Klausimas "Ko suvalgyti, kad sulieknėčiau?" visiškai neatrodo
absurdiškas toms, kurios to aistringai trokšta. Apžvelkime kelis produktus,
kurių savybės pripažintos kaip ypatingai efektyvios kovojant su antsvoriu, ir
pažiūrėkime, ar pagrįsta nuomonė, kad jie naudingi norint sulieknėti.
Stebuklas iš tropikų
Kažkuriuo momentu mūsų šalyje prasidėjo "ananasų bumas". Vienu metu užjūrio
vaisius tapo neatsiejama daugelio dietų dalis. Tokio netikėto pasisekimo
paslaptį paaiškinti labai paprasta: ananasuose buvo rastas unikalus fermentas
bromelainas, skaidantis riebalus.
Šiuo atradimu iš karto pasinaudojo įvairių "riebalus deginančių" papildų
gamintojai ir mūsų rinkoje atsirado daugybė preparatų, kurių sudėtyje yra
ananasų ekstrakto. Reklaminės kompanijos devizas – tai tvirtinimas, kad "vienas
gramas bromelaino suskaido 900 gramų riebalų". Tokią psichologinę ataką galėjo
atlaikyti tik nedaugelis ir didelė moterų, svajojančių sulieknėti, dalis staiga
patikėjo egzotinio vaisiaus efektyvumu.
Tačiau ananasų terapijos rezultatai neišvertė iš koto, kaip buvo tikėtasi:
didžioji egzotinio vaisiaus gerbėjų dalis taip ir nenumetė svorio. Svarstyklių
rodyklės atkakliai rodė tą patį svorį.
Nereikėtų tuo stebėtis: gandai apie stebuklingas bromelaino savybes yra stipriai
perdėti. Esmė tame, kad ananasas turi nereikšmingą poveikį riebalų skaidymui. Be
to, bromelaino molekulė tokia didelė, kad neprasiskverbia pro žarnyno sienelę, o
įsiurbtos "skeveldros" yra neaktyvios ir negali paveikti viso organizmo.
Išvada akivaizdi: jeigu bromelainas nedaro jokio poveikio poodiniam riebaliniam
audiniui, tai ir sugrąžinti formoms buvusį grakštumą jis nepadės. Vakarų Europos
gyventojai visa tai žino jau senai. "Ananasomanija" jie "persirgo" jau prieš
dvidešimt metų ir dabar į šį tropinį vaisių reaguoja labai ramiai.
Tačiau nežiūrint į tai, kad ananasus patikrino laikas ir žmonės, bromelaino
visiškai nurašyti nereikėtų. Nesuvirškintą maistą jis veikia labai gerai.
Bromelainas ypatingai puikiai padeda susidoroti su žuvimi, mėsa, ankštinėmis
kultūromis ir rauginto pieno produktais. Todėl įprastą maistą galima užsigerti
ananasų sultimis arba užkąsti skiltele šviežio ananaso – nejausite sunkumo
skrandyje ir greičiau įsisavinsite baltyminį maistą.
Be to, ananasas pasižymi alkio jausmą malšinančiomis savybėmis. Todėl tie, kurie
reguliariai savo racioną papildo šia tropikų gėrybe, iš tikrųjų valgo kaip
žvirbliai.
Iškrovos dietos vartojant tik ananasus
Dietologai du kartus per savaitę leidžia laikytis ananasų iškrovos dietos. Tam
jums prireiks 2kg ananasų ir 1l ananasų sulčių be cukraus. Ananasą supjaustykite
griežinėliais ir padalinkite į porcijas – pusryčiams, priešpiečiams, pietums ir
vakarienei (per dieną suvalgykite 1kg ananasų). Per visą dieną būtina išgerti 1
litrą ananasų sulčių. Daugiau nieko nevalgykite ir negerkite. Jeigu tokia dieta
jums atrodo per griežta, papildomai galite suvalgyti 100g liesos varškės, 100g
paukštienos arba liesos mėsos, truputėlį ruginės duonos. Per 2 dienas įmanoma
numesti 2kg svorio nepakenkiant sveikatai.
Dėmesio! Tokia iškrova kontraindikuotina žmonėms, sergantiems opalige, kurių
padidėjęs skrandžio rūgštingumas. Visi kiti gali be baimės griebtis "ananasoterapijos".
Tik turėkite galvoje, kad suvalgius šio vaisiaus reikia išsiskalauti burną, nes
ananasų sultyse esančios rūgštys ardo dantų emalį.
XXI amžiaus produktas – papaja
Kita naujovė dietų pasaulyje – tai papaja. Vaisiai auga ant kamieno
prisitvirtinę trumpais koteliais. Jie yra pailgi, savo forma primena moliūgą.
Vaisių dydis gali varijuoti nuo 10cm iki 40cm, o masė – nuo 0,5kg iki 7 – 9kg
(tai priklauso nuo rūšies). Papajai bręstant keičiasi jos spalva: žalia darosi
geltona. Sunokęs vaisius yra minkštas, jį dengia plona, vaškinė odelė. Patys
skaniausi vaisiai subręsta karštais vasaros mėnesiais.
Papajos minkštimas saldus, gaivinantis, jame nėra skaidulų. Skirtingų rūšių
vaisiai gali būti nuo geltonos iki raudonos spalvos. Papajos skonis primena
moliūgą arba abrikosą. Vaisiuje esanti ertmė užpildyta ovaliomis, juodomis,
valgomomis sėklomis. Vaisiai, tiekiami į rinką, surenkami tada, kai jie pradeda
geltonuoti, bet būna vis dar kieti. Papajos sunoksta kambario temperatūroje per
kelias dienas. Tokie vaisiai mažiau saldūs nei tie, kurie sunoko įprastomis
sąlygomis. Sunokusius vaisius šaldytuve galima laikyti 2 – 3 savaites.
Papają galima valgyti šviežią, galima dėti į vaisių salotas. Minkštimą galima
kabinti šaukšteliu arba supjaustyti skiltelėmis ir pašlakstyti citrinų sultimis.
Papajų piurė, sumaišyta su prieskoniais, – nuostabus natūralus marinatas mėsai.
Žalius vaisius galima vartoti su maistu kaip daržoves (šviežias arba virtas).
Egzotikos mėgėjai šį tropinį vaisių pavadino "XXI amžiaus produktu". Toks
skambus pavadinimas iš tiesų yra pagrįstas: papajoje yra visų vandenyje
tirpstančių vitaminų ir didžioji Mendelejevo lentelės dalis. Be to, šiuose
vaisiuose yra papaino, veikiančio riebalus. Būtent dėl tokios sudėties papajos
pelnė gamtinio riebalų degintojo reputaciją.
Tačiau, kaip ir ananasų atveju, šis "degintojas" dirba tik virškinamajame
trakte. Suskaidytas ir įsiurbtas į kraują jis praranda fermentinį aktyvumą.
Dėl šios priežasties papajas rekomenduojama valgyti prieš valgį, valgio metu ir
tuoj pat po valgio. Tik tuomet "degintojas" suspės paveikti suvalgytus
produktus. Efektyviausia papają įtraukti į suvartojamų baltymų ir angliavandenių
kiekį ribojančią dietą. Tokiu būdu galima pasiekti maksimalių rezultatų.
Pakalbėkime apie obuolius
Obuoliai – labai vertingi vaisia i. Juose yra beveik visų žmogui reikalingų
vitaminų ir mineralų, taip pat folinės rūgšties, cukraus, pektinų.
"Kiekvieną dieną suvalgydamas po obuolį, gali išvengti apsilankymo pas
gydytoją", – sako anglai.
Obuolių dieta padeda normalizuoti medžiagų apykaitą, kovoti su antsvoriu. Tačiau
reikėtų prisiminti, kad tai nėra panacėja. Vieną kartą pasilaikiusi šios dietos,
jūs netapsite grakšti visam gyvenimui. Taip, jūs numesite kelis kilogramus, bet,
grįžusi prie įprastos mitybos, ir vėl priaugsite svorio. Obuolių, kaip ir bet
kuri kita monodieta (kefyro, ryžių, daržovių, varškės, žuvies ir t.t.), tinka
kaip papildomas sveikatingumo metodas. Geriausia vieną kartą surengti iškrovos
dieną neatsisakant tik obuolių. Tai ypatingai naudinga persivalgius švenčių
metu. Kad svoris sumažėtų, obuolių dietos reikėtų laikytis 1 – 2 kartus per
savaitę. Jeigu jūsų tikslas – profilaktika, tokios dietos pakaks laikytis kartą
per mėnesį. Beje, ši dieta yra gana efektyvi aterosklerozės profilaktika ir
naudinga hipertonija sergantiems žmonėms.
Obuolių dietos
Visą dieną reikia valgyti tik obuolius. Tiek kiek pajėgsite. Be to, reikia gerti
daug skysčių. Patys naudingiausi gėrimai – raminančios žolių arbatos.
Per dieną turėtumėte suvalgyti 1,5kg šviežių obuolių. Ir daugiau nieko
negerkite! Užtenka tų skysčių, kurių yra obuoliuose. Mėgėjai obuolius gali kepti
orkaitėje – nėra jokio skirtumo.
Dieta visai savaitei (pačioms ištvermingiausioms, kurioms jau įkyrėjo problemos
dėl svorio arba virškinimo sistemos organų):
Pirma diena – 1kg obuolių; antra diena – 1,5kg:
Trečia diena – 2kg; ketvirta diena – 2kg;
Penkta diena – 1,5kg; šešta diena – 1kg.
Galima gerti arbatą, pageidautina žalią, ir valgyti juodos duonos džiūvėsių.
Naudingi patarimai:
Jeigu vargina vidurių užkietėjimas, kiekvieną rytą visą mėnesį ar ilgiau
suvalgykite po 2 – 3 obuolius.
Tie, kurie turi problemų dėl žarnyno, privalo kiekvieną dieną valgyti obuolių ir
retkarčiais laikytis obuolių dietos.
Amerikiečių mokslininkai nustatė, kad obuoliuose yra specifinių medžiagų,
slopinančių piktybines ląsteles, kurios sukelia kepenų ir žarnyno vėžį.
Svarbu žinoti, kokios rūšys jums tinka. Sergant skrandžio opalige,
kontraindikuotini rūgštūs obuoliai, galima valgyti saldžius arba saldžius,
keptus obuolius. Sergant gastritu, kai sumažėjęs skrandžio rūgštingumas,
atvirkščiai, tinka rūgštūs obuoliai, pavyzdžiui, antaniniai.
Kad obuolius greičiau įsisavintumėte, pageidautina juos sutarkuoti.
Obuolių sėklose yra daug jodo: jeigu suvalgysite 5 – 6 obuolių sėklas,
organizmas gaus parai reikalingą mikroelemento kiekį.
Stebuklingas kefyras
Iš visų rūgštaus pieno produktų kefyras yra populiariausias. Jį mėgsta ir dietų
fanatikės. Iš kefyro gaminama daugiau nei 2/3 visų rūgusio pieno gėrimų.
Skirtingai nei paprasčiausiai rauginant pieną, gaminant kefyrą naudojami kefyro
grybeliai, kurie gyvena simbiozėje su daugeliu mikroorganizmų: pieno rūgšties
streptokokais ir lazdelėmis, acto rūgšties ir aromatinėmis bakterijomis,
mielėmis ir t.t.
Pagal rūgštingumą, angliarūgštės ir spirito kiekį, baltymų išbrinkimą kefyras
skirstomas į silpną (vienos paros), vidutinį (dviejų parų) ir stiprų (trijų
parų). Šios trys rūšys mūsų organizmą veikia skirtingai. Silpnas, vienos paros
kefyras padės žmonėms, kuriuos vargina vidurių užkietėjimas, o stiprus, trijų
parų kefyras, atvirkščiai, nuramins žarnyną ir padės viduriuojantiems.
Kefyras pasižymi visomis naudingomis rūgštaus pieno gėrimų savybėmis. O jame
esančios angliarūgštės dujos, alkoholis ir pieno rūgštis suteikia savitą skonį
bei aromatą.
Anksčiau prekyboje buvo tvirtos konsistencijos kefyro, kurį buvo sunku išpilti
iš butelio. Šiuo metu gaminamas kur kas skystesnis produktas. Ir viena, ir kita
rūšis savo chemine sudėtimi nesiskiria. Skiriasi tik gamybos būdas. Jeigu
anksčiau kefyrą raugindavo buteliuose, tai dabar raugina dideliuose
rezervuaruose. Be to, kai kefyras jau paruoštas, jį kruopščiai išmaišo ir tik
tada supilsto į butelius, pakus ar maišelius.
"Kefyras padeda sergantiems širdies ligomis", – sakydavo žinomas konvencijos
pažeidėjas Panikovskis, kuris turėdamas laisvo laiko po auksinio veršio
medžioklės mėgdavo pasėdėti su stikline kefyro. Iš tikrųjų naudingųjų kefyro
savybių sąrašas yra kus kas platesnis.
Kadangi kefyre yra pieno rūgšties ir angliarūgštės dujų, jis puikiai numalšina
troškulį ir sukelia apetitą. Pagrindinės maisto medžiagos lengvai įsisavinamos,
todėl šis produktas ypatingai vertingas vaikams, pagyvenusiems ir po ligų
sveikstantiems asmenims.
Apskritai reikėtų pažymėti, kad savo teigiamu poveikiu virškinamajam traktui
kefyras ženkliai pranoksta kitus rūgštaus pieno produktus. Kaip jau minėjome,
kefyro grybeliai gyvena simbiozėje su daugeliu mikroorganizmų. Dėl tokios
unikalios sudėties kefyras padeda atkurti žarnyno mikrofloros pusiausvyrą ir
užkerta kelią patogeninės floros vešėjimui. Kuo stipresnis produktas, tuo
stipriau stimuliuoja skrandžio ir žarnyno sulčių gamybą. "Stiprus" kefyras
rekomenduojamas sergantiems gastritu, kai sumažėjęs skrandžio sulčių
rūgštingumas, ir lėtiniu žarnyno uždegimu (kolitu), kurį dažnai lydi
viduriavimas.
Kefyras teigiamai veikia ne tik virškinamąjį traktą, bet ir daugelį kitų
organizmo sistemų. Atliekant tyrimus, buvo nustatyta, kad šis rūgštus pieno
produktas stimuliuoja imuninę sistemą. Štai kodėl jis įtraukiamas į lėtinėmis
infekcijomis (pavyzdžiui, herpetinėmis) sergančiųjų racioną.
Be to, pastebėta, kad kefyras teigiamai veikia žmonių, kenčiančių nuo lėtinio
nuovargio sindromo, savijautą.
Sutrikus miegui, varginant neurozėms, vėlgi į racioną įtraukiamas kefyras, nes
be aukščiau išvardintų savybių jis pasižymi ir nervų sistemą raminančiu
poveikiu.
Liesas kefyras turi ir šlapimą varančių savybių. Štai kodėl jis naudingas
žmonėms, turintiems antsvorio ir kuriuos vargina patinimai, atsirandantys dėl
inkstų veiklos sutrikimų.
Tačiau sergant kai kuriomis ligomis kefyrą reikėtų vartoti atsargiai.
Pavyzdžiui, trijų parų kefyras gali būti rimtų problemų priežastis pacientams,
sergantiems skrandžio arba dvylikapirštės žarnos opalige, hiperacidiniu (kai
padidėjęs skrandžio rūgštingumas) gastritu, pankreatitu. Kol kas mokslininkai
nepriėjo vieningos nuomonės diskusijose apie pieno (tame tarpe ir rūgštaus)
reikšmę kai kurių onkologinių susirgimų išsivystymui.
Kefyras vaidina svarbų vaidmenį mažamečių vaikų mityboje. Remiantis
šiuolaikiniais duomenimis, jo galima duoti kūdikiui, ne jaunesniam nei 7 – 8
mėnesių amžiaus. O pirmaisiais gyvenimo mėnesiais šis produktas mažyliams visai
netinka – jis per daug skiriasi nuo motinos pieno ir adaptuotų pieno mišinių.
Pirma, kefyre yra daug baltymo kazeino, kurį sunku pasisavinti naujagimio
organizmui ir kuris yra nesubalansuotas pagal amino rūgščių sudėtį. Antra,
kefyre nėra riebalų įvairovės, be to, riebiųjų rūgščių santykis neatitinka
fiziologinių mažylio poreikių. Trečia, kefyre esantys angliavandeniai visiškai
nepanašūs į tuos, kurių yra motinos piene arba dirbtiniuose jo pakaitaluose.
Galų gale kefyre esančių mineralinių druskų kiekis kur kas didesnis ir kūdikio
virškinimo bei šalinimo sistemoms tenka neabejotinai didesnis krūvis nei
maitinant motinos pienu.
Nekreipdamos dėmesio į aukščiau išvardintus argumentus, kodėl kefyro negalima
duoti visiškai mažiems vaikams, mamos neretai šį produktą įtraukia į vyresnių
nei trijų mėnesių kūdikių racioną, o kartais dar ir anksčiau. Tokiu atveju
mažylio organizmas ne visada gali susitvarkyti su per dideliu krūviu virškinimo
sistemai.
Štai esminiai kefyro vartojimo niuansai. Jeigu gerbiamoms skaitytojoms pasisekė
ir straipsnyje nurodytų kontraindikacijų vartoti šį rūgštaus pieno produktą
nėra, tuomet į racioną įtraukus kefyrą teigiamų rezultatų ilgai laukti nereikės.
Kefyro dietos
Vienas iš populiariausių variantų – tai 9 dienų obuolių – kefyro dieta (kai
kurios per šį laikotarpį įsigudrino numesti 9kg svorio):
Pirmąsias tris dienas – 1 – 1,5l per dieną lieso kefyro;
Sekančias tris dienas – 1 – 1,5kg per dieną obuolių;
Sekančias tris dienas – tas pats kiekis kefyro.
Populiari Kimo Protasovo sistema taip pat gali nudžiuginti kefyro mėgėjas.
Pagrindiniai jos principai – valgyti, kiek norisi, šviežių daržovių ir rūgštaus
pieno produktų, kuriuose mažai riebalų (idealiai tiks ne tik 1%, bet ir įprastas
3% riebumo kefyras).
Dietos trukmė – 5 savaitės. Pasak autoriaus, didžiausias efektas pasiekiamas
trečią savaitę.
Kartojame: produktų kiekis neribojamas, svarbi tik jūsų meniu sudėtis.
1 ir 2 savaitė: šviežios daržovės, kefyras ir kiti rūgštaus pieno produktai, ne
riebesni nei 5% riebumo, 3 sunokę obuoliai, vieną kartą per dieną – virtas
kiaušinis.
3, 4, 5 savaitė: šviežios daržovės, kefyras ir kiti rūgštaus pieno produktai, ne
riebesni nei 5% riebumo (kiekį sumažinti iki 1,5l per dieną), bet kokie vaisiai,
vieną kartą per dieną – 300g virtos mėsos, vištienos arba žuvies.
