90 minučių, profilaktikai reikia skirti papildomą antibiotikų dozę.

Pilvo ertmės infekcijos

Pilvo ertmės infekcijos gydomos cefotaksimu ir kitais antibiotikais, veikiančiais anaerobines bakterijas.

Dozavimas sutrikus inkstų funkcijai

Suaugusiems pacientams, kurių kreatinino klirensas yra ≤5 ml/min., pradinė dozė yra tokia pati, kaip įprasta rekomenduojama dozė, tačiau palaikomąją dozę reikia sumažinti perpus, nekeičiant dozės dažnio. Norint nustatyti reikalingą dozę, galima atlikti kraujo tyrimą.

Dozavimas pacientams, kuriems atliekama dializė arba peritoninė dializė

Pacientams, kuriems atliekama dializė ir peritoninė dializė, veiksmingai įveikti daugeliui infekcijų pakanka kiekvieno dializės seanso pabaigoje atlikti 0,5–2 g intraveninę injekciją ir kartoti ją kas 24 valandas.

Gydymo trukmė

Gydymo cefotaksimu trukmė priklauso nuo paciento klinikinės būklės ir skiriasi priklausomai nuo bakteriologinės eigos. Gydymą cefotaksimu tęsti reikia tol, kol išnyks simptomai arba kol įrodoma, kad bakterijos išnyko. Streptococcus pyogenes sukeltas infekcijas būtina gydyti mažiausiai 10 dienų (parenterinį gydymą galima pakeisti skiriant tokio paties veiksmingumo geriamųjų vaistų ir nepasibaigus 10 dienų laikotarpiui).

Vartojimo metodas

Intraveninė infuzija

Siekiant išvengti infekcijos rizikos, infuzinis tirpalas turi būti ruošiamas aseptinėmis sąlygomis. Paruošę tirpalą, infuzijos neatidėliokite.

Trumpa intraveninė infuzija: paruoštą tirpalą reikia suleisti per 20 minučių laiko tarpą.

Ilga intraveninė infuzija: paruoštą tirpalą reikia suleisti per 50–60 minučių laiko tarpą.

Intraveninė injekcija

Intraveninių injekcijų su pertraukomis atveju tirpalą reikia suleisti per 3–5 minučių laiko tarpą. Pateikus rinkai stebėjimo metu gauta pranešimų apie keletui pacientų, kuriems per centrinį venos kateterį buvo greitai suleista cefotaksimo, pasireiškusią potencialiai gyvybei pavojingą aritmiją.

Injekcija į raumenis

Vartoti į raumenis leistina tik išskirtinėse klinikinėse situacijose (pvz., gonorėjos atveju). Sunkių infekcijų atvejais šis būdas netaikomas ir turi būti gerai įvertinta rizika ir nauda. Rekomenduojama, kad vienoje pusėje būtų suleidžiama ne daugiau kaip 4 ml. Jeigu paros dozė didesnė negu 2 g cefotaksimo arba jeigu cefotaksimo leidžiama dažniau negu du kartus per parą, rekomenduojama leisti į veną. Sunkių infekcijų atvejais injekcija į raumenis nerekomenduojama.

Tirpalą naudoti galima tik injekcijoms giliai į raumenis. Tirpalo su lidokainu negalima švirkšti į veną. Su lidokainu paruošto cefotaksimo negalima vartoti vaikams pirmaisiais gyvenimo metais. Pasirinkus naudoti lidokaino sudėtyje turintį tirpalą, būtina atsižvelgti į preparato informaciją.

Instrukcijos, kaip tirpinti ir skiesti vaistinį preparatą prieš vartojimą, pateikiamos 6.6 skyriuje. Cefotaksimo ir aminoglikozidų negalima maišyti viename švirkšte ar perfuzijos tirpale.

4.3 Kontraindikacijos

• Padidėjęs jautrumas veikliajai medžiagai, kitiems cefalosporinams ar bet kuriai 6.1 skyriuje nurodytai pagalbinei medžiagai.
• Anksčiau buvusi, ūmi ir (arba) sunki padidėjusio jautrumo reakcija į peniciliną ar bet kuriuos kitus beta laktamų antibiotikus.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Vartojant cefotaksimą, kaip ir kitus antibiotikus, ypač ilgesnį laiką, gali atsirasti per didelis atsparių organizmų kiekis. Būtina pakartotinai įvertinti paciento būklę. Jeigu gydant išsivysto superinfekcija, būtina imtis atitinkamų priemonių.

• Anafilaksinės reakcijos

Gauta pranešimų apie cefotaksimo vartojusiems pacientams pasireiškusias rimtas padidėjusio jautrumo reakcijas, tarp jų būta ir pasibaigusių mirtimi (žr. 4.3 ir 4.8 skyrius).

Pasireiškus padidėjusio jautrumo reakcijai, gydymą reikia nutraukti.

Kadangi kartu vartojami penicilinai ir cefalosporinai gali sukelti kryžminę alergiją, pastarųjų penicilinui jautriems pacientams reikia skirti atsargiai (kontraindikacijos pateiktos 4.3 skyriuje).

• Sunki pūslinė reakcija

Vartojant cefotaksimą pranešta apie sunkias pūslines odos reakcijas, tokias kaip Stivenso ir Džonsono sindromas, arba toksinę epidermio nekrolizę (žr. 4.8 skyrių). Pasireiškus odos ir (arba) gleivinių reakcijai, prieš tęsiant gydymą pacientams rekomeduojama nedelsiant kreiptis į gydytoją.

• Clostridium difficile sukeliama liga (pvz., pseudomembraninis kolitas)

Viduriavimas, ypač sunkus ir (arba) ilgalaikis, pasireiškęs gydymo metu arba pirmosiomis savaitėmis po gydymo, gali būti Clostridium difficile sukeltos ligos simptomas. Clostridium difficile infekcijų sunkumas svyruoja nuo nesunkios iki pavojingos gyvybei, sunkiausia iš jų yra pseudomembraninis kolitas.

Šios retos, bet mirtimi galinčios baigtis būklės diagnozę patvirtina endoskopinis ir (arba) histologinis tyrimas.

Svarbu atkreipti dėmesį į šią diagnozę gydant pacientus, kurie vartodami arba baigę vartoti cefotaksimą viduriuoja.

Jeigu įtariama pseudomembraninio kolito diagnozė, būtina tuojau pat nutraukti cefotaksimo vartojimą ir nedelsiant skirti atitinkamą gydymą antibiotikais.

Clostridium difficile sukeliamą ligą gali paskatinti išmatų stazė.

Negalima skirti žarnų peristaltiką slopinančių vaistinių preparatų.

• Hematologinės reakcijos

Gydant cefotaksimu, ypač vartojant vaistą ilgą laiką, gali išsivystyti leukopenija, neutropenija ir kur kas rečiau agranulocitozė. Skyrus ilgesnį negu 7–10 dienų gydymo kursą, būtina stebėti baltųjų kraujo kūnelių kiekį ir diagnozavus neutropeniją nutraukti gydymą.
Pranešta apie keletą eozinofilijos ir trombocitopenijos, kurių simptomai nutraukus gydymą greitai išnyko, atvejų. Pranešta ir apie hemolizinės anemijos atvejus. (Žr. 4.8 skyrių.)

• Pacientai, sergantys inkstų nepakankamumu

Dozę reikia koreguoti pagal apskaičiuotą kreatinino klirensą.
Reikia būti atsargiems, jeigu cefotaksimas vartojamas kartu su aminoglikozidais ar kitais nefrotoksiškais vaistais (žr. 4.5 skyrių). Būtina stebėti šių pacientų, senyvo amžiaus pacientų ir sergančių inkstų sutrikimais pacientų inkstų funkciją.

• Neurotoksiškumas

Didelės beta laktamų antibiotikų, įskaitant ir cefotaksimo, dozės, ypač inkstų nepakankamumu sergantiems pacientams, gali sukelti encefalopatiją (pvz., sąmonės sutrikimai, atsiradę neįprasti judesiai ir traukuliai) (žr. 4.8 skyrių).
Pasireiškus tokioms reakcijoms, prieš tęsiant gydymą pacientams rekomenduojama nedelsiant kreiptis į gydytoją.

• Penicilinui alergiškų (ne 1 tipo alergija) pacientų endokardito gydymas cefotaksimu turi būti ribojamas. Cefotaksimą reikia vartoti kartu su kitais tinkamais antibakteriniais vaistais, turint omenyje ribotą jo antibakterinį spektrą.
• Atsargumo priemonės vartojant vaistinį praparatą

Pateikus rinkai stebėjimo metu gauta pranešimų apie keletui pacientų, kuriems per centrinį venos kateterį buvo greitai suleista cefotaksimo, pasireiškusią potencialiai gyvybei pavojingą aritmiją. Reikia laikytis injekcijų ir infuzijų trukmės rekomendacijų (žr. 4.2 skyrių).

• Poveikis laboratoriniams tyrimams

Gydant cefotaksimu, kaip ir kitais cefalosporinais, kai kuriems pacientams Kumbso testo rezultatas gali būti teigiamas. Šis reiškinys gali kliudyti nustatyti kraujo suderinamumą.

Šlapimo gliukozės tyrimų su nespecifiniais reduktoriais rezultatai gali būti klaidingai teigiami. Šio reiškinio nebuvo pastebėta taikant gliukozės oksidazės metodą.

Vienoje 1000 mg vaistinio preparato dozėje yra 2,1 mmol (arba 48 mg) natrio, vienoje 2000 mg dozėje yra 4,2 mmol (arba 96 mg) natrio. Į tai būtina atsižvelgti gydant pacientus, kurie laikosi mažo natrio kiekio dietos.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

• Probenecidas: Probenecidas kliudo perduoti cefalosporinus inkstų kanalėliais, todėl vėluoja jų išskyrimas su šlapimu ir didėja koncentracija kraujo plazmoje.
• Geriamieji kontraceptikai: Geriamųjų kontraceptikų veiksmingumas kartu vartojant cefotaksimą gali sumažėti. Todėl gydantis Cefotaxime MIP reikia taikyti papildomus kontracepcijos metodus.
• Aminoglikozidai, diuretikai: Kaip ir kiti cefalosporinai, cefotaksimas gali sustiprinti nefrotoksiškų vaistų, tokių kaip aminoglikozidai ar stiprūs diuretikai (pvz., furozemidas), nefrotoksinį poveikį. Reikia stebėti inkstų funkciją (žr. 4.4 skyrių).
• Bakteriostatiniai antibiotikai: Cefotaxime MIP negalima vartoti kartu su bakteriostatiniais antibiotikais (pvz., tetraciklinais, eritromicinu ir chloramfenikoliu) dėl galimo antagonistinio poveikio.
• Kitokia sąveika: Gydant cefotaksimu, kaip ir kitais cefalosporinais, kai kuriems pacientams Kumbso testo rezultatas gali būti teigiamas. Šis reiškinys gali kliudyti nustatyti kraujo suderinamumą. Gali būti klaidingai teigiama reakcija į gliukozę naudojant redukuojančias medžiagas (pvz., Felingo tirpalą), bet ne taikant fermentinius tyrimus (gliukozės oksidazės metodą).

4.6 Vaisingumas, nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas

Duomenų apie cefotaksimo vartojimą nėštumo metu nėra arba jų nepakanka.

Tyrimai su gyvūnais tiesioginio ar netiesioginio kenksmingo toksinio poveikio reprodukcijai neparodė. Tačiau tinkamų ir gerai kontroliuojamų tyrimų su nėščiomis moterimis neatlikta.

Cefotaksimas prasiskverbia pro placentą. Todėl cefotaksimo nėštumo laikotarpiu vartoti negalima, nebent numatoma nauda didesnė už bet kokią galimą riziką.

Žindymas

Cefotaksimo patenka į motinos pieną.

Negalima atmesti galimybės, kad dėl poveikio žindomo kūdikio fiziologinei žarnyno florai gali prasidėti viduriavimas, mielinių grybelių kolonizacija ir padidėti jautrumas.

Todėl reikia priimti sprendimą nutraukti žindymą arba gydymą, atsižvelgiant į žindymo naudą kūdikiui ir į gydymo naudą moteriai.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Įrodymų, kad cefotaksimas tiesiogiai veikia gebėjimą vairuoti ar valdyti mechanizmus, nėra.

Didelės cefotaksimo dozės, ypač inkstų nepakankamumu sergantiems pacientams, gali sukelti encefalopatiją (pvz., sąmonės sutrikimai, atsiradę neįprasti judesiai ir traukuliai) (žr. 4.8 skyrių). Pasireiškus tokiems simptomams, pacientams patariama nevairuoti ir nevaldyti mechanizmų.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

* patirtis pateikus rinkai

Jarisch-Herxheimer reakcija

Gydant boreliozę Jarisch-Herxheimer reakcija gali atsirasti pirmosiomis gydymo dienomis.

Po kelių savaičių gydymosi nuo boreliozės buvo pranešta apie vieną ar daugiau šių simptomų: odos bėrimas, niežėjimas, karščiavimas, leukopenija, padidėjęs kepenų fermentų aktyvumas, apsunkęs kvėpavimas, nemalonūs pojūčiai sąnariuose.

Kepenų ir tulžies latakų sutrikimai

Pastebėtas padidėjęs kepenų fermentų (ALAT, ASAT, LDH, gama-GT ir (arba) šarminės fosfatazės) aktyvumo ir (arba) bilirubino kiekis. Laboratoriniai nuokrypiai retai kada būna daugiau negu dvigubai didesni už viršutinę normos ribą ir retai kada sukelia kepenų pažeidimų simptomus, paprastai yra cholestaziniai ir dažniausiai besimptomiai.

Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas

Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas, pastebėtas po vaistinio preparato pateikimo į rinką, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas, užpildę interneto svetainėje http://www.vvkt.lt/ esančią formą, ir atsiųsti ją paštu Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Žirmūnų g. 139A, LT 09120 Vilnius, faksu 8 800 20131 arba el. paštu NepageidaujamaR@vvkt.lt.

4.9 Perdozavimas

Perdozavimo simptomai gali būti labai panašūs į šalutinių poveikių simptomus.

Vartojant beta laktamų antibiotikus, įskaitant cefotaksimą, didelėmis dozėmis, kyla encefalopatijos rizika, kuri išnyksta nutraukus vartojimą.

Perdozavimo atveju cefotaksimo vartojimą reikia nutraukti, skirti atitinkamą gydymą, kurį sudaro greitesnio šalinimo priemonės ir simptominis nepageidaujamų reakcijų (pvz., traukulių) gydymas.

Specialaus priešnuodžio nėra. Cefotaksimo koncentraciją kraujo serume galima sumažinti hemodialize arba peritonine dialize.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – trečiosios kartos cefalosporinas; ATC kodas – J01DD01.

Veikimo mechanizmas

Cefotaksimo baktericidinis poveikis pasireiškia tuo, kad vaistas slopina bakterijų sienelės sintezę (augimo periodu), slopindamas peniciliną rišančius baltymus (PBP), tokius kaip transpeptidazės.

Atsparumo mechanizmas

Atsparumą cefotaksimui gali sukelti šie mechanizmai:

• Beta laktamazių inaktyvacija. Cefotaksimą gali hidrolizuoti tam tikros beta laktamazės, ypač platesnio spektro beta laktamazės (ESBL), kurių aptinkama tokiose padermėse kaip Escherichia coli arba Klebsiella pneumoniae, arba chromosomose užkoduotos indukuojamos ar sudedamosios AmpC tipo beta laktamazės, kurių aptinkama Enterobacter cloacae. Todėl infekcijų, kurias sukėlė indukuojamos chromosomose užkoduotos AmpC tipo beta laktamazės, cefoksaminu gydyti negalima net tuomet, kai in-vitro įrodytas jautrumas, nes yra mutantų su nuolatine AmpC tipo beta laktamazių raiška atrankos rizika.
• Sumažėjęs PBP afinitetas cefotaksimui. Įgytą pneumokokų ir kitų streptokokų atsparumą sukelia jau esančių peniciliną rišančių baltymų modifikacijos kaip mutacijos proceso pasekmė. Staphylococcus bakterijų atsparumą meticilinui (oksacilinui) sukelia – priešingai – atsiradę peniciliną rišantys baltymai, kurių afinitetas cefotaksimui sumažėjęs.
• Cefotaksimas nepakankamai prasiskverbia pro išorinę gramneigiamų bakterijų sienelę, todėl peniciliną rišančių baltymų slopinimas yra nepakankamas.
• Esantys transporto mechanizmai (joniniai siurbliai) geba veiksmingai transportuoti cefotaksimą iš ląstelės. Visiškas kryžminis atsparumas cefotaksimui pasireiškia kartu su ceftriaksonu ir iš dalies kartu su kitais penicilinais ir cefalosporinais.

Ribinės vertės

Jautrioms ir atsparioms padermėms nustatytos šios minimalios slopinančios koncentracijos:

EUCAST (Europos jautrumo antimikrobiniams vaistams tyrimų komiteto, ang. European Committee on Antimicrobial Susceptibility Testing) ribinės vertės (2013-02-11):

* Stafilokokų jautrumas cefalosporinams nustatomas pagal jautrumą cefoksitinui, išskyrus ceftazidimą, cefiksimą ir ceftibuteną, kuriems ribinės vertės nenustatytos ir jų negalima skirti stafilokokinėms infekcijoms gydyti.

** A, B, C ir G grupių beta hemolizinių streptokokų jautrumas beta laktamams nustatomas pagal jautrumą penicilinui.

*** Ribinės vertės taikomos 1 g x 3 paros intraveninei dozei ir didelei dozei – mažiausiai 2 g x 3.

^# Izoliatai, kurių mažiausia slopinamoji koncentracija (MSK) yra didesnė už jautrumo ribinę vertę, yra labai reti arba apie juos dar nepranešta. Identifikavimas ir antimikrobinio jautrumo tyrimai dėl bet kurių iš tokių izoliatų turi būti pakartoti ir, gavus patvirtinančius rezultatus, izoliatas turi būti siunčiamas į atitinkamą laboratoriją. Kol nėra patvirtintų izoliatų, kurių mažiausia slopinamoji koncentracija (MSK) didesnė negu dabartinė atsparumo ribinė vertė, klinikinio atsako įrodymų, apie juos pranešama kaip apie atsparius.

Jautrumas

Kai kurių rūšių įgyto atsparumo paplitimas gali skirtis pagal geografinę padėtį ir laiką, todėl pageidautina atsižvelgti į vietinę informaciją apie atsparumą, ypač gydant sunkias infekcijas. Jeigu cefotaksimo veiksmingumas dėl vietinio atsparumo paplitimo abejotinas, dėl skirtino gydymo rekomenduojama pasitarti su ekspertu. Ypač sunkių infekcijų arba nesėkmingo gydymo atvejais reikia nustatyti mikrobiologinę diagnozę patvirtinant bakterijų padermę ir jos jautrumą.

⁺ Bent viename regione atsparumas yra > 50 %.

^# Intensyvios terapijos įstaigose atsparumas siekia 10 %.

^% Platesnio spektro beta laktamazes (ang. Extended Spectrum Beta-Lactamase, ESBL) gaminančios rūšys visada atsparios.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Absorbcija

Cefotaxime MIP skirtas vartoti parenteriniu būdu. Vidutinė didžiausia koncentracija praėjus 5 minutėms po intraveninės 1 g cefotaksimo dozės yra apie 81–102 mg/l, o praėjus 8 minutėms po 2 g dozės – apie 167–214 mg/l. Praėjus 30 minučių po 1 g dozės sušvirkštimo į raumenis kraujo plazmoje pasiekiama 20 mg/l vidutinė didžiausia koncentracija.

Pasiskirstymas

Cefotaksimas gerai pasiskirsto įvairiose vietose. Terapinė vaisto koncentracija, viršijanti minimalią slopinamąją koncentraciją, nustatytą dažniems patogenams, pasiekiama greitai. Koncentracija galvos ir stuburo smegenų skystyje yra maža, kai nėra smegenų dangalų uždegimo, bet cefotaksimas paprastai prasiskverbia pro kraujo-smegenų barjerą didesnėmis koncentracijomis, negu jautrių patogenų mažiausia slopinamoji koncentracija (MSK), kai esama smegenų dangalų uždegimo (3–30 μg/ml). Daugumą gramneigiamų bakterijų slopinamoji cefotaksimo koncentracija (0,2–5,4 μg/ml) pūlinguose skrepliuose, bronchų sekrete ir pleuros skystyje pasiekiama suvartojus 1 arba 2 g dozes. Koncentracija, kuri, tikėtina, veiksminga daugumai jautrių organizmų, panašiai pasiekiama moterų lytiniuose organuose, vidurinės ausies ertmėse, prostatos audiniuose, intersticiniame skystyje, pilvaplėvės skystyje ir tulžies pūslės sienoje, pavartojus terapines dozes. Didelės cefotaksimo ir O-dezacetil-cefotaksimo koncentracijos susidaro tulžyje. Cefotaksimas prasiskverbia pro placentą ir susidaro didelė jo koncentracija vaisiaus vandenyse ir audiniuose (iki 6 mg/kg). Nedidelis cefotaksimo kiekis patenka į motinos pieną.

Cefotaksimo jungimasis su baltymais yra apie 25–40 %.

Numanomas cefotaksimo pasiskirstymo kiekis praėjus 30 minučių po intraveninės infuzinės 1 g dozės yra 21–37 l.

Biotransformacija

Cefotaksimas iš dalies metabolizuojamas žmogaus organizme. Apie 15–25 % parenteriniu būdu pavartotos dozės metabolizuojama iki O-dezacetil-cefotaksimo metabolito, kuris taip pat turi antibiotinių savybių.

Eliminacija

Didžioji dalis cefotaksimo ir O-dezacetil-cefotaksimo pašalinama per inkstus. Tik nedidelė dalis (2 %) cefotaksimo išskiriama su tulžimi. Po šešių valandų surinktame šlapime 40–60 % suvartoto cefotaksimo aptinkama kaip nepakitęs cefotaksimas, o 20 % – kaip O-dezacetil-cefotaksimas. Išgėrus radioaktyviojo žymėtojo cefotaksimo, šlapime jo aptinkama daugiau negu 80 %; 50–60 % šios dalies sudaro nepakitęs cefotaksimas, likusioje dalyje esama metabolitų.

Cefotaksimo bendrasis klirensas yra 240–390 ml/min., o klirensas per inkstus yra 130–150 ml/min.

Atitinkamai cefotaksimo ir O-dezacetil-cefotaksimo pusinės eliminacijos laikas serume paprastai yra 50–80 ir 90 minučių. Senyvo amžiaus pacientų kraujo serume cefotaksimo pusinės eliminacijos laikas yra 120–150 min.

Pacientų, kurių inkstų funkcija labai sutrikusi (kreatinino klirensas 3–10 ml/min.), kraujo serume cefotaksimo pusinės eliminacijos laikas gali pailgėti iki 2,5–3,6 valandų.

Toliau vartojant 1000 mg į veną arba 500 mg į raumenis 10–14 dienų rezultatai nepadidėja.

Naujagimių atveju farmakokinetinėms savybėms įtaką daro nėštumas ir chronologinis amžius, pusinės eliminacijos laikas gali būti ilgesnis neišnešiotiems ir per mažo svorio to paties amžiaus naujagimiams.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Įprastų farmakologinio saugumo, kartotinių dozių toksiškumo, genotoksiškumo, toksinio poveikio reprodukcijai ir vystymuisi ikiklinikinių tyrimų duomenys specifinio pavojaus žmogui nerodo.

Cefotaksimas prasiskverbia pro placentą. Pavartojus 1 g cefotaksimo į veną gimdymo metu, bambagyslės serume pirmosiomis 90 minučių po vartojimo aptikta 14 μg/ml koncentracija, kuri, praėjus dviem valandoms po vartojimo, sumažėjo iki 2,5 μg/ml. Vaisiaus vandenyse didžiausia koncentracija (6,9 μg/ml) buvo nustatyta po 3–4 valandų. Ši vertė viršija daugelio gramneigiamų bakterijų mažiausią slopinamąją koncentraciją (MSK).

6. FARMACINĖ FORMA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Nėra.

6.2 Nesuderinamumas

Cefotaksimo viename švirkšte ar infuzijos tirpale negalima maišyti su kitais antibiotikais. Tai ypač pasakytina apie aminoglikozidus. Jeigu vartojamas ir cefotaksimas, ir aminoglikozidai, šiuos vaistinius preparatus reikia vartoti atskirai ir skirtingose vietose. Cefotaksimo negalima tirpinti tirpaluose, kurių pH vertė yra didesnė negu 7,5, pvz., natrio-vandenilio karbonate.

Šio vaistinio preparato negalima maišyti su kitais, išskyrus nurodytus 6.6 skyriuje.

6.3 Tinkamumo laikas

2 metai

Paruošto tirpalo tinkamumo laikas

Cheminis ir fizinis paruošto tirpalo stabilumas išlieka 3 valandas 25°C temperatūroje ir 6 valandas 2°C-8°C temperatūroje. Mikrobiologiniu požiūriu paruoštas tirpalas turi būti vartojamas nedelsiant. Paruošto tirpalo nesuvartojus nedelsiant, už jo laikymo trukmę ir sąlygas atsakingas pats vartotojas.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikykite žemesnėje negu 25 °C temperatūroje. Flakoną laikyti išorinėje dėžutėje, kad preparatas būtų apsaugotas nuo šviesos.

Paruošto vaistinio preparato laikymo sąlygos pateikiamos 6.3 skyriuje.

6.5 Talpyklės pobūdis ir jos turinys

15 ml talpos bespalviai stikliniai flakonai (I tipas) su bromobutilo gumos kamščiais ir nuplėšiamaisiais dangteliais.

Pakuotės dydis: Pakuotės dydžiai yra 1, 5 arba 10 flakonų.

Gali būti tiekiamos ne visų dydžių pakuotės.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti ir vaistiniam preparatui ruošti

Suderinamumas su intraveniniais skysčiais

Tirpalui ruošti tinka šie tirpikliai: pvz., injekcinis vanduo, 5 % gliukozės tirpalas, fiziologinis natrio chlorido tirpalas (0,9 %) ir 1 % lidokaino tirpalas.

Kaip ir visus parenterinius vaistinius preparatus, prieš vartojimą atidžiai apžiūrėkite paruoštą tirpalą, ar jame nėra neištirpusių dalelių ir ar nepakitusi spalva. Tirpalą galima vartoti tik tuo atveju, jeigu jis skaidrus, bespalvis arba gelsvas ir beveik be dalelių.

Intraveninė infuzija

1 g cefotaksimo reikia ištirpinti 40–50 ml suderinamo skysčio.

2 g cefotaksimo reikia ištirpinti 100 ml suderinamo skysčio.

Intraveninė injekcija

Intraveninei injekcijai 1 g cefotaksimo reikia ištirpinti 4 ml injekcinio vandens, 2 g cefotaksimo reikia ištirpinti 10 ml injekcinio vandens.

Injekcija į raumenis

Vartojant į raumenis 1 g cefotaksimo ištirpinamas 4 ml injekcinio vandens. Norint apsaugoti nuo injekcijos keliamo skausmo, vietoj injekcinio vandens galima naudoti 1 % lidokaino hidrochlorido tirpalą (tik suaugusiesiems). Tirpalo su lidokainu negalima švirkšti į veną. Pasirinkus naudoti lidokaino sudėtyje turintį tirpalą, būtina atsižvelgti į gamintojo informaciją.

Skirtas tik vienkartiniam vartojimui. Likęs nesuvartotas tirpalas turi būti išmetamas. Nesuvartotą vaistinį preparatą ar atliekas reikia tvarkyti laikantis vietinių reikalavimų.