Valsartan Ranbaxy

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Valsartan Ranbaxy 160 mg plėvele dengtos tabletės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Vienoje plėvele dengtoje tabletėje yra 160 mg valsartano.

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Plėvele dengta tabletė

Tabletės yra rausvos, plėvele dengtos, ovalios, vienoje jų pusėje abipus laužimo vagelės yra įspausta ‘V & 1’, o kitoje pusėje yra laužimo vagelė.

Vagelė skirta tik tabletei perlaužti, kad būtų lengviau nuryti, bet ne jai padalyti į lygias dozes.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA 

4.1. Terapinės indikacijos

Arterinė hipertenzija

Pirminės arterinės hipertenzijos gydymas suaugusiems žmonėms bei arterinės hipertenzijos gydymas 6‑18 metų vaikams ir paaugliams.

Neseniai ištikęs miokardo infarktas

Suaugusių pacientų, kurių klinikinė būklė stabili ir kurie serga simptominiu širdies nepakankamumu arba jiems pasireiškia besimptomis kairiojo skilvelio sistolinės funkcijos sutrikimas po neseniai įvykusio miokardo infarkto (prieš 12 valandų – 10 parų), gydymas (žr. 4.4 ir 5.1 skyrius).

Širdies nepakankamumas

Simptominio suaugusių pacientų širdies nepakankamumo gydymas, kai negalima vartoti angiotenziną konvertuojančio fermento (AKF) inhibitorių, arba gydymo AKF inhibitoriais papildymas, kai negalima vartoti beta adrenoblokatorių (žr. 4.4 ir 5.1 skyrius).

4.2. Dozavimas ir vartojimo metodas

Dozavimas

Arterinė hipertenzija

Pradinė rekomenduojama Valsartan Ranbaxy dozė yra 80 mg vieną kartą per parą. Antihipertenzinis poveikis pastebimai pasireiškia per 2 savaites, o stipriausias poveikis pasiekiamas per 4 savaites. Kai kuriems pacientams, kurių kraujospūdis nepakankamai reguliuojamas, dozę galima didinti iki 160 mg ir iki didžiausios 320 mg dozės.

Valsartan Ranbaxy taip pat galima skirti su kitais antihipertenziniais vaistais. Papildomai skiriant diuretiko, tokio kaip hidrochlorotiazidas, šiems pacientams netgi dar labiau sumažėja kraujospūdis.

Neseniai patirtas miokardo infarktas

Pacientams, kurių klinikinė būklė stabili, galima pradėti taikyti gydymą ne anksčiau kaip praėjus 12 valandų nuo miokardo infarkto. Paskyrus pradinę 20 mg du kartus per parą dozę, per kelias tolesnes savaites valsartano dozę reikia palaipsniui padidinti iki 40 mg, 80 mg ir 160 mg du kartus per parą.. Pradinė dozė gaunama padalinus dalomą 40 mg tabletę.

Didžiausia tikslinė dozė yra 160 mg du kartus per parą. Įprastais atvejais, pacientams rekomenduojama skirti po 80 mg du kartus per parą dvi savaites nuo gydymo pradžios, o tikslinę didžiausią dozę – po 160 mg du kartus per parą pasiekti per tris mėnesius. Dozės parinkimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į paciento reakciją į vaistą. Jei atsiranda simptominė hipotenzija arba inkstų funkcijos sutrikimas, reikia apsvarstyti dozės mažinimą.

Valsartaną galima skirti pacientams, kuriems po miokardo infarkto skiriamas kitas gydymas, pavyzdžiui, krešulius tirpdančiais vaistais, acetilsalicilo rūgštimi, beta adrenoblokatoriais, statinais ir diuretikais. Nerekomenduojama skirti derinyje su AKF inhibitoriais (žr. 4.4 ir 5.1 skyrius).

Vertinant pacientų būklę po miokardo infarkto, visada reikia įvertinti ir inkstų funkciją.

Širdies nepakankamumas

Rekomenduojama pradinė Valsartan Ranbaxy dozė yra po 40 mg du kartus per parą. Du kartus per parą skiriama po 80 mg ir po 160 mg dozė turėtų būti didinama, didinant ją ne rečiau kaip kas dvi savaites, iki didžiausios dozės, kurią pacientas gali toleruoti. Reikia apsvarstyti kartu skiriamų diuretikų dozės mažinimą. Klinikinių tyrimų metu per kelis kartus buvo skiriama didžiausia 320 mg paros dozė.

Valsartaną galima skirti kartu su kitais vaistais, skirtais širdies nepakankamumui gydyti. Tačiau nerekomenduojama kartu skirti trijų vaistų derinio – AKF inhibitoriaus, beta adrenoreceptorių antagonisto ir valsartano (žr. 4.4 ir 5.1 skyrius).

Vertinant pacientų, kuriems yra širdies nepakankamumas būklę, taip pat visada reikia įvertinti ir inkstų funkciją.

Papildoma informacija specialioms pacientų grupėms

Senyviems pacientams

Senyvo amžiaus pacientams dozės koreguoti nereikia.

Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi

Suaugusiems pacientams, kurių kreatinino klirensas yra didesnis nei 10 ml/min., dozės koreguoti nereikia (žr. 4.4 ir 5.2 skyrius).

Valsartano vartojimas kartu su aliskirenu yra kontarindikuojamas pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi (GFG< 60 ml/min/1,73 m²) (žr. 4.3 skyrių).

Pacientams, sergantiems cukriniu diabetu

Valsartano vartojimas kartu su aliskirenu yra kontarindikuojamas pacientams, kurie serga cukriniu diabetu (žr. 4.3 skyrių).

Pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi

Pacientams, kurių kepenų funkcija stipriai sutrikusi, yra biliarinė cirozė ar cholestazė, Valsartan Ranbaxy skirti draudžiama (žr. 4.3, 4.4 ir 5.2 skyrius). Pacientams, sergantiems lengvo arba vidutinio sunkumo kepenų funkcijos sutrikimu be cholestazės, negalima skirti didesnės nei 80 mg valsartano dozės.

Vaikų populiacija

Vaikų arterinė hipertenzija

6‑18 metų vaikai ir paaugliai

Mažiau kaip 35 kg sveriantiems vaikams pradinė dozė yra 40 mg vieną kartą per parą, o sveriantiems 35 kg ar daugiau - 80 mg vieną kartą per parą. Dozę reikia koreguoti atsižvelgiant į kraujospūdžio kitimą. Klinikinių tyrimų metu skirtos didžiausios dozės nurodytos toliau esančioje lentelėje.

Didesnės nei pateiktos dozės netirtos, todėl jų vartoti nerekomenduojama.

Jaunesni kaip 6 metų vaikai

Turimi duomenys pateikti 4.8, 5.1 ir 5.2 skyriuose. Vis dėlto Valsartan Ranbaxy saugumas ir veiksmingumas 1‑6 metų vaikams nenustatytas 

Vartojimas 6‑18 metų vaikams ir paaugliams, kurių inkstų funkcija sutrikusi

Vaikai ir paaugliai, kurių kreatinino klirensas < 30 ml/min., ar vaikai, kurie gydomi dializėmis, tirti nebuvo, todėl tokiems ligoniams valsartano skirti nerekomenduojama. Vaikams ir paaugliams, kurių kreatinino klirensas  > 30 ml/min., dozės koreguoti nereikia. Reikia atidžiai stebėti inkstų funkciją ir kalio kiekį serume (žr. 4.4 ir 5.2 skyrius).

Vartojimas 6‑18 metų vaikams ir paaugliams, kurių kepenų funkcija sutrikusi

Vaikams ir paaugliams, kaip ir suaugusiesiems, Valsartan Ranbaxy skirti draudžiama, jei yra sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, biliarinė cirozė ar cholestazė (žr. 4.3, 4.4 ir 5.2 skyrius). Nėra daug gydymo Valsartan Ranbaxy klinikinės patirties vaikams ir paaugliams, kuriems yra lengvas arba vidutinio sunkumo kepenų funkcijos sutrikimas. Tokiems pacientams negalima skirti didesnės nei 80 mg valsartano dozės.

Vaikai ir paaugliai, sergantys širdies nepakankamumu ar neseniai ištikti miokardo infarkto

Vaikams ir jaunesniems kaip 18 metų paaugliams nerekomenduojama skirti Valsartan Ranbaxy gydyti širdies nepakankamumą ar neseniai ištikusį miokardo infarktą, nes duomenų apie saugumą ir veiksmingumą nėra.

Vartojimo metodas

Valsartan Ranbaxy galima vartoti nepriklausomai nuo valgio, vaistą reikia užgerti vandeniu.

4.3. Kontraindikacijos

• Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai 6.1 skyriuje nurodytai pagalbinei medžiagai.
• Sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, biliarinė cirozė ir cholestazė.
• Antrasis ir trečiasis nėštumo trimestrai (žr. 4.4 ir 4.6 skyrius).
• Angiotenzino receptoriaus antagonistų (ARB) – įskaitant valsartaną – ar angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitorių (AKFI) vartojimas kartu su aliskirenu, pacientams sergantiems cukriniu diabetu ar inkstų funkcijos nepakankamumu (GFG < 60 ml/min/1,73m²) (žr. 4.4 ir 4.5 skyrius).

4.4. Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Hiperkalemija

Nerekomenduojama tuo pačiu metu vartoti kalio papildų, kalį tausojančių diuretikų, druskos pakaitalų, kurių sudėtyje yra kalio, arba kitokių preparatų, kurie didina kalio kiekį organizme (heparino ir kt.). Reikia tinkamai tirti kalio koncentraciją kraujyje.

Inkstų funkcijos sutrikimas

Pacientų, kurių kreatinino klirensas < 10 ml/min., bei pacientams, kuriems yra atliekamos dializės, saugaus gydymo patirties kol kas nėra, todėl tokiems pacientams valsartano skirti reikia atsargiai. Suaugusiems pacientams, kurių kreatinino klirensas yra > 10 ml/min., Valsartan Ranbaxy dozės keisti nereikia (žr. 4.2 ir 5.2 skyrius).

ARB – įskaitant valsartaną – ar AKFI vartojimas kartu su aliskirenu yra kontraindikuojamas pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi (GFG <60 ml/min/1.73m²) (žr. 4.3 ir 4.5 skyrius).

Kepenų funkcijos sutrikimas

Pacientams, kuriems yra lengvas arba vidutinio sunkumo kepenų funkcijos sutrikimas be cholestazės, Valsartan Ranbaxy skirti reikia atsargiai (žr. 4.2 ir 5.2 skyrius).

Natrio ir (arba) skysčių trūkumas organizme

Pacientams, kurių organizme yra didelis natrio ir (arba) skysčių trūkumas, pvz., gydomi didelėmis diuretikų dozėmis, gydymo preparatu Valsartan Ranbaxy pradžioje retais atvejais gali pasireikšti simptominė hipotenzija. Prieš pradedant gydymą Valsartan Ranbaxy, reikia atstatyti normalų natrio ir (arba) skysčių kiekį organizme, pavyzdžiui sumažinant diuretikų dozę.

Inkstų arterijų stenozė

Nežinoma, ar saugu skirti Valsartan Ranbaxy pacientams, kuriems yra abiejų inkstų arba vienintelio funkcionuojančio inksto arterijų stenozė.

Trumpą laiką skiriant Valsartan Ranbaxy dvylikai pacientų, sergantiems inkstų kraujagyslių kilmės hipertenzija, pasireiškusia dėl vieno inksto arterijos stenozės, inkstų kraujotaka, kreatinino kiekis kraujo serume ir šlapalo azoto kiekis kraujyje (BUN, angl. blood urea nitrogen) žymiau nepakito. Tačiau pacientams, kuriems yra vienos pusės inkstų arterijos stenozė, kitų renino-angiotenzino sistemą veikiančių vaistų vartojimas gali didinti šlapalo ir kreatinino kiekį kraujyje, todėl gydant valsartanu rekomenduojama tirti inkstų funkciją.

Inksto persodinimas

Pacientų, kuriems neseniai persodintas inkstas, saugaus gydymo Valsartan Ranbaxy patirties kol kas nėra.

Pirminis hiperaldosteronizmas

Pacientams, sergantiems pirminiu hiperaldosteronizmu, Valsartan Ranbaxy skirti negalima, kadangi jų renino ir angiotenzino sistema neaktyvuojama.

Aortos ar mitralinio vožtuvo stenozė, obstrukcinė hipertrofinė kardiomiopatija

Kaip ir skiriant kitų kraujagysles plečiančių vaistų, esant aortos ar mitralinio vožtuvo stenozei, obstrukcinei hipertrofinei kardiomiopatijai (OHKM), Valsartan Ranbaxy, reikia skirti atsargiai.

Nėštumo laikotarpis

Nėštumo metu gydymo angiotenzino II receptorių blokatoriais (AIIRB) pradėti negalima. Pacienčių, kurios planuoja pastoti, gydymą reikia keisti skiriant kitą antihipertenzinį gydymą, kurį vartoti nėštumo metu yra neabejotinai saugu, išskyrus tuos atvejus, kai skirti AIIRB tikrai būtina. Nustačius nėštumą, gydymą AIIRB vaistais reikia iš karto nutraukti ir, jei reikia, pradėti alternatyvų gydymą (žr. 4.3 ir 4.6 skyrius) 

Neseniai patirtas miokardo infarktas

Kartu skiriant kaptoprilio ir valsartano, klinikinė nauda nebuvo didesnė, nei gydant kiekvienu iš šių vaistų atskirai, tačiau nepageidaujamų reiškinių rizika padidėjo (žr. 4.2 ir 5.1 skyrius). Dėl šios priežasties, nerekomenduojama gydymui vienu metu skirti valsartaną ir AKF inhibitorių.

Pacientus po miokardo infarkto pradėti gydyti reikia atsargiai. Vertinant pacientų po miokardo infarkto būklę, taip pat visada reikia įvertinti ir inkstų funkciją (žr. 4.2 skyrių).

Miokardo infarkto ištiktiems pacientams Valsartan Ranbaxy paprastai šiek tiek sumažina kraujospūdį, tačiau dėl besitęsiančios simptominės hipotenzijos vaisto vartojimo dažniausiai nutraukti nereikia, jeigu dozė mažinama taip, kaip nurodyta (žr. 4.2 skyrių).

Širdies nepakankamumas

Pacientams, sergantiems širdies nepakankamumu, skiriant trijų vaistų – AKF inhibitoriaus, beta adrenoreceptorių blokatoriaus ir Valsartan Ranbaxy derinį klinikinės naudos nebuvo (žr. 5.1 skyrių). Skiriant šį vaistų derinį, akivaizdžiai padidėja nepageidaujamų reiškinių atsiradimo pavojus, todėl tai daryti nerekomenduojama.

Pacientus, sergančius širdies nepakankamumu, pradėti gydyti reikia atsargiai. Vertinant pacientų, sergančių širdies nepakankamumu, būklę, taip pat visada reikia įvertinti ir inkstų funkciją (žr. 4.2 skyrių).

Pacientams, sergantiems širdies nepakankamumu, Valsartan Ranbaxy paprastai šiek tiek sumažina kraujospūdį, tačiau dėl išsilaikančios simptominės hipotenzijos vaisto vartojimo dažniausiai nutraukti nereikia, jeigu dozė sumažinama taip, kaip rekomenduojama (žr. 4.2 skyrių).

Pacientams, kurių inkstų funkcija gali priklausyti nuo renino-angiotenzino sistemos aktyvumo (pvz., pacientams, sergantiems sunkiu staziniu širdies nepakankamumu), gydymas angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriais sukėlė oliguriją ir (arba) progresuojančią azotemiją, o retais atvejais – ūminį inkstų nepakankamumą ir (arba) mirtį. Kadangi valsartanas yra angiotenzino II blokatorius, atmesti galimybės, kad vartojant Valsartan Ranbaxy pasireikš inkstų funkcijos sutrikimas, negalima.

Praeityje pasireiškusi angioneurozinė edema

Iš pacientų, gydytų valsartanu, buvo gauta pranešimų apie angioneurozinę edemą, pasireiškiančią gerkų ir balso aparato tinimu, galinčiu sukelti kvėpavimo takų obstrukciją ir / arba veido, lūpų, ryklės ir / ar liežuvio patinimus; kai kuriems iš šių pacientų angioneurozinė edema buvo pasireiškusi anksčiau, vartojant kitus vaistus, įskaitant AKF inhibitorius. Pacientams, kuriems pasireiškia angioneurozinė edema, gydymą valsartanu reikia nedelsiant nutraukti ir valsartanas neturėtų būti naudojamas pakartotinai.

Dviguba renino - angiotenzino  -aldosterono sistemos (RAAS) blokada

Buvo gauta pranešimų apie kraujospūdžio sumažėjimo, sinkopės, insulto, hiperkalemijos ir inkstų funkcijos pokyčio (įskaitant ūminį inkstų nepakankamumą) atvejus jautriems pacientams, ypač jei valsartanas buvo vartojamas kartu su vaistiniais preparatais, veikiančiais šią sistemą.

Reikia laikytis atsargumo priemonių vartojant ARB, įskaitant valsartaną, kartu su kitais preparatais blokuojančiais RAAS, pavyzdžiui, AKF inhibitoriais ar aliskirenu (žr. 4.3 ir 4.5 skyrius).

Angiotenzino receptorių blokatorių (ARB) - įskaitant valsartaną - ar angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitorių (AKFI) vartojimas kartu su aliskirenu yra kontraindikuotinas pacientams, sergantiems cukriniu diabetu ar, kurių inkstų funkcija sutrikusi (GFG <60 ml/min/1,73m²) (žr. 4.3 ir 4.5 skyrius).

Vaikai

Inkstų funkcijos sutrikimas

Tyrimų su vaikais, kurių kreatinino klirensas < 30 ml/min., ar vaikais, kuriems taikomos dializės, neatlikta, todėl tokiems pacientams valsartano vartoti nerekomenduojama. Vaikams, kurių kreatinino klirensas > 30 ml/min., dozės koreguoti nereikia (žr. 4.2 ir 5.2 skyrius). Skiriant gydymą valsartanu, reikia atidžiai tirti inkstų funkciją ir kalio kiekį serume. Tai ypač aktualu, kuomet yra kitų būklių, galinčių bloginti inkstų funkciją (karščiavimas, dehidracija).

ARB – įskaitant valsartaną – ar AKFI vartojimas kartu su aliskirenu yra kontraindikuojamas pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi (GFG < 60 ml/min/1,73m²) (žr. 4.3 ir 4.5 skyrius).

Kepenų funkcijos sutrikimas

Vaikams ir paaugliams, kaip ir suaugusiems žmonėms, Valsartan Ranbaxy skirti draudžiama jei yra sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, biliarinė cirozė ar cholestazė (žr. 4.3 ir 5.2 skyrius). Yra nedaug klinikinės vaikų ir paauglių gydymo Valsartan Ranbaxy patirties, kuriems yra lengvas arba vidutinio sunkumo kepenų funkcijos sutrikimas. Tokiems pacientams valsartano dozė turi neviršyti 80 mg.

4.5. Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Dviguba renino - angiotenzino sistemos blokada (RAS)su ARB, AKFIar aliskirenu:
Angiotenzino receptorių blokatorių (ARB) - įskaitant valsartaną - ar angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitorių (AKFI) vartojimas kartu su aliskirenu, yra kontraindikuotinas pacientams, sergantiems cukriniu diabetu ar, kurių inkstų funkcija sutrikusi (GFG <60 ml/min/1,73m²) (žr. 4.3 ir 4.5 skyrius).

Skirti kartu nerekomenduojama

Litis

Kartu skiriant AKF inhibitorių, buvo pasireiškęs grįžtamas ličio koncentracijos padidėjimas kraujo serume ir toksinis jo poveikis. Vienu metu vartojant valsartaną ir litį patirties nepakanka, todėl skirti šio vaistų derinio nerekomenduojama. Jei būtina skirti šio vaistų derinio, rekomenduojama atidžiai tirti ličio koncentraciją kraujo serume.

Kalį sulaikantys diuretikai, kalio papildai, druskos pakaitalai, kurių sudėtyje yra kalio ir kitų medžiagų, dėl kurių gali padidinti kalio koncentraciją

Jei manoma, jog kartu su valsartanu reikia skirti vaistinį preparatą, kuris įtakoja kalio kiekį, patariama tirti kalio koncentraciją kraujo plazmoje.

Reikalingas atsargumas vartojant vaistus vienu metu

Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), įskaitant selektyvius COX-2 inhibitorius, acetilsalicilo rūgštį (> 3 g parai) ir neselektyvius NVNU

Kartu skiriant angiotenzino II receptorių blokatorių ir NVNU, gali susilpnėti antihipertenzinis poveikis. Be to, kartu vartojant angiotenzino II receptorių blokatorių ir NVNU, gali padidėti inkstų funkcijos pablogėjimo ir kalio koncentracijos padidėjimo kraujo serume pavojus. Todėl gydymo pradžioje rekomenduojama tirti inkstų funkciją, o taip pat pacientui skirti pakankamai skysčių.

Kita

Vaistų tarpusavio sąveikos tyrimų metu nepastebėta kliniškai reikšmingos valsartano ar kurio nors iš šių medžiagų sąveikos: cimetidino, varfarino, furozemido, digoksino, atenololio, indometacino, hidrochlorotiazido, amlodipino, glibenklamido.

Vaikų populiacija

Arterine hipertenzija sergantiems vaikams ir paaugliams dažnai kartu būna inkstų sutrikimų, todėl valsartano ir kitų medžiagų, slopinančių renino, angiotenzino ir aldosterono sistemą ir galinčių didinti kalio koncentraciją kraujyje, rekomenduojama atsargiai skirti vartoti kartu. Reikia atidžiai tirti inkstų funkciją ir kalio kiekį serume.

4.6. Vaisingumas, nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas

Angiotenzino II receptorių blokatorių (AIIRB) pirmojo nėštumo trimestro metu vartoti nerekomenduojama (žr. 4.4 skyrių). AIIRB antrojo ir trečiojo nėštumo trimestrų metu vartoti draudžiama (žr. 4.3 ir 4.4 skyrius).

Dėl teratogeninio poveikio, kuris pasireiškia vartojant AKF inhibitorių pirmuosius tris nėštumo mėnesius, galutinių epidemiologinių įrodymų negauta; tačiau negalima atmesti nedidelio pavojaus padidėjimo galimybės. Nepaisant to, kad nėra kontroliuojamųjų epidemiologinių duomenų apie AIIRB vartojimą, šios vaistų grupės rizika gali būti panaši. Pacienčių, kurios planuoja pastoti, gydymą reikia keisti, skiriant kitą kraujospūdį mažinantį vaistą, kurį vartoti nėštumo metu yra neabejotinai saugu, išskyrus atvejus, kai skirti AIIRB tikrai būtina. Nustačius nėštumą, gydymą AIIRB reikia iš karto nutraukti ir, jei reikia, pradėti skirti alternatyvų gydymą.

Yra žinoma, kad, skiriant gydymui AIIRB antro ir trečio nėštumo trimestro laikotarpiu, pasireiškia toksinis poveikis žmogaus vaisiui (inkstų funkcijos susiplnėjimas, oligohidramnionas, kaukolės kaulėjimo sulėtėjimas) ir toksinis poveikis naujagimiui (inkstų nepakankamumas, hipotenzija, hiperkalemija); taip pat žr. 5.3 skyrių „Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys“.

Jei AIIRB buvo skiriami nuo antrojo nėštumo trimestro, rekomenduojama atlikti ultragarsinį inkstų funkcijos bei kaukolės kaulų tyrimą.

Kūdikius, kurių motinos vartojo AIIRB, reikia atidžiai stebėti dėl hipotenzijos (taip pat žr. 4.3 ir 4.4 skyrius).

Žindymas

Duomenų apie valsartano vartojimą žindymo laikotarpiu nėra, todėl žindymo laikotarpiu Valsartan Ranbaxy skirti nerekomenduojama ir yra rekomenduojami alternatyvūs gydymo būdai, kuriuos saugu taikyti žindymo laikotarpiu, ypač jei žindomas naujagimis arba neišnešiotas kūdikis.

Vaisingumas

Girdoma ne didesnė kaip 200 mg/kg kūno svorio valsartano paros dozė nepageidaujamo poveikio žiurkių patinų ir patelių reprodukcinei veiklai nesukėlė. Tokia dozė yra 6 kartus didesnė už didžiausią rekomenduojamą dozę žmogui, skaičiuojant mg/m² paviršiaus ploto (skaičiuojant laikyta, kad skiriama 320 mg geriamoji paros dozė, 60 kg sverianačiam pacientui).

4.7. Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Poveikio gebėjimui vairuoti tyrimų neatlikta. Vairuojant transporto priemones ir valdant mechanizmus reikia nepamiršti, kad Valsartan Ranbaxy gali sukelti svaigulį ir nuovargį.

4.8. Nepageidaujamas poveikis

Kontroliuojamųjų klinikinių tyrimų metu, atliktų su arterine hipertenzija sergančiais suaugusiaisiais pacientais, bendras nepageidaujamų reakcijų (NR) dažnis, lyginant su placebo grupe, buvo panašus ir atitiko valsartano farmakologines savybes. Paaiškėjo, jog NR dažnis nepriklausė nuo dozės dydžio ar gydymo trukmės, taip pat nebuvo pastebėta sąsajų su paciento lytimi, amžiumi ar rase.

NR gautų klinikinių tyrimų metu, po vaisto patekimo į rinką ir atlikus laboratorinius tyrimus stebėtų sąrašas pateikiamas toliau, pagal organų sistemų klases.

Nepageidaujamos reakcijos išdėstytos pagal dažnį, pirmiausia – dažniausiai pasitaikančios. Nepageidaujamo poveikio dažnis apibūdinamas taip: labai dažnas (≥ 1/10), dažnas (nuo ≥ 1/100 iki < 1/10), nedažnas (nuo ≥ 1/1 000 iki < 1/100), retas (nuo ≥ 1/10 000 iki < 1/1000), labai retas (< 1/10 000) ir nežinomas (negali būti apskaičiuotas pagal turimus duomenis). Kiekvienoje dažnio grupėje nepageidaujamos reakcijos pateikiamos mažėjančio sunkumo tvarka.

NR dažnio apibūdinimo neįmanoma pritaikyti visoms po vaisto patekimo į rinką bei laboratoriniuose tyrimuose stebėtoms NR, todėl jos minimos lentelėje kaip reakcijos, kurių dažnis „nežinomas“.

• Arterinė hipertenzija

Vaikų populiacija

Arterinė hipertenzija

Dviejų atsitiktinių imčių dvigubai koduotų klinikinių tyrimų, kuriuose dalyvavo 561 vaikas ir paauglys (6‑18 metų), metu tirtas antihipertenzinis valsartano poveikis. Vertinant saugumo savybes, išskyrus pavienius virškinimo trakto sutrikimų, pavyzdžiui, pilvo skausmo, pykinimo, vėmimo, bei svaigulio atvejus, reikšmingų nepageidaujamų reakcijų pobūdžio, dažnumo ir sunkumo skirtumo 6‑18 metų vaikams ir paaugliams, palyginti su anksčiau gautais suaugusiųjų žmonių duomenimis, nepastebėta.

Nustatyta, kad Valsartan Ranbaxy gydant ne ilgiau nei metus, kliniškai reikšmingas nepageidaujamas poveikis 6‑16 metų vaikų neurokognityvinei funkcijai ir vystymuisi neišryškėjo.

Dvigubai koduoto atsitiktinių imčių tyrimo, kuriame dalyvavo 90 vaikų 1‑6 metų amžiaus, bei vienerių metų trukmės atviro jo pratęsimo metu buvo du mirties atvejai bei pavienių izoliuotų reikšmingo kepenų transaminazių aktyvumo padidėjimo atvejų. Toks poveikis pasireiškė pacientams, sirgusiems ir kitomis reikšmingomis ligomis. Nenustatytas priežastinis ryšys su Valsartan Ranbaxy vartojimu. Antrojo atsitiktinių imčių tyrimo, kuriame dalyvavo 75 vaikai 1‑6 metų amžiaus, metu valsartano vartojusiems pacientams reikšmingo kepenų transaminazių aktyvumo padidėjimo ar mirties atvejų nebuvo.

6‑18 metų vaikams ir paaugliams, sirgusiems lėtine inkstų liga, dažniau pasireikšdavo hiperkalemija.

Kontroliuojamųjų klinikinių tyrimų metu stebėti saugumo duomenys suaugusiesiems pacientams, kurie patyrė miokardo infarktą ir (arba) sirgo širdies nepakankamumu, buvo kitokie nei bendri saugumo duomenys arterine hipertenzija sergantiems pacientams. Tai gali būti susiję su esama kita liga. Toliau išvardintos NR, kurios pasitaikė suaugusiesiems pacientams po miokardo infarkto ir (arba) tiems, kuriems buvo širdies nepakankamumas.

• Po miokardo infarkto ir (arba) esant širdies nepakankamumui (tirti tik suaugusieji pacientai)

Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas

Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas, pastebėtas po vaistinio preparato pateikimo į rinką, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas, užpildę interneto svetainėje http://www.vvkt.lt/ esančią formą, ir atsiųsti ją paštu Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Žirmūnų g. 139A, LT 09120 Vilnius, faksu 8 800 20131 arba el. paštu NepageidaujamaR@vvkt.lt.

4.9. Perdozavimas

Simptomai

Perdozavus Valsartan Ranbaxy, gali labai sumažėti kraujospūdis, todėl gali sutrikti sąmonė, įvykti kolapsas ir (arba) išsivystyti šokas. 

Gydymas

Gydymo priemonės priklauso nuo laiko, praėjusio po vaisto suvartojimo per burną ir simptomų pobūdžio bei sunkumo. Svarbiausia yra stabilizuoti kraujotaką.

Jeigu pasireiškia hipotenzija, pacientą reikia paguldyti ant nugaros ir pradėti atsatinėti kraujo tūrį.

Nepanašu, jog valsartaną iš kraujo galima pašalinti taikant hemodializę.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1. armakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė - angiotenzino II receptorių blokatoriai, gryni, ATC kodas – C09CA03

Valsartanas yra veiklus išgertas, stiprus ir specifinis angiotenzino II receptorių blokatorius. Valsartanas selektyviai veikia AT₁ potipio receptorius, nuo kurių priklauso žinomas angiotenzino II sukeliamas poveikis. Užblokavus AT₁ receptorius valsartanu, kraujo plazmoje gali padaugėti angiotenzino II, kuris gali stimuliuoti neužblokuotus AT₂ receptorius. Juos stimuliuojant, sukeliamas priešingas poveikis nei pasireiškiantis stimuliuojant AT₁ receptorius. Valsartanas neveikia kaip dalinis agonistas AT₁ receptoriams ir jo afinitetas AT₁ receptoriams yra maždaug 20 000 kartų didesnis negu AT₂ receptoriams. Neturima duomenų, kad valsartanas jungtųsi prie kitų širdies ir kraujagyslių sistemos reguliavimui svarbių hormonų receptorių ar jonų kanalų ar juos blokuotų.

Valsartanas neslopina AKF (kitaip dar vadinamo kininaze II), kuris angiotenziną I verčia angiotenzinu II bei skaldo bradikininą. Kadangi jis neveikia AKF, bei nestiprina bradikinino ar P medžiagos poveikio, angiotenzino II receptorių blokatoriai kosulio sukelti neturėtų. Klinikinių tyrimų metu, kur buvo lygintas valsartano ir AKF poveikis, valsartano vartojantiems pacientams sausas kosulys pasireikšdavo reikšmingai rečiau (p<0,05), negu vartojusiems AKF inhibitorių (atitinkamai 2,6% ir 7,9%). Klinikinių tyrimų metu, kuriuose dalyvavo pacientai, kuriems anksčiau AKF inhibitoriai buvo sukėlę sausą kosulį, kosulys pasireiškė 19,5% valsartano, 19 % tiazidinių diuretikų ir 68,5 % AKF inhibitorių vartojusių pacientų (p<0,05).

Arterinė hipertenzija

Arterine hipertenzija sergantiems pacientams valsartanas mažina kraujospūdį, o širdies susitraukimų dažnio neįtakoja.

Daugumai pacientų išgėrus vienkartinę dozę antihipertenzinis poveikis pasireiškia per 2 valandas, o stipriausias būna po 4‑6 valandų ir trunka 24 valandas. Vartojant kartotines dozes, reikšmingas antihipertenzinis poveikis pasireiškia per 2, stipriausias - per 4 gydymo savaites ir ilgalaikio gydymo metu išlieka. Valsartano skiriant kartu su hidrochlorotiazidu, gaunamas reikšmingas papildomas kraujospūdžio sumažėjimas.

Staiga nutraukus valsartano skyrimą, atoveiksmio hipertenzijos ar kitokių nepageidaujamų reiškinių neatsiranda.

Nustatyta, kad arterine hipertenzija ir 2 tipo cukriniu diabetu kartu su mikroalbuminurija sergantiems pacientams, valsartanas mažina albumino išsiskyrimą su šlapimu. MARVAL (angl. Micro Albuminuria Reduction with valsartan, „Mikroalbuminurijos sumažinimas skiriant valsartano“) tyrimo metu buvo vertinamas albumino išsiskyrimas su šlapimu (AIŠ), skiriant valsartano (80–160 mg vieną kartą per parą) arba amlodipino (5–10 mg vieną kartą per parą) 332 antrojo tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams (amžiaus vidurkis 58 metai; 265 vyrai), kuriems pasireiškė mikroalbuminurija (valsartano vartojusiųjų grupėje – 58 µg/min.; amlodipino vartojusiųjų grupėje – 55,4 µg/min.), buvo normalus arba aukštas kraujospūdis ir išsaugota inkstų funkcija (kreatinino koncentracija kraujyje < 120 µmol/l). Po 24 savaičių AIŠ sumažėjo (p < 0,001) 42 % (-24,2 µg/min.; 95 % PI: nuo -40,4 iki -19,1) skiriant valsartano ir apie 3 % (-1,7 µg/min.; 95 % PI: nuo -5,6 iki 14,9) skiriant amlodipino, nepaisant panašaus kraujospūdžio rodiklių sumažėjimo abejose grupėse.

Diovan proteinurijos sumažėjimo tyrimo metu (angl. Diovan Reduction of Proteinuria, DROP) buvo toliau tiriamas valsartano veiksmingumas, mažinant AIŠ 391 arterine hipertenzija sergančiam pacientui (AKS = 150/88 mmHg), kuris papildomai sirgo 2 tipo cukriniu diabetu, kuriam pasireiškė albuminurija (vidurkis 102 µg/min.; 20–700 µg/min.) ir buvo išsaugota inkstų funkcija (vidutinė kreatinino koncentracija serume – 80 µmol/l). Pacientai atsitiktinių imčių būdu buvo atrinkti į grupes, kuriose buvo skiriama viena iš trijų valsartano dozių (160 mg, 320 mg ir 640 mg, skiriant vieną kartą per parą) ir gydoma 30 savaičių. Tyrimo tikslas buvo nustatyti optimalią valsartano dozę, kurią skiriant arterine hipertenzija ir 2 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams sumažėtų AIŠ. Po 30 savaičių procentinis AIŠ pokytis, lyginant su pradiniu, skiriant 160 mg valsartano, reikšmingai sumažėjo 36 % (95 % PI: nuo 22 iki 47 %) ir 44 %, skiriant 320 mg valsartano (95 % PI: nuo 31 iki 54 %). Gauta išvada, kad arterine hipertenzija ir 2 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams skiriant 160–320 mg valsartano, kliniškai reikšmingai sumažėja AIŠ.

Neseniai patirtas miokardo infarktas

Atlikus atsitiktinių imčių, kontroliuojamą, daugelyje šalių vykusį dvigubai koduotą The VALsartan In Acute myocardial iNfarcTion (VALIANT) tyrimą, kuriame dalyvavo 14 703 ūminiu miokardo infarktu sergantys pacientai, kuriems buvo stazinio širdies nepakankamumo simptomų ir požymių ar radiologinių tokio sutrikimo įrodymų ir (arba) kairiojo širdies skilvelio sistolinės funkcijos sutrikimas (išvarymo frakcija, nustatyta radionuklidine ventrikulografija, buvo £40%, o nustatyta echokardiografija ar kontrastinės skilvelinės angiografijos būdu £35%). 12 valandų – 10 parų laikotarpiu nuo miokardo infarkto simptomų atsiradimo pradžios atsitiktinių imčių būdu į grupes suskirstytiems pacientams buvo skiriama valsartano, kaptoprilio arba abiejų šių vaistinių preparatų. Vidutinė gydymo trukmė buvo 2 metai. Pagrindinė vertinamoji baigtis buvo laikas iki mirties dėl bet kokios priežasties.

Valsartanas, kaip ir kaptoprilis, mirtingumą po miokardo infarkto dėl bet kokios priežasties mažino tiek pat veiksmingai. Mirtingumas nuo bet kokios priežasties pacientų gydytų valsartanu (19,9%), kaptopriliu (19,5%) ar valsartanu kartu su kaptopriliu (19,3%) grupėse buvo panašus. Kartu skiriant kaptoprilio ir valsartano, negauta didesnės naudos, negu gydant vien kaptopriliu. Nuo amžiaus, lyties, rasės, iš pradžių vartotų vaistinių preparatų ir kitų ligų valsartano ir kaptoprilio įtaka mirtingumui nuo bet kokios priežasties nepriklausė. Valsartanas buvo veiksmingas ir ilginant laiką iki mirties dėl širdies ir kraujagyslių ligų, mažinant kardiovaskulinį mirštamumą, būtinumą ligonį guldyti į ligoninę dėl širdies nepakankamumo, miokardo infarkto pasikartojimo riziką, atgaivinimo po širdies sustojimo dažnumą bei nemirtino insulto dažnumą (antrinė sudėtinė vertinamoji baigtis).

Valsartano saugumas atitiko klinikinės pacientų, kurie gydomi po miokardo infarkto, būklės kitimą. Vertinant inkstų funkciją, kreatinino koncentracija serume padvigubėjo 4,2% pacientų, vartojusių vien valsartano, 4,8% vartojusių valsartano kartu kaptopriliu ir 3,4% vartojusių tik kaptoprilio. Gydymas dėl įvairaus pobūdžio inkstų funkcijos sutrikimų nutrauktas 1,1% pacientų, vartojusių vien valsartano, 1,3% vartojusių valsartano kartu kaptopriliu ir 0,8% vartojusių tik kaptoprilio. Būtina įvertinti inkstų funkciją, vertinant miokardo infarkto ištiktų pacientų būklę.

Mirtingumas dėl bet kokios priežasties bei sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis ar mirtingumas nuo jų gydant valsartanu kartu su kaptopriliu ir beta adrenoreceptorių blokatoriu, vien tiktai valsartanu arba vien tiktai kaptopriliu, nesiskyrė. Nepriklausomai nuo gydymo, mirtingumas buvo mažesnis beta adrenoreceptorių blokatorių vartojusių pacientų grupėje, vadinasi, žinomas palankus beta adrenoreceptorių blokatorių poveikis pasireiškė ir šio tyrimo metu.

Širdies nepakankamumas

Val-HeFT buvo atsitiktinių imčių kontroliuojamas daugelyje šalių atliktas klinikinis tyrimas, kurio metu lygintas valsartano ir placebo poveikis sergamumui ir mirtingumui 5 010 II (62%), III (36%) ar IV (2%) NYHA klasės širdies funkcijos nepakankamumu sergantiems pacientams, kuriems buvo taikomas  įprastinis gydymas ir kurių kairiojo širdies skilvelio išstūmimo frakcija buvo <40%, o kairiojo skilvelio vidinis skersmuo diastolės metu (KSVSD) buvo >2,9 cm/m². Iki tyrimo pacientai buvo gydomi AKF inhibitoriais (93%), diuretikais (86%), digoksinu (67%) ar beta adrenoreceptorių blokatoriais (36%). Pacientai vidutiniškai buvo tiriami beveik 2 metus. Val-HeFT tyrimo metu vidutinė valsartano paros dozė buvo 254 mg. Pagrindinės vertinamosios tyrimo baigtys buvo dvi: mirtingumas nuo bet kokios priežasties (laikas nuo tyrimo pradžios iki mirties) ir sudėtinė vertinamoji baigtis širdies nepakankamumo sukeltas ligotumas (laikas nuo tyrimo pradžios iki pirmo sutrikimo: mirties, staigios mirties, po kurios ligonis buvo atgaivintas, guldymo į ligoninę dėl širdies nepakankamumo arba širdies inotropinę funkciją stiprinančių arba kraujagysles plečiančių į veną švirkščiamų medžiagų vartojimo 4 valandas ar ilgiau ne ligoninėje).

Mirtingumas dėl bet kokios priežasties valsartano (19,7%) ir placebo (19,4%) grupėse buvo panašus (p buvo nereikšmingas). Svarbiausias pranašumas buvo pirmos hospitalizacijos dėl širdies nepakankamumo rizikos sumažėjimas (vertinant pagal laiką) 27,5% (95% PI: nuo 17% iki 37%), (13,9% palyginti su 18,5%). Vertinant sudėtinę mirtingumo ir sergamumo baigtį, palankesni rezultatai gauti placebo grupėje (vartojant placebo - 21,9%, valsartano– 25,4%), kai pacientai vienu metu vartojo AKF inhibitorių, beta adrenoreceptorių blokatorių ir valsartano.

Pacientų pogrupyje (n = 366), kuriems nebuvo skiriamas AKF inhibitorius, teigiamas poveikis sergamumui buvo didžiausias. Šiame pogrupyje mirtingumas dėl bet kokios priežasties reikšmingai sumažėjo ir valsartano grupėje buvo 33% mažesnis nei placebo grupėje (95% PI: nuo -6% iki 58%) (17,3% valsartano grupėje ir 27,1% placebo grupėje), o sudėtinė mirtingumo ir sergamumo rizika reikšmingai sumažėjo 44% (24,9% valsartano grupėje ir 42,5% placebo grupėje).

Pacientų, kurie vartojo AKF inhibitorių ir nevartojo beta adrenoreceptorių blokatorių, mirtingumas dėl bet kokios priežasties buvo panašus (p nereikšmingas): 21,8% valsartano ir 22,5% placebo grupėje. Reikšmingai sumažėjo sudėtinė mirtingumo ir sergamumo rizika 18,3% (95% PI: nuo 8% iki 28%), lyginant valsartano poveikį su placebo poveikiu (atitinkamai 31,0% ir 36,3%).

Vertinant visus Val-HeFT tyrime dalyvavusius pacientus, nustatyta, kad valsartanu gydytiems pacientams palyginti su vartojusiais placebo, reikšmingai sumažėjo širdies nepakankamumo sunkumas pagal NYHA klasifikaciją, palengvėjo širdies funkcijos nepakankamumo požymiai ir simptomai, įskaitant dusulį, nuovargį, edemą ir karkalus. Pagal Minesotos gyvenimo kokybės skalę sergant širdies nepakankamumu (angl. Minnesota Living with Heart failure Quality of Life) skalės įvertinimo pokyčius, atsiradusius nuo tyrimo pradžios iki pabaigos, valsartanu gydytų ligonių gyvenimo kokybė buvo geresnė negu vartojusių placebo. Pacientams, vartojusiems valsartano, reikšmingai padidėjo išvarymo frakcija ir sumažėjo KSVSD (lyginta su placebo vartojusiais pacientais), įvertinus šias reikšmes iki gydymo ir po gydymo.

Vaikaų populiacija

Arterinė hipertenzija

Keturių klinikinių atsitiktinių imčių dvigubai koduotų tyrimų, kuriuose dalyvavo 561 vaikas ir paauglys 6‑18 metų amžiaus bei 165 vaikai 1‑6 metų amžiaus tirtas antihipertenzinis valsartano poveikis. Inkstų ir šlapimo takų ligos bei nutukimas buvo dažniausios šiame tyrime dalyvavusių vaikų medicininės būklės, galbūt susijusios su arterine hipertenzija.

Klinikinė 6 metų ir vyresnių vaikų patirtis

Atliktame klinikiniame tyrime, kuriame dalyvavo 261 arterine hipertenzija sergantis 6‑16 metų vaikas ir paauglys, pacientai svėrę < 35 kg kasdien vartojo 10 mg, 40 mg ar 80 mg valsartano tablečių dozę (mažą, vidutinę arba didelę dozę), o ≥ 35 kg svėrę pacientai kasdien vartojo 20 mg, 80 mg arba 160 mg valsartano tablečių dozę (mažą, vidutinę arba didelę dozę). Antrosios savaitės pabaigoje valsartanas sumažino ir sistolinį, ir diastolinį kraujospūdį,o šis poveikis priklausė nuo skiriamos vaisto dozės. Apibendrinant, visos trys valsartano dozės (maža, vidutinė ir didelė) reikšmingai sumažino sistolinį kraujospūdį nuo pradinio lygio (atitinkamai 8 mmHg, 10 mmHg ir 12 mmHg). Vėliau pacientai iš naujo buvo suskirstyti į atsitiktines imtis ir toliau vartojo tokią pačią valsartano dozę arba placebo. Pacientams, kurie toliau vartojo vidutinę ar didelę valsartano dozę, mažiausias sistolinis kraujospūdis buvo atitinkamai 4 mmHg ir 7 mmHg mažesnis nei pacientams, vartojusiems placebo. Pacientams, kurie vartojo mažą valsartano dozę, mažiausias sistolinis kraujospūdis buvo panašus į vartojusių placebo. Apibendrinant, nuo dozės priklausomas antihipertenzinis valsartano poveikis buvo panašus visuose demografiniuose pogrupiuose.

Kitame klinikiniame tyrime dalyvavo 300 arterine hipertenzija sergančių 6‑18 metų vaikų ir paauglių. Įtraukimo kriterijus atitinkantys pacientai buvo suskirstyti į atsitiktines imtis ir 12 savaičių vartojo valsartano arba enalaprilio tablečių. Nuo ≥ 18 kg iki < 35 kg svėrę vaikai vartojo 80 mg valsartano arba 10 mg enalaprilio, svėrę nuo ≥ 35 kg iki < 80 kg - 160 mg valsartano arba 20 mg enalaprilio, o svėrę ≥ 80 kg - 320 mg valsartano arba 40 mg enalaprilio. Sistolinis kraujospūdis panašiai sumažėjo ir valsartano (15 mmHg), ir enalaprilio (14 mmHg) vartojusiems pacientams (ne blogesnio poveikio p reikšmė < 0,0001). Atitinkamai sumažėjo ir diastolinis kraujospūdis (9,1 mmHg vartojant valsartano ir 8,5 mmHg vartojant enalaprilio).

Klinikinė jaunesnių kaip 6 metų vaikų patirtis

Buvo atlikti du klinikiniai tyrimai su 1‑6 metų vaikais (viename dalyvavo 90 pacientų, kitame 75 pacientai). Į šiuos tyrimus nebuvo įtraukti jaunesni kaip 1 metų vaikai. Pirmojo tyrimo metu valsartano veiksmingumas, palyginti su placebo, buvo patvirtintas, tačiau nebuvo nustatyta nuo dozės priklausoma reakcija. Antrojo tyrimo metu didesnės valsartano dozės buvo susijusios su didesniu kraujospūdžio sumažėjimu, tačiau dozės ir reakcijos priklausomybės tendencija nebuvo statistiškai reikšminga, o gydomojo valsartano poveikio, palyginti su placebo, skirtumas buvo nereikšmingas. Atsižvelgiant į tokius nenuoseklius duomenis, valsartano tokio amžiaus pacientams vartoti nerekomenduojama (žr. 4.8 skyrių).

5.2. Farmakokinetinės savybės

Absorbcija

Išgėrus vien tiktai valsartano, jei vartojama tablečių, didžiausia vaisto koncentracija plazmoje pasiekiama per 2–4 valandas ir per 1‑2 valandas, jei vartojama tirpalo. Vidutinis biologinis tablečių ir tirpalo prieinamumas yra atitinkamai 23 % ir 39 %. Maistas plotą po koncentracijos kreive (AUC) mažina 40%, o didžiausią koncentraciją plazmoje (C_max) – apie 50 %, nors praėjus maždaug 8 valandoms po vaisto suvartojimo, valsartano koncentracija būna tokia pati tiek tų žmonių, kurie jo gėrė valgio metu, tiek tų, kurie jo gėrė nevalgę. Tačiau šis AUC sumažėjimas nėra susijęs su reikšmingu gydomojo poveikio mažėjimu, todėl valsartaną galima vartoti tiek su maistu, tiek nevalgius.

Pasiskirstymas

Valsartano paskyrus į veną, jo pasiskirstymo tūris esant pusiausvyrinei koncentracijai, yra maždaug 17 litrų, tai  parodo, kad nedaug valsartano pasiskirsto į audinius. Didelis kiekis valsartano (94–97 %) jungiasi prie kraujo serumo baltymų, daugiausiai serumo albuminų.

Biotransformacija

Valsartanas nėra intensyviai biologiškai transformuojamas, metabolitų aptinkama tik apie 20 %.  Kraujo plazmoje valsartano hidroksi- metabolito būna mažai (mažiau negu 10 % valsartano AUC). Farmakologinio poveikio šis metabolitas nesukelia.

Eliminacija

Valsartano pasišalinimo kinetika yra daugiaeksponentė (a fazės metu pusinės eliminacijos laikas yra < 1 val., b fazės metu – maždaug 9 val.). Valsartanas pirmiausia išsiskiria su tulžimi su išmatomis (apie 83 % dozės) ir per inkstus su šlapimu (apie 13 % dozės), daugiausiai nepakitusiu pavidalu. Valsartano klirensas kraujo plazmoje yra maždaug 2 l/val., jo klirensas inkstuose yra 0,62 l/val. (tai sudaro apie 30 % bendrojo klirenso). Valsartano pusinės eliminacijos laikas yra 6 valandos.

Pacientai, sergantys yra širdies nepakankamumu

Širdies nepakankamumu sergančių pacientų organizme vidutinis laikas, per kurį valsartano koncentracija kraujyje tampa didžiausia, ir pusinės eliminacijos laikas yra tokie patys kaip sveikų savanorių. Valsartano AUC ir C_max didėjimas yra beveik proporcingas dozės dydžiui, terapinių dozių ribose (2 kartus per parą vartojant 40–160 mg dozę). Vidutinis kaupimosi veiksnys yra maždaug 1,7. Išgerto valsartano klirensas yra maždaug 4,5 l /val. Vaistinio preparato klirensas širdies funkcijos nepakankamumu sergančių ligonių organizme nuo amžiaus nepriklauso.

Ypatingos populiacijos

Senyvo amžiaus pacientai

Pastebėta, kad kai kurių senyvų žmonių organizme valsartano ekspozicija buvo šiek tiek didesnė nei jaunų, tačiau kliniškai tai nebuvo reikšminga.

Sutrikusi inkstų funkcija

Kaip ir tikėtasi, nepastebėta koreliacijos tarp sisteminės ekspozicijos ir inkstų funkcijos vartojant valsartano, junginio, kurio klirensas inkstuose sudaro tik 30% bendro klirenso kraujo plazmoje. Todėl pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi (kreatinino klirensas > 10 ml/min.), dozės koreguoti nereikia. Duomenų apie vaisto saugumą nėra, kuomet skiriama pacientams, kurių kreatinino klirensas < 10 ml/min. ir kurie yra dializuojami, todėl šiems pacientams valsartano reikia skirti atsargiai (žr. 4.2 ir 4.4 skyrius).

Daug valsartano prisijungia prie kraujo plazmos baltymų ir nepanašu, kad taikant dializę jis pasišalintų iš organizmo.

Sutrikusi kepenų funkcija

Apie 70 % absorbuotos dozės pasišalina su tulžimi, didžiausia dalis – nepakitusioje formoje. Nevyksta jokia reikšminga valsartano biologinė transformacija. Ekspozicija (AUC) stebėta lengvo ar vidutinio kepenų funkcijos sutrikimo atvejais, buvo dvigubai didesnė nei sveikų asmenų. Tačiau nebuvo pastebėta koreliacijos tarp valsartano koncentracijos kraujyje ir kepenų funkcijos sutrikimo sunkumo laipsnio. Valsartano tyrimų su pacientais, kuriems yra sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, neatlikta (žr. 4.2, 4.3 ir 4.4 skyrius).

Vaikų populiacija

Tyrimo, kuriame dalyvavo 26 arterine hipertenzija sirgę 1‑16 metų vaikai ir paaugliai, metu vartota vienkartinė valsartano suspensijos dozė (vidurkis 0,9‑2 mg/kg kūno svorio, didžiausia dozė - 80 mg). Valsartano klirensas (l/val./kg kūno masės) visose amžiaus grupėse (nuo 1 iki 16 metų) buvo panašus. Taip pat, klirensas buvo panašus į esantį tokią pačią farmacinę formą vartojantiems suaugusiesiems žmonėms.

Sutrikusi kepenų funkcija

Neatlikta tyrimų su vaikais ir paaugliais, kurių kreatinino klirensas < 30 ml/min, ir su vaikais, kuriems taikomos dializės, todėl tokiems pacientams valsartano skirti nerekomenduojama. Vaikams ir paaugliams, kurių kreatinino klirensas > 30 ml/min., dozės koreguoti nereikia. Reikia atidžiai tirti inkstų funkciją ir kalio kiekį serume (žr. 4.2 ir 4.4 skyrius).

5.3. Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Įprastų farmakologinio saugumo, kartotinių dozių toksiškumo, genotoksiškumo, galimo kancegoriškumo ikiklinikinių tyrimų duomenys specifinio pavojaus žmogui nerodo.

Skiriant toksines dozes vaikingoms žiurkėms (600 mg/kg per parą) paskutinėmis nėštumo dienomis ir laktacijos metu, jauniklių išgyvenimas buvo mažesnis, jų kūno masės prieaugis buvo mažesnis, jų vystymasis buvo lėtesnis (ausies kaušelio atsiskyrimas ir ausies kanalo atsidarymas) (žr. 4.6 skyrių). Ši dozė žiurkėms (600 mg/kg kūno masės per parą) yra maždaug 18 kartų didesnė už rekomenduojamą dozę žmogui, perskaičiuojant mg/m² paviršiaus plotui (skaičiuojant laikyta, kad paros dozė yra 320 mg, 60 kg sverenčiai pacientei).

Ikiklinikinių saugumo tyrimų metu žiurkėms, kurioms buvo skirta didelė (200–600 mg/kg kūno masės) valsartano dozė, sumažėjo eritrocitų parametrai (eritrocitų ir hemoglobino kiekis, hematokrito rodmenys), pakito inkstų hemodinamika (šiek tiek padidėjo šlapalo kiekis kraujo plazmoje, patinams atsirado inkstų kanalėlių hiperplazija ir bazofilija). Šios dozės žiurkėms (200 mg/kg kūno masės ir 600 mg/kg kūno masės per parą) yra maždaug 6 ir 18 kartų didesnės už rekomenduojamą dozę žmogui, perskaičiuojant mg/m² paviršiaus ploto (skaičiuojant laikyta, kad paros dozė yra 320 mg, o 60 kg sveriančiam pacientui).

Marmozetėms tokios pačios dozės sukėlė panašius, tačiau stipresnius pokyčius, ypač inkstams (pasireiškė nefropatija, padidėjo šlapalo ir kreatinino kiekis kraujyje), negu žiurkėms.

Abiejų rūšių gyvūnams atsirado inkstų jukstaglomerulinių ląstelių hipertrofija. Manoma, jog minėti pokyčiai priklauso nuo sukeliamo farmakologinio valsartano poveikio ‑ ilgalaikės hipotenzijos, ypač marmozetėms. Žmogui, skiriant gydomąją dozę, tyrimo metu gauti duomenys apie jukstaglomerulinių ląstelių hipertrofiją neturėtų būti reikšmingi.

Vaikų populiacija

Žiurkių naujagimiams ir jauniems žiurkiukams (7‑70 dienų po atsivedimo) kasdien girdyta maža, tai yra 1 mg/kg kūno masės, valsartano paros dozė (maždaug 10‑35 % didžiausios vaikams ir paaugliams rekomenduojamos 4 mg/kg kūno svorio paros dozės, skaičiuojant pagal sisteminę ekspoziciją) sukėlė nuolatinį nepraeinantį inkstų pažeidimą. Toks poveikis sutampa su tikėtinu stipresniu farmakologiniu angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitorių ir 1 tipo angiotenzino II receptorių blokatorių poveikiu. Toks poveikis stebimas žiurkėms, kurioms vaisto buvo skirta per pirmąsias 13 gyvenimo dienų. Šis laikotarpis atitinka 36 moters nėštumo savaites, tačiau kartais gali atitikti ir laikotarpį iki 44 savaitės po pastojimo. Tyrimo metu valsartano jauniems žiurkiukams girdyta ne ilgiau kaip iki 70 gyvenimo dienos, poveikio inkstų brendimui (4‑6  savaitė po gimimo) atmesti negalima. Funkcinis inkstų brendimas yra pirmaisiais žmonių gyvenimo metais vykstantis procesas. Dėl šios priežasties, tokio poveikio klinikinės reikšmės < 1 metų vaikams paneigti negalima, tačiau ikiklinikiniai duomenys saugumo problemų, galinčių atsirasti vyresniems kaip 1 metų vaikams, nerodo.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA  

6.1. Pagalbinių medžiagų sąrašas

Tablečių šerdis:

Mikrokristalinė celiuliozė

Krospovidonas

Koloidinis bevandenis silicio dioksidas

Magnio stearatas

Pregelifikuotas krakmolas (augalinės kilmės)

Talkas

Tablečių plėvelė:

Hipromeliozė

Titano dioksidas (E 171)

Makrogolis 400

Makrogolis 4000

Talkas

Raudonasis geležies oksidas (E 172)

Juodasis geležies oksidas (E 172)

6.2. Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3. Tinkamumo laikas

3 metai

6.4. Specialios laikymo sąlygos

Šiam vaistiniam preparatui specialių laikymo sąlygų nereikia.

6.5. Talpyklės pobūdis ir jos turinys

14, 28, 30, 56, 84, 90 ar 98 plėvele dengtos tabletės (PVC/aliuminio/poliamido/aliuminio lizdinėse plokštelėse). 

Gali būti tiekiamos ne visų dydžių pakuotės.

6.6. Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti

Specialių reikalavimų nėra.