man teko...ir ainu is proto.man ji nera diagnozuota bet dabar beveik esu tikras kad man butent hipochondrija arba nozofobija.mano atveju viskas prasidejo del nerimo sutrikimu,prasidejo ta prakeikta depresija o pamazu ir visokiu ligu baime.kai mane istiko nerimo priepolis buvau tikras kad mirsiu del infarkto,insulto ar dar ko.buvau toks garantuotas mirties faktu kad nebesugebejau susivaldyt,nezinojau ne kas dedas,nei kodel taip,bet buvau tikras...
Plačiau
man teko...ir ainu is proto.man ji nera diagnozuota bet dabar beveik esu tikras kad man butent hipochondrija arba nozofobija.mano atveju viskas prasidejo del nerimo sutrikimu,prasidejo ta prakeikta depresija o pamazu ir visokiu ligu baime.kai mane istiko nerimo priepolis buvau tikras kad mirsiu del infarkto,insulto ar dar ko.buvau toks garantuotas mirties faktu kad nebesugebejau susivaldyt,nezinojau ne kas dedas,nei kodel taip,bet buvau tikras kad mirstu.nu ka,netrukus kreipiaus i seimos daktare,ji mane nusiunte iskart sirdies echoskopija darytis ir kardiograma (nes skaudedavo krutine ir sirdis tiesiog kaip bugnas plake),nieko nerado,kraujo tyrimai geri,skydliauke ir nesutrikus-esu sveikas...toks jauciausi gal savaite,nes mane nuramino.bet vat nuo to ir isivaziavau.mane stiprei sukrete mirties baime,ta prasme kad suvokiau koks gyvenimas yra trapus,viena akimirka esi gyvas visu 100%,o kita akimirka jau gali merdet nuo visokiausiu ligu.
internetas ir ygimtas domejimasis viskuo man padare dar didesne meskos paslauga,iki tol su minimaliom ziniom apie ligas,zmogaus anatomija,pazengiau gerokai i prieki ir supratau koks istiesu trapus zmogaus organizmas,kaip lengva susirgti sunkiausiom ligom,jau ne nekalbu apie ygimtas,kurios dazniausiai ir buna pacios sunkiausios.vat cia visas "ydomumas" ir startavo.suzinojes kad man su sirdim viskas gerai,jog negresia joks infarktas emiau mastyt apie kitas ligas,kaip plauciu vezys (pats esu rukantis,o ir mano gimineje is motinos puses mire 4 ar 5 zmones nuo paluciu vezio) ar kad man galbut koks smegenu navikas.
dar nepasekiau tokio lygio kad daktarus sturmuociau,nes siaip esu linkes i uzsidaryma savyje ir nekvarsinti kitiem galvu su savom problemom.bet vat iki to esu labai arti...nezinau kaip nusiramint,niekas nepadeda,lankiaus pas psichoterapeute bet ji mane sunkiai suprato,jau greit bus metai kaip pas psichiatre vaikstau ir geriu vaistus (fluanxol ir seroxat) ir galvoju ar sitie vaistai man tinka nes psichiatre man po keliu vizitu iskart pasake kad manes nesupranta ir siulo gultis i ligonine tyrimam,bet kadangi nenorejau gultis tai issisukau.
jauciuos kaip sunkiausias ligonis nors istiesu tikriausiai toks neesu,nezinau ka daryt,kiekviena diena galvoju apie galimus mano mirties variantus,man jau taip visa tai ikirejo jog pats saves pakest negaliu ir nebemoku saves motyvuot.buna kai pagereja,bet vat kai uzeina tos visos baimes tai savaitem tesias.dar vienas dalykas kad ir visokius skausmus kune jauciu,kas mane ko ne per prievarta vercia neigiamai nusiteikt.taip as gyvent nemoku ir nemokesiu,o kaip isgyt nezinau...
Mažiau