Nežiūrint biologinio ir neurovizualinio ištyrimo galimybių, daugiau negu pusės encefalito atvejų priežasties nepavyksta nustatyti. Straipsnis nagrinėja poinfekcinio encefalito atvejus, detalizuojant ūminį diseminuojantį encefalomielitą (ŪDEM) ir ūminį hemoraginį leukoencefalitą (ŪHLE). Poinfekcinį encefalitą nuo CNS infekcinio pažeidimo skiria tai, kad nepavyksta identifikuoti infekcinio patogeno, nors kliniškai poinfekcinis encefalitas gali pasireikšti tipiškais infekcinės CNS ligos bruožais.
Ūminis diseminuojantis encefalomielitas – dažniausiai monofazinis uždegiminis demielinizuojantis CNS pažeidimas, prasidedantis kelių dienų ar savaičių (2–30 d.) laikotarpiu po virusinės infekcijos ar vakcinacijos. Manoma, kad ŪDEM – tai autoimuninė patologija, aiškinama dviem mechanizmais: molekulinės mimikrijos fenomenu ir tiesioginiu hematoencefalinio barjero pažeidimu infekciniais patogenais, kurie skatina antigenų prieš mieliną išsiskyrimą. Kliniškai ŪDEM būdingi visi encefalito simptomai su neurologine židinine simptomatika, sąmonės sutrikimu, karščiavimu, kartais meninginiais simptomais ir traukuliniu sindromu. Simptomai, kurie gali padėti atskirti ŪDEM nuo infekcinio encefalito – diseminuotos demielinizacijos reiškiniai: optinis neuritas, mielitas ir / ar ūminė poliradikuloneuropatija.
Neurovizualiniai tyrimai. Būdingi T2 hiperintensiniai signalai, atsiradę vienu metu ir išsisėję daugiausiai supratentorinėje baltojoje medžiagoje abiejuose pusrutuliuose. Išskiriami 3 būdingiausi židinių variantai: a) smulkūs daugybiniai iki 5 mm; b) susiliejantys >5 mm; c) židiniai pamato nervinių mazgų srityje (pasitaiko iki 15–60 proc. suaugusiųjų, sergančių ŪDEM – tai padeda atskirti nuo išsėtinės sklerozės). Židininio arba difuzinio mielito pobūdžio nugaros smegenų pažeidimai pasitaiko 2/3 pacientų. Smegenų skysčio pokyčiai būna nespecifiniai (limfocitinė pleocitozė, nežymiai padidėjęs baltymo kiekis, normali gliukozės koncentracija, sterilūs pasėliai, kartais randamos oligokloninės juostos).
Ūminis hemoraginis leukoencefalitas – retesnis ir sunkesnis poinfekcinio encefalito variantas su žaibine pradžia ir hemoragijos požymiais baltojoje medžiagoje. Prasideda praėjus 1–20 d. po paprastos virusinės infekcijos arba vakcinacijos. Pasireiškia karščiavimu, koma, traukuliais, židininiais neurologiniais simptomais. Didėja smegenų skysčio spaudimas, atsiranda limfocitinė pleocitozė iki 1000 eritrocitų/μl, didėja baltymo kiekis iki 1–3 g/l. MRT randami platūs hiperintensiniai T1 ir T2 hemoraginiai signalai abiejuose pusrutuliuose, kurie gali apimti gumburą, smegenų kamieną ir smegenėles.
Diferencinė diagnostika. Svarbu laiku atskirti ūminį infekcinį encefalitą nuo poinfekcinio encefalito. Būtina ekskliuduoti visas dažniausias infekcinio encefalito priežastis. Smegenų skystis turi būti tiriamas dėl Herpes simplex, Varicella zoster, Mycobacterium tuberculosis, Listeria monocytogenes. Poinfekcinį encefalitą gali imituoti daug kitų CNS susirgimų: sisteminės ligos (Behçet liga, SRV, sarkoidozė); pirminiai ar antriniai smulkiųjų kraujagyslių vaskulitai; kraujagyslinės, toksinės ar leukoencefalopatijos; intrakraniniai navikai; paraneoplastiniai sindromai. Neaiškiais atvejais tenka atlikti smegenų biopsiją.
Gydymas turi būti pradėtas nedelsiant intensyvios terapijos skyriuje. Svarbu išvengti intrakraninio spaudimo didėjimo. Kol kas nėra atlikta atsitiktinių imčių tyrimų dėl medikamentinio gydymo, tačiau rekomenduojami kortikosteroidai (metilprednizolono pulsinė terapija į/v. po 1 g 3–5 d.) su papildomais imunosupresantais ar be jų, pakaitinė plazmaferezė, intraveniniai imunoglobulinai.
Po poinfekcinio encefalito būtinas aktyvus klinikinis ir neurovizualinis stebėjimas – apie 30 proc. pacientų po sunkaus demielinizacinio įvykio išsivysto išsėtinė sklerozė.
Parengė Olga Knoknerienė
LITERATŪRA
Sonneville R, et al. Update on investigation and management of postinfectious encephalitis. Current Opinion in Neurology 2010;23(3):300-4.
Žurnalas “Internistas”