Miazės

Sergant šiomis ligomis žmogaus organizme gyvena musės lervos (astikotai).

 

Etiologija

 

Musių yra visame pasaulyje, todėl šių ligų sukėlėjų galima rasti visuose žemynuose. Europoje yra Wohlfahrtia magnifica, Hypoderma bovis, Gasterophilus spp, Afrikos ir Amerikos tropikuose Oestrus spp, Rhinoestrus spp, Dermatobia hominis, Auchmeromya senegalensis ir kt. Įprastinis sukėlėjo vystymosi ciklas yra toks: patelės padeda kiaušinėlius palankiomis sąlygomis (į dirvą, stovintį vandenį, ant vaisių arba daržovių). Per skirtingą laiką (kelias minutes–6 mėn.) jis virsta maždaug 2 mm ilgio lerva (astikotu). Esant tinkamai aplinkos temperatūrai, lervos sienelė standėja, susidaro lėlytė, kurios viduryje yra suaugusi musė (imago). Musių lervos perduodamos žmogui tiesioginio sąlyčio (kontakto) būdu ir vystosi audiniuose, poodyje, kūno ertmėse ir sukelia uždegiminius ribotus pažeidimus.

 

Klinikiniai požymiai

 

1. Europinės miazės

a) sukėlėjas Hypoderma bovis musė. Dažniausiai užsikrečia vaikai, vasaros atostogų atvykę į kaimą. Tuo metu didžiausias musių skaičius. Inkubacinis laikotarpis, užsikrėtus vasarą, trunka iki spalio mėn. arba kitų metų sausio mėnesio. Liga sukelia odos pažeidimų (susidaro poodiniai furunkulai), meninginį sindromą arba akių pažeidimus;

b) sukėlėjas Oestrus ovis musė. Po kontakto su musės lerva, ji migruoja į junginę arba į nosies ertmę. Sukeliamas sinusitas. Sukeliamas stiprus priekinės galvos dalies skausmas, iš nosies bėga išskyros, neretai su pūlių priemaiša. Sinusito kilmė paaiškėja, kai čiaudint arba stipriai nusišnirpštus, išskyrose galima pamatyti sukėlėją.

 

2. Tropinės miazės

a) sukėlėjas Cordylobia antropophaga musė. Paplitęs sukėlėjas tropinėje Afrikoje. Be žmogaus, šios musės kanda šunis, kiaules, žiurkes. Užsikrečiama, jei džiovinant saulėje šlapius baltinius ant jų nusėda lervos. Apsivilkus drabužius lervos įėjimo vietoje susidaro uždegiminis mazgelis, kuriame po 10–15 dienų apčiuopiamas parazitas. Kartais ši liga  vadinama Cayor kirmėlė

b) Dermatobia hominis musė. Liga paplitusi Pietų Amerikoje, vadinama beždžionės kirmėle. Ji atsiranda lėtai, per 1–6 mėn. pasiekia kriaušės ar obuolio dydžio auglį, kurio viduje yra parazitas.

 

3. Atsitiktinės miazės

Daug musių rūšių gali padėti lervas į nusilpusių, žaizdotų žmonių žaizdas. Kai kurių pvz., Lucilia sercata, lervų 1914–1918 m. kare buvo dirbtinai įdedama į žaizdas. Taip jos sunaikindavo nekrozines mases ir tai skatindavo žaizdų gijimą. Kai kurių musių lervos, parazituodamos lytiniuose organuose, sukelia jų niežulį.

 

Diagnostika

 

Grindžiama epidemiologine anamneze, kraujyje būna eozinofilija. Dažnai granulomoje apčiuopiamas parazitas, kartais atliekamas serologinės reakcijos su H. bovis antigenu. Esant akių pažeidimui, būtina ištirti akies dugną. Koks yra sukėlėjas, nustato specialistas, remdamasis parazito kvėpavimo organų stigmatomis.

 

Gydymas

 

Radus lervą žaizdoje, organų ertmėse, po jungine ji pašalinama chirurginiu būdu. Žmogaus, grįžusio iš Afrikos prieš mėnesį arba iš Amerikos mažiau kaip prieš 6–7 mėn., yra dvi gydymo taktikos. Pirmuoju atveju lerva pašalinama chirurginiu būdu arba ji išspaudžiama, antruoju – leidžiama parazitui pačiam išlysti iš židinio. Pažeista vieta aptepama storai riebalais arba riebiu kremu, turinčiu antibiotikų. Pacientas kasdien stebimas. Parazitas ima dūsti ir išlenda pats. Svarbu išvengti antrinės infekcijos ir nustatyti, ar žmogus skiepytas nuo stabligės. Kai kada gydoma ivermektinu (Strometol) po 200 mg/kg (vienkartinė dozė).

 

Alvydas Laiškonis „Tropinės ir keliautojų ligos“, Kaunas, 2009

Anekdotai

archyvas