Maniakinė Depresija

Dvipolis afektinis sutrikimas - tai sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys nuotaikos ir aktyvumo kitimo epizodai, kurių metu nuotaika tampa pakili, padidėja energija bei aktyvumas (manijos epizodas), o kartais nuotaika pablogėja, energija bei aktyvumas mažėja (depresijos epizodas).  Tarp epizodų būna visiško pasveikimo laikotarpis.


Dvipoliniu sutrikimu vienodai dažnai serga tiek vyrai, tiek moterys. Sutrikimas gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniau liga pasireiškia jauniems žmonėms. Didžioji dvipolinių afektiniu sutrikimų prasideda tarp vaikystės ir 50 metų amžiaus, 75 proc. pacientų pirmą epizodą patiria iki 25 metų, o jo pradžios amžiaus vidurkis 30 metų. Moterims jis prasideda ankščiau nei vyrams ir joms būdingas greitesnis simptomų cikliškumas. Dvipolis sutrikimas 75proc. moterų ir 67proc. vyrų prasideda depresija. Per gyvenimą pasireiškia įvairus skaičius epizodų, nuo 2-30 priepuolių, dažniausiai 9. Vyresniame amžiuje ligos epizodai ilgėja, o atoslūgiai trumpėja.

Dvipolį afektinį sutrikimą patiria apie  0,3 - 1,5 proc. žmonių. Lietuvoje kasmet diagnozuojama vidutiniškai 37 nauji ligos atvejai per metus. Susirgimo tikimybė yra didžiausia pirmos kartos palikuonims. Ji siekia 20–25 proc. Jei serga abu tėvai, tikimybė vaikui susirgti bvipoliniu sutrikimu lygi 50–75 proc.


Tiek depresija, tiek dvipoliniu sutrikimu serga įvairių socialinių sluoksnių žmonės. Dvipolio sutrikimo priežastys nėra iki galo išaiškintos. Ligą lemia daug veiksnių, kuriems veikiant kartu, ji pasireiškia. Manoma, kad ši liga yra genetiškai paveldima, nes stebima tendencija ligai būti perduotai iš kartos į kartą. Tikimybė susirgti pirmos kartos giminaičiams yra 20-25proc., tikimybė susirgti vaikui, kurio tėvai sirgo dvipoliu sutrikimu yra 50-75proc. Kita vertus, 1 iš 100 vaikų turės šį sutrikimą, nors jų šeimose dvipolinės depresijos atvejų nepasitaikė. Ieškoma genų, nulemiančių šį sutrikimą, tačiau vieno konkretaus geno, kuris būtų šios ligos priežastis, nerasta. Manoma, kad keletas genų yra susiję su šio sutrikimo atsiradimu.

Veikia ne tik genai, bet didelę reikšmę šiam sutrikimui atsirasti turi aplinkos veiksniai, vieni iš jų yra psichologiniai. Pagrindiniai sergančiųjų dvipoliniu sutrikimu sunkumai ir yra tarpasmeninių santykių (taip pat ir šeimoje) problemos, nesugebėjimas reikšti, kontroliuoti ir suprasti savo emocijų, sunkumai įveikiant stresą.

Manoma, kad įvairios traumos ir hormoniniai sutrikimai taip pat gali turėti įtakos šio sutrikimo išsivystymui. Tai gali būti tam tikrų cheminių medžiagų (serotonino, noradrenalino, dopamino ir kt.) pusiausvyros galvos smegenyse pakitimų padarinys.


Išskiriami du dvipolinio afektinio sutrikimo tipai:

·         I tipo dvipolinis afektinis sutrikimas nustatomas tada, kai pacientui pasireiškia manija arba manija ir depresija. Šiam tipui diagnozuoti reikia mažiausiai vieno manijos (ar mišrios būsenos) epizodo, po kurio seka (bet ne visada) ilgas depresijos epizodas.

·         II tipo dvipolinis afektinis sutrikimas – tada, kai pacientui pasireiškia depresija ir hipomanija (lengvo laipsnio manija, ligoniui nebūna haliucinacijų ar kliedesių). Šiam tipui diagnozuoti reikia mažiausiai vieno didelio depresijos epizodo, po kurio seka hipomanijos (bet ne manijos) būsena.

 

Dvipolio afektinio sutrikimo simptomai, kai vyrauja manijos epizodas. Manijos epizodas prasideda staiga ir trunka nuo savaitės iki kelių mėnesių. Jam būdinga ne mažiau nei vienos savaitės trukmės besitęsianti pakili, euforinė arba dirgli nuotaika. Manijos būsenoje žmogus yra viskuo patenkintas, lengvai užmezga naujas pažintis, energingas (gali kelias naktis nemiegoti ir nejausti nuovargio arba jaučiasi pailsėjęs po mažiau nei 4 miego valandų ), vienu metu imasi daugelio darbų ir sumanymų, kuria vėliau neįgyvendinamus planus. Pacientas dažnai jaučiasi išsiblaškęs, kreipia dėmesį į kiekvieną nesvarbų ir antraeilį išorinį stimulą, pradeda greitai ir garsiau kalbėti, o kalboje vyrauja minčių šuoliai. Gali būti dirglus, greitai susierzinti. Atsiranda potraukis malonumą teikiančiai veiklai, tokiai kaip nemotyvuotam pinigų švaistymui, nesaikingai vartoti alkoholinius gėrimus ar neapgalvotiems seksualiniams santykiams, kas gali turėti nemalonių pasekmių. Išvaizda gali neatitikti amžiaus ir situacijos. Maniakinės būsenos metu žmogus gali būti priekabus, su visais ginčytis, kištis ne į savo reikalus. Manijos epizodas gali būti:

·                   Hipomanija - lengvo laipsnio manija, ligoniui nebūna haliucinacijų ar kliedesių. Sutrikimui būdingas pastovus, lengvas nuotaikos pakilumas, padidėjęs aktyvumas. Ligoniai būna veiklūs, turi daug planų ir stengiasi juos realizuoti. Ligos simptomai ryškiau nesutrikdo darbo ar socialinės adaptacijos. Aplinkiniai jo elgesyje paprastai nepastebi ligos požymių. Ligoniai nesilaiko drausmės, dažnai pradeda vartoti svaiginamuosius gėrimus, tampa išlaidūs, lengvai susipažįsta su žmonėmis. Rengiasi tvarkingai, net stilingai, tačiau gana dažnai taip pat trūksta saiko. Sutrinka takto jausmas, mėgsta kalbėti erotine tema, nors anksčiau tai nebuvo jiems būdinga.

·                     Manija be psichozės simptomų. Šio sutrikimo metu nuotaika nepriklauso nuo aplinkybių. Gali varijuoti nuo nerūpestingo linksmumo iki beveik nekontroliuojamo susijaudinimo. Atsiranda padidintas aktyvumas, skubotas kalbėjimas, išsiblaškymas, savikritikos stoka, perdėta didybė ir optimizmas. Gali tapti agresyviu, imtis nepraktiškų planų, nuolat įsimylėti. Dažniausiai manija prasideda per 1 – 2 savaites. Tuomet sutrinka įprastas darbingumas, socialinis aktyvumas. Vidutinė manijos trukmė 4 – 6 mėnesiai. Apie pusė pacientų piktnaudžiauja alkoholiu.

·                   Manija su psichozės simptomais. Tai sunkesnė manijos forma. Padidintas savęs vertinimas ir didybės idėjos gali tapti kliedesiais, o pakilumas ir įtarumas – persekiojimo kliedesiu. Ligonio kalbos kartais net neįmanoma suprasti. Žmogus gali imtis prievartos, elgtis agresyviai. Ligonis nesirūpina maistu ir asmenine higiena.

Dvipolio afektinio sutrikimo simptomai, kai vyrauja depresijos epizodas. Natūralu, kad po tam tikrų įvykių gali užplūsti liūdna nuotaika. Tačiau sergant dvipoliniu afektiniu sutrikimu, depresinė nuotaika užtruks ilgiau nei 6 mėnesius, ji bus stipriau išreikšta, taps sunku tinkamai reaguoti į paprastas situacijas. Šiam epizodui būdinga depresijos triada: liūdna nuotaika, sulėtėjusios asociacijos (mąstymas) ir sulėtėję judesiai. Taip pat pacientas nesimėgauja tais dalykais, kurie anksčiau teikė džiaugsmą, praranda gebėjimą domėtis tiek sena, tiek nauja veikla. Žmogui gali būti itin sunku priimti net ir paprastus sprendimus. Pasikeičia kasdieninio gyvenimo įpročiai: pacientas priauga svorio arba atvirkščiai, jo netenka, kankina nemiga arba miega labai ilgai ir tiesiog negali atsikelti iš lovos, sumažėja lytinis potraukis. Pacientas dažnai jaučia nuovargį ir energijos trūkumą, jam sunku susikaupti, logiškai mąstyti, būti ir bendrauti su kitais žmonėmis ilgesnį laiką. Žmogus nuolat galvoja apie gyvenimo beprasmiškumą, jį kankina kaltės ir nepilnavertiškumo jausmas. Kartais atrodo, kad būtų lengviau po mirties, todėl užvaldo mintys apie savižudybę. Pacientui yra sunku dirbti kasdieninius darbus, pasirūpinti savimi, nes nemato jokio tikslo tai daryti. Depresijos epizodas gali būti:

·                          Lengva ar vidutinio sunkumo depresija. Tipiškiausi simptomai yra liūdna nuotaika, sumažėję interesai, padidėjęs nuovargis. Pacientas dažniausiai turi didelių socialinės, darbinės ar buitinės veiklos sunkumų.

·                          Sunki depresija be psichozės simptomų. Depresijos epizodo metu ligonis skundžiasi liūdesiu, niekas jo nedomina, anksčiau mėgta veikla nebeteikia malonumo, suprastėja miegas, sumažėja apetitas. Jis nebeturi jėgų užsiimti net įprastiniais, kasdieniais dalykais. Depresijos simptomai ryškiai išreikšti.

·                          Sunki depresija su psichozės simptomais. Būdingi sunkios depresijos požymiai, kliedesiai (nusidėjimo, savęs kaltinimo, nelaimės neišvengiamumo) ir haliucinacijos (šmeižiantys, kaltinantys balsai, puvimo ar mėsos irimo kvapai).

Dvipolio afektinio sutrikimo simstomai, kai vyrauja mišri būklė.  Manijos ir depresijos simptomai pasireiškia vienu metu. Šiai būsenai būdingas susijaudinimas, blogas miegas, apetito sutrikimai, negatyvios mintys.

Dvipolio afektinio sutrikimo simptomai atoslūgio metu. Nėra jokių nuotaikos sutrikimo požymių, būsena trunka keletą mėnesių. Pacientas gali gydytis profilaktiškai.

Epizodų pasikartojimo dažnumas ir normalios nuotaikos periodų trukmė gali būti įvairi: daugumai pacientų su kiekvienu sėkmingai išgydytu epizodu nuotaikos sutrikimų pasikartojimo dažnis mažėja ir stabilizuojasi ties 1–2 epizodais per metus.

 


Paprastai diagnozuojama remiantis nustatytais dvipolinio afektinio sutrikimo kriterijais. Laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai atliekami siekiant diferencijuoti nuo somatinių ligų, tokių kaip skydliaukės patologijos, autoimuninių ligų, infekcijų, navikų, galinčių sukelti nuotaikos sutrikimus.

I tipo dvipolio afektinio sutrikimo diagnostiniai kriterijai :

A.     Klinikoje vyrauja manijos epizodas.

B.     Mažiausiai vienas praeityje buvęs didžiosios depresijos, manijos ar mišrios manijos epizodas.

C.     Nuotaikos sutrikimai, atitinkantys A ir B kriterijus neatitinka kitų psichikos sutrikimų.

 

II tipo dvipolio afektinio sutrikimo diagnostiniai kriterijai:

A. Yra ar buvo vienas ar daugiau didžiosios depresijos epizodų.

B . Yra ar buvo mažiausiai vienas hipomanijos epizodas.

C.  Niekad nebuvo manijos ar mišraus epizodo.

D. Nuotaikos simptomai išvardinti A ir B punktuose neatitinka kitų psichikos sutrikimų.

E. Simptomai sutrikdo socialinį, profesinį funkcionavimą.


Dvipolinis sutrikimas – sunki liga, kuri išvargina ne tik ligonį, bet ir jo artimuosius. Šis sutrikimas susijęs su psichologinėmis problemomis: manijos epizodą patyrę žmonės pasveikę jaučia didžiulę kaltę dėl savo elgesio, pradeda vengti žmonių, su kuriais bendravo sirgdami. Optimaliausias dvipolinio afektinio sutrikimo gydymo efektas pasiekiamas, kai sudaromas individualus gydymo planas, apimantis medikamentų vartojimą, mokymą ir psichoterapiją. Medikamentinis gydymas priklauso nuo epizodo, kuris yra labiau išreikštas dvipolinio afektinio sutrikimo metu, nes šio sutrikimo fazių (depresijos ar manijos) simptomai yra visiškai priešingi. Per depresijos epizodus ligoniai gydomi antidepresantais (mažinančiais depresijos simptomus), raminamaisiais medikamentais (slopinančiais nerimą arba padedančiais sureguliuoti miegą). Vaistų grupės, dozės ir skyrimo trukmė priklauso nuo pasireiškiančių simptomų laipsnio, pašalinio poveikio ir atsako į gydymą. Manijai gydyti skiriami nuotaikos stabilizatoriai (ličio druskos, valproinės rūgšties preparatai, karbamazepinas.), sunkesniais atvejais – neuroleptikai. Sustabdžius manijos ar depresijos protrūkį, gydytojai rekomenduoja reguliariai vartoti nuotaikos stabilizatorius, kad galima būtų išvengti ligos epizodų kartojimosi.

Gydant ligonius, sergančius dvipoliniu afektiniu sutrikimu, iškyla daug psichosocialinio pobūdžio problemų. Vien medikamentinis gydymas neužtikrina ilgalaikio gydymo efekto, nes ligoniai dažnai dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra linkę gydymą nutraukti (pvz., manijos ar hipomanijos būsena dažnai suvokiama kaip pozityvi, nes suteikia energijos antplūdį, kuris labai kontrastuoja su depresiniu epizodu), todėl manijos ir depresijos epizodai linkę kartotis.

Pacientas mokomas, kad reikėtų tęsti gydymą net ir tuo atveju, kai nejaučia simptomų (nepertraukiamas gydymas yra efektyvesnis, nei taikomas tik epizo­diškai), jis turi suprasti, kad serga. Gydytojas, atsižvelgdamas į paciento sugebėjimą suvokti informaciją, turėtų paaiškinti, kas tai per liga, kokie jos požymiai, kokios negydymo pasekmės.

Jei kitos ligos labiau veikia patį pacientą, tai dvipolinio sutrikimo atveju nukenčia ir šalia ligonio esantys šeimos nariai, draugai, bendradarbiai. Todėl šiam sutrikimui gydyti gali būti taikoma individuali, grupinė ir šeimos psichoterapija.

·                            Plačiausiai taikoma individuali kognityvinė ir elgesio terapija (efektyvesnė esant depresijos, o ne manijos epizodui). Kognityvinė terapija – tai metodas, kuris padeda įveikti liguistus mąstymo procesus, o pakeitus mąstymo modelį, pakinta ir elgesys.  Elgesio terapijos metu siekiama sustiprinti žmogaus savikontrolę ugdant savitvardą ir savireguliaciją. Šios savybės padeda pacientui pačiam analizuoti ir daryti įtaką savo elgesiui bei galimų problemų sprendimui. Taip pat lavinamas žmogaus pasitikėjimas savimi, nagrinėjamos probleminės situacijos ir ieškoma būdų, kaip jas išspręsti.

·         Grupinės psichoterapijos dėka pacientas gali vėl išmokti bendrauti su žmonėmis, išklausyti kitus.

·                            Šeimos terapijos metu siekiama sumažinti tarpusavio santykių įtampą, panaikinti kasdienio streso šaltinius, taip sudarant palankesnę psichologinę atmosferą ir su mažinant paūmėjimų riziką.

Dvipolinis sutrikimas – sunki, varginanti liga, tačiau teisingai (svarbiausia – reguliariai) besigydantis žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą.

 


Profilaktinis gydymas pradedamas esant visiškam atoslūgiui. Pirmojo manijos epizodo gydymą patartina tęsti mažiausiai metus. Jeigu šeimoje yra sergančių BS arba jeigu epizodas buvo labai sunkus, gali būti skiriamas profilaktinis gydymas. Tačiau dažniausiai jis pradedamas po antro ar trečio epizodo. Palaikomajam gydymui vartojamas tas pats nuotaikos stabilizatorius su kuriuo buvo pasiekta remisija. Profilaktinio gydymo sėkmė priklauso nuo parenkamo gydymo tinkamumo. Vaistas turi saugus, gerai toleruotinas ir nesukeliantis šalutinių reiškinių. Jeigu tokio gydymo poveikis geras ir pacientas juo pasitiki, rekomenduojama profilaktika visą gyvenimą. Jeigu gydymą tenka nutraukti dėl nėštumo, šalutinių reiškinių ar kitų priežasčių, dozę reikia mažinti laipsniškai, nes priepuolis gali pasikartoti labai greitai.

Patarimai sergančiajam ir jo artimiesiems:

·         Bendradarbiavimas su medicinos personalu, atvirumas ir išmokimas atkreipti dėmesį į kai kuriuos kasdienius dalykus, sėkmingai gali sumažinti nuotaikų svyravimo galimybę.

·         Sergantysis dvipoliniu sutrikimu turėtų stengtis išlaikyti miego režimą – gulti miegoti ir keltis kasdien tuo pačiu laiku.

·         Sureguliuoti fizinį aktyvumą.

·         Stengtis nevartoti alkoholio ir įvairių medikamentų, nes jų sąveika su vartojamais vaistais gali duoti nepageidaujamą poveikį.

·         Keisti gyvenimo ir mitybos įpročius.

·         Reiktų sumažinti stresą tiek darbe, tiek namų aplinkoje, kadangi jis yra vienas iš veiksnių, sustiprinančių nuotaikų svyravimą.

·         Įtraukti į gydymo ir mokymo procesą sutuoktinius, šeimos narius. Gyvenimas su žmogumi, sergančiu dvipoliniu afektiniu sutrikimu, gali suteikti daug nuoskaudų, išsekinti, gali atsirasti tarpusavio nesupratimo. Jei artimieji geriau suvoks, kas vyksta su pacientu, galės paaiškinti sau kartais „nesuvokiamą" pastarojo elgesį. 

·         Svarbu atpažinti ankstyvuosius nuotaikos pasikeitimo ženklus, juos turėtų stebėti ir šeimos nariai, nes pats pacientas gali visko neužfiksuoti. Kiekvienam žmogui jie gali būti skirtingi. Skiriasi ir būnantys prieš manijos, ir prieš depresijos epizodus. Tai gali būti nuotaikos, miego, energijos, seksualinio aktyvumo, koncentracijos, planų kūrimo, minčių apie mirtį (ar staigaus optimizmo) pokyčiai. Net ir pasikeitęs aprangos stilius gali būti ankstyvasis permainos ženklas.

·         Sergantieji ir jo artimieji turi aptarti hospitalizacijos galimybę. Ypač tai aktualu manijos epizodo metu, nes dažnai ligonis paguldomas be jo sutikimo. Nepaisant patirtų nemalonumų dėl priverstinės hospitalizacijos, dažniausiai pacientai pripažįsta, kad tokios priemonės buvo neišvengiamos.

 

Ligos aprašymą parengė gydytoja Raimonda Užkuraitytė

 


Anekdotai

archyvas

pasveik.ltEspumisanMezymProstamol unoRaniberlLioton 1000

Maniakinė Depresija | Pasveik.lt