Hipokratas, garsus senovės graikų gydytojas, gyvenęs V–IV a. prieš mūsų erą,
pirtį laikė svarbiausia terapijos priemone ir rekomenduodavo ligoniams.
Šis išminčius, išgyvenęs 110 metų, aiškino, kad gyvybės jėgų reikia semtis iš
gamtos, gydytis natūraliais būdais. Sveikatos šaltiniu graikas laikė vandenį.
Pirtis nuo seniausių laikų buvo laikoma svarbia priemone švarai palaikyti ir
turėjo nemažą gydomąją reikšmę.
Pirtis – tai ne ištvermės varžybos „kas ilgiau iškęs“. Ateiname čia nevaromi,
tik savo naudai ir malonumui, ir esame lygūs. Kiekvienas į pirtį eina su savais
tikslais, įvertinęs savo poreikius ir galimybes. Dabar pirtys turi higieninę
paskirtį, bet, žinoma, ir atpalaiduojamąjį poveikį mūsų organizmui.
Pirties savybės
Pirties mėgėjai teigia, kad pirtis nėra lygi pirčiai. Drėgmės ir karščio derinys
– tai pagrindinis įvairių pirčių skirtumas, lemiantis jų poveikį žmogaus
organizmui.
Svarbus veiksnys – oro drėgnumas. Pagal pirties tipą, oras gali būti sausas (saunoje
santykinis oro drėgnumas 5–15 proc.), vidutiniškai arba labai drėgnas (garinėje
pirtyje 80–100 proc.). Nuo oro drėgnumo iš dalies priklauso deguonies kiekis
jame. Kuo aukštesnė oro temperatūra ir didesnis santykinis drėgnumas, tuo
didesnę jo dalį sudaro garai ir mažesnę – deguonis. Pėrimo patalpoje, kuri
nedaug vėdinama, deguonies dažnai trūksta, ir ore padaugėja anglies dioksido.
Rusiška pirtis
Voliojimasis sniege, eketė, beržinės vantos ir rusiška pirtis – neatsiejami
dalykai, trumpai apibūdinantys rusiškos pirties ypatumus. Rusijoje pirtis ir
sveikata yra beveik sinonimai.
Rusiška pirtis gali būti dviejų tipų: kūrenama „juodai“ ir „baltai”. Kūrenimas „juodai“
arba, kitaip sakant, dūminė pirtis, yra senovinis metodas, išlikęs iki mūsų
dienų kai kuriose Rusijos šiaurės srityse. Šioje pirtyje nėra kamino, o dūmai iš
jos išsisklaido pro langą – pirtis vėdinama jau gerokai iškūrenta. Tada
įkaitusios pirties sienos apipilamos vandeniu, kad susidarytų garai. Ši pirtis
išsiskiria savo dūmų, garų ir medžio kvapu. „Baltai“ kūrenama pirtis paplitusi
visoje Rusijoje. Joje dūmai išeina pro kaminą, todėl oras pirtyje neteršiamas,
nereikia vėdinti. Tai higieniška ir šiuolaikiška pirtis.
Tikroje rusiškoje pirtyje viskas turi būti pagaminta iš medžio. Pirtyje gultai
išdėstyti dviem lygiais: vieni – aukščiau, kiti – žemiau. Kuo aukščiau – tuo
karščiau. Prišildoma rusiška pirtis krosnele su akmenimis. Oro temperatūra
pirtyje būna apie 55–80°C, oro drėgnumas – 60–70 proc. Tokia drėgmė yra
pasiekiama ant akmenų nuolat pilant vandens.
Tokia pirtis gerina ištvermingumą, judesių koordinaciją, taip pat puiki
raminamoji priemonė. Pagerina nuotaiką, normalizuoja dvasinę pusiausvyrą,
suaktyvina kraujo apytaką, skatina organizmo atsparumą. Be to, aukštoje
temperatūroje žūva įvairūs mikrobai.
Buvimo laikas rusiškoje pirtyje labai priklauso nuo oro temperatūros, drėgmės,
taip pat nuo savijautos. Optimalus laikas – 15–20 minučių (apšilti), 20–30
minučių – ilsėtis.
Suomiška pirtis
Sakoma, kad suomiai saunas naudoja nuo tų laikų, kai apsigyveno Suomijoje.
Pradžioje jų būstas būdavo durpėmis dengta žeminė. Tokioje buveinėje suomiai
buvo priversti gyventi dėl aplinkybių: šalto klimato ir nemokėjimo suręsti būsto
iš rąstų. Žeminėje būdavo sukraunama akmenų krūva su anga ugniai užkurti ir
akmenims šildyti. Įkaitinti akmenys buvo vienintelė išeitis norint, kad šiluma
išsilaikytų per naktį nekūrenant ugnies. Kadangi nebuvo kamino, krosnis būdavo
įrengiama tarpduryje, kad būtų galima pridėti į ją malkų neužeinant į dūmų pilną
patalpą. Kai akmenys įkaisdavo, patalpa būdavo išvėdinama. Įkaitę akmenys
išlaikydavo būstą šiltą ir sausą ilgomis šaltomis naktimis.
Suomiškoje pirtyje karštas oras ne tik atpalaiduoja, bet ir pakelia nuotaiką.
Saunoje nuprausiame kūną, atgauname dvasios ramybę ir vidinę harmoniją. Visa,
kas bloga, išeina iš mūsų su devyniais prakaitais.
Turkiška pirtis
Nuo seno turkiška pirtis buvo daugiau negu tik vieta kūnui nuprausti: vieta,
intymiai susijusi su kasdieniniu gyvenimu, kur bet kokios visuomeninės padėties
žmogus, nesvarbu, senas ar jaunas, turtingas ar vargšas, miestietis ar kaimietis,
galėjo laisvai apsilankyti. Tai buvo vieta pabūti kartu, pabendrauti, sužinoti
naujienas ir gandus.
Tai pirtis, kurioje vyrauja ypač didelė drėgmė (iki 100 proc.). Maloni šiluma (apie
48–49 °C) atpalaiduoja raumenis, kvėpavimo takus, gerina kraujotaką, atgaivina
ir valo odą. Tai gydomoji pirtis tiems, kuriuos vargina įvairūs kvėpavimo
sistemos sutrikimai. Pirtyje naudojami malonūs aromatai pakelia nuotaiką,
sukuria ypatingą atmosferą.
Pirtis turi poveikį
Aukštoje temperatūroje labai suintensyvėja širdies darbas. Širdis ir
kraujagyslės gauna papildomą krūvį. Saunoje, kur temperatūra labai aukšta,
padažnėja širdies susitraukimai, padidėja jų jėga. Pirties karštis, o vėliau
apsiliejimas šaltu vandeniu greitina kraujotaką: oda parausta, atsipalaiduoja
visi raumenys.
Rekomendacija tiems, kurių nesveikos venos: pirtyje kojas reikėtų laikyti
pakėlus ir iš karto po pirties jas įmerkti į šaltą vandenį.
Pirtis – gera priemonė blogai nuotaikai ir protiniam nuovargiui pašalinti.
Testais ištirta, kad po pirties pagerėja mąstymas. Didžiules nervų,
psichologinės ir emocinės perkrovas – visa tai padeda sumažinti pirtis.
Anksčiau kiek primirštos pirtys šiandien vėl labai vertinamos. Ir šių dienų
žmonėms jos gal net reikalingesnės nei mūsų protėviams: pripratę prie butų ir
darbo patalpų mikroklimato, žmonės tapo beveik bejėgiai prieš staigius aplinkos
pokyčius. „Užsisėdėjusiam“ žmogui yra didžiulė palaima pereiti per karščiu ir
garais alsuojančią patalpą, išsijudinti, atsigaivinti pirties teikiamais
malonumais. Pliuškenimasis vonioje niekada neprilygs pirčiai.