Onkocerkozė (upinis aklumas)

 

Etiologija

 

Onchocerca volvulus yra kirmėlė, 2–3 cm ilgio patinėlis ir 50 cm patelė. Jie yra ilgaamžiai, gyvena iki 10–15 metų. Tai savitasis žmogaus parazitas. Patelė gimdo gemalus arba 300 μm ilgio mikrofilarijas, kurių būna odoje.

 

Geografinis paplitimas ir užsikrėtimo būdas

 

Yra žinomi du onkocerkų išplitimo židiniai: afrikinis ir amerikinis. Ypač paplitę parazitai Burkina Faso, Ganoje, Dramblio Kaulo Respublikoje, Meksikoje, Venesueloje ir Gvatemaloje. Pavyzdžiui: Burkina Faso iš 4 milijonų gyventojų kas 10 užsikrėtęs šia liga, kurios padariniai – 40 000 aklų žmonių.

Ligos sukėlėjo pernešėjas yra mažas Simulium šeimos dvisparnis vabzdys, 1–3 mm dydžio. Pernešėjų būna paupiuose, prie ežerų, kur yra šiltas vanduo ir pakankamai maisto. Ligos sukėlėjas patenka į žmogaus organizmą, kai vabzdys įkasdamas įšvirkščia mikofilarijų.

 

Klinikiniai požymiai

 

Endeminėse zonose būna simptomų nejaučiančių ligos sukėlėjų turėtojų, kurie yra ligos rezervuaras. Turėtojai nustatomi atlikus odos biopsiją ir radus mikrofilarijų. Ryškiai onkocerkozės klinikai būdingi trys sindromai:

 

  1. Odos, arba onchodermatitas. Inkubacinis laikotarpis trunka mėnesius ar metus. Liga sukelia odos niežulį, o vėliau nukasytose vietose susidaro gelsvos spalvos užterštos kitais mikroorganizmais įvairaus dydžio žaizdos. Jos atsiranda ant klubų, sėdmenų ar šlaunų. Ilgainiui oda sustorėja, būna panaši į leopardo odą arba atrofuojasi.
  2. Cistinis sindromas. Suaugę kirminai apsigaubia skaiduline (fibrozine) kapsule ir susidaro cistos. Vienas ligonis jų turi 1–3, retai – penkias. Cistų dydis skirtingas, kartais iki mandarino dydžio. Jos yra neskausmingos, paslankios čiuopiant, nesupūliuoja ir nestandėja. Endeminiuose regionuose tai labai būdingas diagnostikos požiūriu ligos simptomas.
  3. Akių sindromas. Vadinamasis upinis aklumas. Jis atsiranda po 10–15 metų nuo užsikrėtimo ir yra negrįžtamas procesas žmogui. Iš pradžių nakties metu sutrinka rega. Sutrikimas progresuoja. Tiriant akį nustatomi izoliuoti ar susiliejantys priekinio akies segmento keratitai bei užpakalinio akies segmento (atrofinis ir pigmentinis chorioretinitas) defektai, kurie sukelia aklumą.

 

Diagnostika

 

Svarbu rasti subrendusį parazitą ar jo mikrofilarijų. Taikant vietinę nejautrą atliekama odos biopsija. Biopsinė medžiaga dedama ant laikrodžio stiklelio su fiziologiniu tirpalu. Mikrofilarijos iš odos skverbiasi į skystį ir yra gerai matomos. Kartais jos matomos tiriant akį mikroskopu priekinėje akies kameroje (reikalingas specialus apšvietimas). Cistinės onkocerkozės atveju sukėlėjus lengva nustatyti. Kraujyje būna ryški eozinofilija. Papildomi tyrimo metodai – netiesioginė imunofluorescencija ELISA metodu. Šis tyrimas padeda nustatyti sukėlėjo rūšį.

 

Gydymas

 

Pirmaeilis vaistas yra ivermektinas (Mectizan arba Stromectol), kuris veikia mikrofilarijas ir paralyžiuoja kirmėles – pateles. Dėl didelio niežulio kartais reikia skirti antialerginių vaistų arba kortikosteroidų, kartais ivermektino ar albendazolio (Zentel). Jie skiriami visuotiniam gydymui endeminėse zonose.

 

Profilaktika

 

Endeminiuose rajonuose yra daug aklų žmonių, kurie sukelia daug socialinių ir ekonominių sunkumų. Todėl nuo 1970 m. pradėta vykdyti speciali pasaulinė šios ligos profilaktikos programa. Iš pradžių buvo naikinami ligos pernešėjai, vėliau – pradėtas nemokamas antihelmintinių vaistų dalijimas, norint sumažinti ligos rezervuarą. Nuo 1995 m. Afrikoje yra pritaikyta programa užkirsti kelią ligai tame

regione.

 

Didžioji filariozė (Loa loa)

 

Tai endeminė Afrikos žemyno liga, paplitusi ribotame regione.

 

Etiologija

 

Suaugusios kirmėlės siekia 3–7 cm ilgio, išlieka poodyje iki 15 metų. Patelė gimdo gemalus arba mikrofilarijas, kurios cirkuliuoja kraujyje.

 

Geografinis paplitimas ir užsikrėtimo būdas

 

Didžioji filariozė (Loa loa) liga paplitusi tik Afrikoje. Hiperendeminės zonos yra Kamerūnas, Nigerija, Gabonas, Kongo Demokratinė Respublika, Pusiaujo Gvinėja ir Kongo Brazavilis. Manoma, kad šia liga užsikrėtę dešimtys milijonų žmonių.

Ligos sukėlėjo pernešėjas yra vabzdžio aklio patelės, gyvenančios šiltose ir drėgnuose Afrikos giriose. Jos yra veikliausios vidurdienį. Patekusios į kraują parazito mikrofilarijos virsta suaugusiais parazitais, kurie praėjus 3 mėn. vėl gimdo gemalus. Ligai būdinga labai ryški alerginė organizmo reakcija ir ryški eozinofilija.

 

Klinikiniai požymiai

 

Inkubacinis laikotarpis trunka 3 mėnesius. Liga pasireiškia trimis sindromais:

  • Subrendusios kirmėlės migruoja akyje. Jos matomos akies junginėje arba po vokų oda, gali keisti savo vietą. Judančią kirmėlę galima ištraukti. Kirmėlei judant akis ašaroja, bijo šviesos, pabrinksta apiakiduobiniai (periorbitaliniai) audiniai.
  • Subrendusios erkės migravimas po oda pasireiškia toje vietoje, kur kirmėlė slenka po oda maždaug 1 cm per minutę greičiu. Tuo metu galima ją apčiuopti kaip judrią virvutę. Veikiant dietilkarbamazinui, ji išlenda į odos paviršių.
  • Kalabaro patinimas. Kalabaras (vietovė Pietų Nigerijoje). Patinimui būdingi greitai kintami simptomai. Tai tempimo jausmas rankose (alkūnėse, plaštakose, visoje rankoje) arba krūtinėje. Trukmė yra kelios valandos–kelios dienos.

Be klasikinių ligos požymių sindromų, gali būti neurologiniai, inkstų ir širdies pažeidimai.

 

Diagnostika

 

Sukėlėjas nustatomas paprastame kraujo tepinėlyje arba storame kraujo laše, kuris dažniausiai nudažomas specialiu metodu ir tiriamas mikroskopu. Radus sukėlėją, būtina nustatyti jo rūšį.

Subrendusį kirminą galima nustatyti jam judant ir būtina jį ištraukti. Šiai ligai būdinga labai ryški eozinofilija. Taip pat diagnozė pagrindžiama serologinės reakcijos netiesiogine imunofluorescencija arba ELISA, ypač, jei yra klinikinių ligos požymių, bet nerandama mikrofilarijų.

 

Gydymas

 

Sudėtingas dėl šalutinio vaistų poveikio, ypač jei parazito turėtojas žmogus turi daug mikrofilarijų kraujyje. Skiriama dietilkarbamazepino (Notezin) didėjančiomis dozėmis, kartu su antihistamininiais vaistais ir kortikosteroidais. Jei parazitų mikrofilarijų yra daugiau kaip 1000 viename mm3, gali būti sukelta jų krizė. Ji pasireiškia karščiavimu, galvos skausmais, pykinimu, vėmimu, niežtinčiu bėrimu odoje ir ypač encefalitu.

Ivermektino (Mectizan, Stromectol), skiriama vieną kartą. Veiksmingas, jei yra mikrofilarijų. Tačiau šis vaistas mažiau veiklus gydant subrendusių kirmėlių sukeltą patologiją. Jei mikrofilarijų kraujyje randama labai daug, filtruojamas kraujas.

 

Sąlyginai patogeniškos filariozės

 

Sukėlėjus perneša maži vabzdžių uodai. Jos yra laikomos mažiau patogeniškos, bet dėl didelio paplitimo kartais sukelia daug sutrikimų. Afrikoje dažniausias sukėlėjas yra Mansonella perstans, kurią reikia atskirti nuo Loa loa sukėlėjo, Mansonella Streptocera ir Mansonella rodhaini bei Onchocerea volvulus. Amerikoje dažniau nustatoma Mansonella perstans ir Mansonella azzardii. Sukėlėjai yra atsparesni įprastiems antihelmintiniams vaistams. Pastaruoju metu atkreiptas dėmesys į gyvulių filariozes, kuriomis gali užsikrėsti žmogus. Tai graužikų Dirofiliaria tenuis, šunų ir lapių sukeliama liga (Dirofiliaria repens, Dirofiliaria immetis). Jais užsikrėtęs žmogus suserga filarioze.

 

Svarbu žinoti:

 

  • Audinių kirmėlės sukeltos filariozės, kurių sukėlėjus perneša vabzdžiai, yra labai paplitusios pasaulyje tam tikrose endeminiuose zonose. Jos sukelia socialinių ir ekonominių sunkumų.
  • Bendri klinikiniai visų filariozių požymiai yra niežulys ir hipereozinofilija.
  • Onkocerkozė gali sukelti aklumą.
  • Limfoje parazituojančios kirmėlės sukelia ūminę limfostazę, vėliau pasireiškiančią lėtine liga (dramblialige).
  • Didžioji filariozė (Loa loa) liga turi savitus simptomus – suaugę parazitai akies junginėje ir Kalabaro alerginiai patinimai.
  • Ivermektinas (Mectizan, Stromectol) yra pirmaeiliai vaistai filariozėms gydyti.
  • Yra tarptautinės programos kovai su šių ligų išplitimu.

 

Alvydas Laiškonis „Tropinės ir keliautojų ligos“, Kaunas 2009

Anekdotai

archyvas