Slaugomų ligonių problema

 

Populiacijai senstant, didėja ir sergamumas lėtinėmis ligomis, o daugėjant lėtinių ligų, sparčiai didėja neįgalumo ir mirštamumo rizika [1]. Šalyje didėjant sergamumui lėtinėmis ir onkologinėmis ligomis, senėjant gyventojams, sveikatos priežiūros specialistai privalo plėsti paslaugas, formuoti naują humanistinį požiūrį į sunkiai sergantį ligonį, suteikti jam ir jo šeimai visavertę sveikatos priežiūrą iki pat mirties [2].

 

Klinikinė problema

Slaugos paslaugos asmenims teikiamos sveikatos priežiūros, socialinės globos, kitose įstaigose (įmonėse) bei namuose, kur jie gyvena. Slaugos paslaugos namuose – tai asmens sveikatos priežiūros paslaugos, teikiamos pacientų namuose, garantuojant jų prieinamumą, tęstinumą, tenkinant paciento slaugos poreikius namų sąlygomis ir skatinant paciento savirūpą [4]. Pacientams namuose taip pat teikiamos paliatyviosios pagalbos paslaugos, t. y. ligonio, sergančio pavojinga gyvybei, nepagydoma, progresuojančia liga, ir jo artimųjų gyvenimo kokybės gerinimo priemonės, užkertančios kelią kančioms ar jas lengvinančios, padedančios spręsti kitas fizines, psichosocialines ir dvasines problemas [5]. Pasirinkimą artimąjį slaugyti namuose visuomenė vertina kaip šeimos problemą. Vyrauja įsitikinimas, kad dėl nuolatinės įtampos ir per didelio krūvio slaugant ligonį nukenčia jo šeimos narių sveikata, emocinė, dvasinė, socialinė pusiausvyra. Artimuosius slaugantys žmonės susiduria su daugybe socialinių, psichologinių ir sveikatos problemų. Šeimos slauga skiriasi nuo profesionalios slaugos, nes trūksta to, kas būdinga profesionaliai slaugai – atstumo ir profesionalumo. Slauga tampa svarbiausia šeimos pareiga, todėl neretai dauguma namiškių užmiršta, kad, be slaugytojo, turi ir kitų vaidmenų. Slaugydami šeimos nariai neretai nesuvokia, kad pailsėti reikia ir jiems [6, 7]. Rūpindamiesi ligoniais artimieji patiria fizinę, emocinę, socialinę, ekonominę naštą, kurią sveikatos priežiūros specialistai laiko tam tikra neišvengiamybe [8]. Užsienio tyrimų rezultatai rodo, kad dauguma slaugančiųjų namuose kelis kartus dažniau patiria nerimą (14 proc.) ir depresiją (17 proc.) nei jų slaugomas nepagydoma liga sergantis žmogus [9]. Taigisusirgus vienam šeimos narių, patenkama į keblią padėtį: viena vertus, artimieji nori teikti ir teikia paramą, antra vertus, paramos reikia jiems patiems [8]. Taigi slaugomi ligoniai tampa visos šeimos klinikine problema.

 

Slaugomų ligonių komplikacijos – pragulos

Slaugomiems pacientams pragulos susiformuoja dėl tų pačių priežasčių kaip ir kitiems nevaikščiojantiems ligoniams: dėl spaudimo atsiranda odos išemija, nes pažeidžiamos kraujagyslės, limfagyslės ir kitos struktūros. Trintis, maceracija dar daugiau žaloja spaudimo veikiamus audinius. Ligoniui sėdint ar gulint, jo kūno svoris spaudžia odą ir audinius sąlyčio vietoje su kėde, lova ar kitais paviršiais. Dažniausiai pragulų atsiranda odoje ir audiniuose ties išsikišusiais kaulais, ypač jei ligonis yra liesas. Šiose vietose spaudimas sutrikdo audinių kraujotaką, atsiranda išemija. Sveiki žmonės išemijos išvengia keisdami kūno padėtį, o nejudantiems ligoniams išemija gali pasireikšti per kelias valandas, ypač jei naudojamos slaugos priemonės kietu paviršiumi, pvz., rateliai, vežimėliai kietu paviršiumi. Viena iš pragulų priežasčių yra kirpimo jėga (jėga, kuri veikia horizontaliai priešingomis kryptimis odą ir poodinius audinius), ypač kryžkaulio srityje, kai ligonis guli pusiau sėdomis. Nustatyta, kad pragulų pirmiausia atsiranda odoje, o vėliau jos plinta į gilesnius audinius. Dažnai būna ir atvirkščiai, nes raumenys jautresni spaudimui nei oda, mat kirpimo jėga labiausiai veikia giliuosius audinius. Giliųjų audinių nekrozė gali būti neatpažinta tol, kol nesusidaro odos pažeidimų. Norint išvengti pragulų, svarbiausia šalinti jų priežastis, t. y. mažinti pažeidžiamiausių šiuo požiūriu kūno vietų spaudimą:

„. Veiksmingiausi prietaisai spaudimui mažinanti yra Pegasus Airwa-ve sistema, Nibus dinamiška plūduriavimo sistema, pripučiamos lovos, silikoninio pluošto antklodės, vandens lovos.

„. Gerinti išorines sąlygas, palankias audiniams gyti.

„. Spaudimą tolygiai paskirstyti ar mažinti, keisti kūno spaudžiamų vietų padėtį, sumažinti ar panaikinti trinties ir šlyties jėgas, naudoti patogų, gerai vėdinamą sėdėjimo ar gulėjimo atramos paviršių. „. Naudoti švarią patalynę, rūpintis, kad paklotas būtų be raukšlių. Svarbu taikyti tinkamą paciento pakėlimo techniką. Pagrindas, ant kurio sėdi ar guli pacientas, turi būti patogus, pralaidus orui.

„. Ypatingą dėmesį skirti tinkamai ligonio mitybai.

„. Stiprinti organizmo atsparumą bei imunitetą.

 

Higiena – pragulų profilaktikos pagrindas

Svarbiausia užtikrinti, kad iš lovos jau nepakylantys ligoniai (kaip, beje, ir dar šiek tiek judantys) visą laiką būtų sausi. Net menkiausias kūno sąlytis su šlapimu sudaro itin palankias sąlygas praguloms. Jei pacientas visiškai nejudrus, negali pasiversti, pasikelti ar atsisėsti, jį būtina kas dvi valandas vartyti, nes tik taip pavyks išvengti audinių spaudimo, sumažinti pragulų susiformavimo galimybę. Rekomenduojama naudojant specialias šiurkštoko paviršiaus slaugos pirštines kartą per dieną prausiamuoju kremu nuvalyti ir tuo pat metu gerai išmasažuoti visą kūną – taip suaktyvinama kraujotaka. Itin kruopščiai reikia masažuoti tas kūno vietas, kurios labiau spaudžiamos, t. y. ten, kur didžiausia tikimybė susiformuoti praguloms. Dar labai svarbu užtikrinti gulinčių ligonių tarpvietės higieną. Tam irgi puikiai tinka prausiamasis kremas. Jei nevaikštantis ligonis suviduriavo, rekomenduojama naudoti specialiai šioms reikmėms skirtus apsauginius tepalus, apsaugančius tarpvietę nuo sąlyčio su išmatomis ir šlapimu. Sauskelnės ir įklotai turi būti keičiami itin taisyklingai. Panaudotose priemonėse gali būti pavojingų sveikatai mikroorganizmų, kurie gali sukelti infekciją, todėl labai svarbu mūvėti pirštines ir po procedūros kruopščiai nusiplauti rankas. Sauskelnes ar įklotus lengva pakeisti ir gulinčiam, ir judančiam žmogui. Stovinčiam pacientui reikia pasiūlyti kėdę atsiremti. Nuleisti iki kelių daugkartines, įklotą prilaikančias kelnaites, kurios užtikrina taisyklingą įkloto padėtį prie kūno. Panaudotą įklotą išimti traukiant nuo priekio nugaros link. Paimti naują įklotą, sulenkti išilgai pusiau apsauginiu vidiniu paviršiumi į išorę ir dėti iš priekio. Netempti įkloto už galų į viršų. Jis išlyginamas patempiant į šonus pradedant nuo užpakalinės pusės. Užmaunamos prilaikančios kelnaitės. Gulinčiam pacientui įklotai ar sauskelnės keičiamos atlipinus šoninius lipdukus (jie užlenkiami, kad nepriliptų prie kūno), paverčiant ligonį ant šono ir išimant nuo priekinės pusės nugaros link. Paimti naują įklotą ar sauskelnes ir sulenkti išilgai pusiau – plastiko paviršiumi į išorę. Ilgoji įkloto ar sauskelnių dalis turi būti ligonio nugaros pusėje. Taip sulenktas įklotas ar sauskelnės prakišamos tarp kojų iš priekio nugaros link. Kad būtų lengviau, tarp kelių galima įdėti rankšluostį. Įkloto ar sauskelnių kraštai išleidžiami tempiant horizontaliai ir išlyginama užpakalinėje dalyje, po to priekinėje. Jei dedamas įklotas, užmaunamos prilaikančios kelnaitės. Uždėjus sauskelnes, pirmiausia užklijuojami apatiniai lipukai. Ar neveržia, galima patikrinti užkišus pirštą – jis turi tilpti laisvai. Tada fiksuojami viršutiniai lipukai, kad sauskelnės gerai priglustų, juosmens srityje iš priekinės pusės šonuose sumetama klostelė, lipukas klijuojamas įstrižai žemyn. Būtina atlenkti sauskelnių kraštelius – kad išorinis jų paviršius nesiliestų prie odos.

Parengė gyd. R. Nutautienė

Šaltinis "Lietuvos gydytojo žurnalas"