Kai šuo ima garsiai kosėti, daugelis šeimininkų pagalvoja: gal peršalo? gal susidūrė su dulkėmis? Tačiau dažnai už šių simptomų slypi ne šiaip gerklės sudirgimas, o rimtas, labai užkrečiamas kvėpavimo takų virusas, vadinamas kennel kosuliu, o Lietuvoje dar žinomas kaip šunidžių kosulys.
Tai – ne pavienis atvejis, o auganti problema visoje Lietuvoje ir Europoje.
Kas yra kennel (šunidžių) kosulys?
Kennel, šunidžių kosulys (dar vadinamas tracheobronchitu) – tai infekcinė šunų kvėpavimo takų liga, panaši į peršalimą žmonėms, tačiau gerokai pavojingesnė dėl savo užkrečiamumo ir komplikacijų rizikos.
Ligą dažniausiai sukelia kompleksas patogenų iš kurių pagrindiniai:
- Bordetella bronchiseptica bakterija.
- Paragripo virusas.
- Canine adenovirusas-2.
- Retkarčiais – herpeso virusas, reovirusas.
Šie patogenai plinta per oros lašelius, todėl dažniausiai infekcija pasireiškia šunims, kurie lankosi dresūros aikštelėse, kirpyklose, šunų viešbučiuose ar prieglaudose. Būtent iš čia ir kilęs pavadinimas „kennel“ („voljeras“).
Kodėl tai aktualu Lietuvoje?
Pastaraisiais metais vis daugiau šunų savininkų renkasi aktyvesnį gyvenimo būdą su savo augintiniais – lanko dresūros užsiėmimus, kirpyklas, šunų darželius ar dalyvauja renginiuose. Toks socialumas neabejotinai naudingas šuniui, tačiau kartu jis didina ir užkrečiamų ligų plitimo riziką. Viena iš labiausiai paplitusių infekcijų – vadinamasis „kennel cough“, lietuviškai žinomas kaip šunų kosulys.
Pasak veterinarijos gydytojo Dainiaus, ši infekcija plinta labai greitai – kaip virusas darželyje ar mokykloje. Dažniausiai ją sukelia įvairių bakterijų ir virusų kompleksas, o pagrindinis simptomas – sausas, įkyrus kosulys, dažnai painiojamas su kažkuo „užstrigusiu gerklėje“. Dainius pabrėžia, kad savininkai neretai pavėluotai supranta, jog tai ne šiaip susirgimas, o rimta infekcija, kurią būtina gydyti. „Jei serga vienas – rizikuoja ir visi“, – sako jis.
Reaguoti yra būtina
Svarbu suvokti, kad šunidžių kosulys gali būti pavojingas ne tik šuniui, bet ir visai grupei su kuria jis kontaktuoja, todėl net ir esant lengviems simptomams, atsakingas savininkas turėtų apriboti augintinio lankymąsi kolektyvuose ir pasikonsultuoti su veterinaru. Vakcinacija – vienas pagrindinių profilaktikos būdų, ypač jei šuo dažnai keliauja ar lankosi vietose, kur susitinka daug kitų gyvūnų.
Šiandien, kai šunys jau seniai yra visaverčiai šeimos nariai, atsakinga gyvūno sveikatos priežiūra tampa nebe pasirinkimu, o būtinybe.
Pagrindiniai simptomai
Dažniausiai pastebimas simptomas – sausas, atkosėjantis, „žąsies garso“ kosulys, kurį lengva supainioti su „užspringimu“ ar noru vemti, tačiau tai – klasikinė šunų kosulio forma.
Kiti simptomai:
- Dažnas, sausas, garsus kosulys (ypač naktį arba po fizinio krūvio).
- Švokštimas, gurgiantis garsas kvėpuojant.
- Lengvas karščiavimas.
- Viso kūno drebulys.
- Apetito sumažėjimas.
- Letargija (mieguistumas).
Ligos inkubacinis laikotarpis – 2-10 dienų. Gydymo nepradėjus, simptomai gali trukti iki 3 savaičių, o kai kuriais atvejais pereiti į pneumoniją.
Kaip tiksliai diagnozuojama?
Diagnozė dažnai nustatoma kliniškai, remiantis simptomais ir šuns aplinka (lankėsi kolektyve, viešbutyje, parodoje).
Esant sunkesnei eigai atliekami:
- Kraujo tyrimai (ieškant uždegimo žymenų).
- Rentgenas (atmesti plaučių uždegimą).
- PCR testas iš nosiaryklės tepinėlio (tiksliausias, bet brangiausias).
Specialistas Dainius pastebi: „Šeimininkai dažnai atveda šunį per vėlai, kai jau pasireiškia komplikacijos. Jeigu girdite neįprastą kosulį, kuris kartojasi – geriau atvykti pas veterinarą iškart“.
Ką daryti, jei šuo jau serga?
Lengvesniais atvejais šunų kosulio gydymas paprastai būna simptominis ir orientuotas į gyvūno savijautos gerinimą. Dažnai skiriami kosulį slopinantys ar priešuždegiminiai vaistai, tačiau juos turi parinkti tik veterinaras, nes kai kurios medžiagos, skirtos žmonėms, gali būti labai pavojingos šunims. Taip pat svarbu užtikrinti ramybę, vengti aktyvių žaidimų ar streso, o drėgnas oras, pvz., inhaliacijos ar garų vonelės – gali palengvinti kvėpavimą.
Sunkesniais atvejais gydymas tampa intensyvesnis. Jei įtariama bakterinė infekcija, skiriami antibiotikai (dažniausiai doksiciklinas arba amoksicilinas). Jei šuo neėda, vemia ar netenka daug skysčių, gali būti reikalingos injekcijos ir skysčių terapija. Labai retais atvejais, kai gyvūno būklė itin sunki, prireikia hospitalizacijos ir nuolatinės veterinarinės priežiūros.
Svarbiausia – neeksperimentuoti su gydymu patiems. Net ir atrodytų nekalti vaistai nuo kosulio ar karščiavimo, skirti žmonėms, gali sukelti rimtų apsinuodijimų ar net mirtį šuniui. Visada kreipkitės į veterinarą, nes tik jis gali nustatyti priežastį ir paskirti tinkamiausią gydymą.
Kaip išvengti šunidžių kosulio?
Apsauga nuo šunidžių kosulio – tai ne tik individuali augintinio priežiūra, bet ir atsakingas elgesys bendruomenėje. Vienas efektyviausių būdų apsaugoti savo šunį – vakcinacija. Tokie preparatai kaip „Nobivac KC“ ar „Bronchicine“ sukuria imunitetą prieš pagrindinius ligos sukėlėjus ir veikia apie metus, todėl rekomenduojama skiepą atnaujinti kasmet. Tai ypač svarbu, jei šuo dažnai bendrauja su kitais – lanko dresūros pamokas, šunų viešbučius ar parodas.
Be to, labai svarbu vengti kontakto su kitais, akivaizdžiai sergančiais gyvūnais. Jei girdite kosintį šunį renginyje ar kirpykloje – verčiau pasitraukite, net jei jūsų šuo skiepytas. Virusai plinta oru, tad užtenka kelių minučių arti užkrėsto gyvūno.
Stiprus imunitetas – dar vienas ginklas. Subalansuotas maistas, pakankamai fizinio krūvio ir streso mažinimas padeda šuniui lengviau susidoroti su virusais. Ir galiausiai – sąmoningumas. Jei jūsų augintinis pradeda kosėti, net jei atrodo linksmas ir aktyvus, neveskite jo į vietas, kur renkasi kiti šunys. Taip ne tik apsaugosite kitus, bet ir padėsite ligai nesiplėsti.
Šunidžių kosulys – tai ne pavienis čiaudulys, o rimta infekcija, reikalaujanti bendros atsakomybės.
Kiek šunų suserga Lietuvoje?
Tikslios statistikos apie kennel kosulį Lietuvoje nėra, tačiau VMVT prognozuoja, kad kasmet susiduria bent 10 000–15 000 šunų. Neoficialiai veterinarijos gydytojai sako – skaičius didesnis, nes daugelis atvejų tiesiog nediagnozuojami arba neišregistruojami.
Pagal ECDC pateiktus duomenis, blusų (Ctenocephalides felis ir kt.) infekcija šunims Europoje svyruoja plačiai – nuo 1 % iki 57 % atvejų priklausomai nuo vietovės, o vidutinis užkrėtimas sudaro 11–30 % šunų.
Kodėl negalima ignoruoti?
- Gali komplikuotis į pneumoniją, ypač jauniems ir seniems šunims.
- Gali peraugti į lėtinį tracheobronchitą.
- Plinta žaibiškai – serga net ir paskiepyti šunys, nors lengviau.
- Gali sukelti traukulius dėl hipoksijos (deguonies trūkumo).
Kosintis šuo – tai ne juokas. Tai gali būti rimta infekcinė liga, kuri ne tik kelia grėsmę jūsų augintiniui, bet ir visai šunų bendruomenei. Šunidžių kosulys – labai užkrečiamas, tačiau, džiugu, išvengiamas.
Kaip sako veterinaras Dainius: „Girdite keistą kosulį? Reaguokite. Tai ne dulkės – tai virusas. Ir kuo greičiau gydysime, tuo greičiau šuo sveiks ir nekels pavojaus kitiems“.
