Ekstremali
situacija be panikos? Įmanoma!
Sakoma, kad
mūsų elgesį valdo ne auklėjimas, o prigimtis. Ypač šį teiginį patvirtina
žmogaus elgesys ekstremaliose situacijose. Statistika teigia, kad tokiu atveju
net 90 % žmonių apima panika ir tik 10 %
žmonių pavyksta išsaugoti ramybę, greitai ir ryžtingai veikti. Būtent šie 10 %
ir yra tie „laimingieji“, kuriems pavyksta išsigelbėti net ir beviltiškiausiose
situacijose.
Panika – tai
staigus noras pabėgti ir slėptis, kurį sąlygoja mąstymą „paralyžiuojanti“ baimė. Kad kiltų panika, visų pirma, yra reikalinga
reali ar įsivaizduojama grėsmė sveikatai ar gyvybei. Pavyzdžiui, tam
tikroje uždaroje erdvėje yra didelis kiekis žmonių. Staiga kažkas ima šaukti:
„Gaisras! Degam!“. Jeigu iš tiesų patalpoje dar ir pasirodo dūmelis arba
pakvimpa degėsiu, ką daugelis darys? Ieškos gaisro šaltinio, kad išsiaiškintų,
kas dega, ir tuo pačiu imsis organizuoti
evakuaciją iš patalpos? Ar visgi puls be jokios tvarkos prie išėjimo, suformuos
spūstį ir, blogiausiu atveju, sutryps bet kurį pargriuvusį? Deja, dažnesnis
pastarasis variantas, nes ne tik suvokiama grėsmė, bet ir užvaldė panika. Antra
sąlyga atsirasti panikai – informacijos
apie susidariusią padėtį trūkumas. Paprastai pradžioje sunku suvokti
ar kas dega, kur dega ir apskritai ar kas nors dega. Nežinomybė kelia žmogui
stresą, nes sunku ieškoti išeičių iš situacijos, kai nežinai, kas vyksta.
Susidūrus
su pavojumi, yra skiriamos dvi rekomenduotinos elgesio startegijos: a) ramybės išsaugojimas ir laukimas, kol
situacija išsispręs ar bus išspręsta; b) situacijos sprendimas, išeičių
ieškojimas. Pirmas variantas – saugesnis, tačiau antrasis suteikia galimybę
pačiam kontroliuoti situacijos eigą.
Tačiau kaip
išsaugoti ramybę ir nepasiduoti panikai? Sakoma, kad panikuoja tas, kuris net
teoriškai nežino, kaip elgtis ekstremalioje situacijoje. Neveltui prieš
kiekvieną skrydį keleiviai yra instruktuojami apie tai, kaip naudotis
gelbėjimosi liemenėmis ir deguonies kaukėmis, kur yra avariniai išėjimai ir
būtinai informuojami klausytis personalo nurodymų. Tačiau vienos avialinijų
kompanijos atliko tyrimo rezultatai nuliūdino, nes tik 20 %, praėjus valandai
po pravesto instruktažo, galėjo tiksliai atkartoti nurodymus, 40 % – prisiminė
tik esminius dalykus, detales prisimindami su klaidomis, ir tiek pat procentų
atsiprašė tyrimo atlikėjų, kad negirdėjo instruktažo, nes: kalbėjosi su
bendrakeleiviu, buvo užsiėmę vaiku, siuntė sms, „taip bijojo, kad nieko
negirdėjo“ ir t.t.. Skaičiai nedžiuginantys, nes jeigu dar atsižvelgti į tai,
kad realiai iškilus pavojui, keleivius apimtų stresas ar net panika, tai ar
daug beliktų tų, kurie galėtų patys save aprūpinti deguonimi ir liemenėmis?..
Nelaimingų
atsitikimų analizė rodo, kad daugelio tragiškų pasekmių būtų buvę galima
išvengti, jei žmonės būtų nors kiek pasiruošę tokioms situacijoms. Ruošiantis į kelionę, nepriklausomai nuo to, ar
tai būtų trumpa kelionė iki kaimo ar išvyka į kaimyninę šalį, kiekvienas iš
mūsų įsidedame užkandžių ir kitų reikalingų daiktų. Tačiau ar dėdamiesi
daiktus, mes pagalvojame apie nenumatytas ekstremalias situacijas, į kurias
teoriškai galime patekti? O juk yra žmonių, kurie žiemą bagažinėje vežiojasi
kastuvą, jei netyčia užklimptų, ir šiltą pledą, jei tektų vėsiu oru laukti
pagalbos… Taip pat reikia pastebėti, kad toli gražu ne kiekvienas iš mūsų
moka suteikti pirmąją pagalbą.
Medikai,
gaisrininkai, policininkai, karininkai – žmonės, kurie turi ženkliai daugiau
žinių apie ekstremalias situacijas ir jų valdymą. Reikalui esant, jie
greičiausiai neprarastų savikontrolės, nepultų į paniką, bet imtųsi tikslingų
veiksmų situacijai spręsti.
Tuo tarpu
daugelis žmonių, kaip taisyklė, nepasiruošę tokioms situacijoms nei
informaciniu lygmeniu, nei psichologiniu. Tačiau ar visuomet, iškilus pavojui,
šalia mūsų atsidurs medikas ar gaisrininkas? Tikriausiai – ne. Todėl
ekstremaliose situacijose pirmiausiai tenka pasikliauti pačiu savimi. Kai
svarbi kiekviena sekundė, išsigelbėti galima jau vien žinant, ką galima ir
ko negalima daryti, susidarius tokioms aplinkybėms. Ar kiekvienas žino, kad
kilus gaisrui ir patalpai prisipildžius dūmų, iš patalpos evakuotis saugiausia
priglundant kuo arčiau žemės ar šliaužiant, užsidengus nosį ir burną drėgnu
audeklu?
Dažnai ekstremaliose
situacijose nėra daug laiko galvoti ir reikia veikti žaibiškai, nes nuo to gali
priklausyti tiek Jūsų, tiek kitų žmonių gyvybė. Pirmos akimirkos labai
svarbios, todėl reikia stengtis
neprarasti savikontrolės ir nepradėti panikuoti. Nes būtent šiuo momentu dar
galima kažką daryti, nuo ko priklausys tolimesnio išsigelbėjimo galimybė. Tad pirmiausia,
ką reikia padaryti – tai pašalinti grėsmės objektą, o jei negalima to padaryti,
stengtis apsaugoti save. Pavyzdžiui, prasidėjusios audros „nuraminti“
negalime, tačiau galime uždaryti visus langus, nepalikti skersvėjų, aplink
namus surinkti lengvus daiktus arba juos pritvirtinti, pasirūpinti degtukais ir
žvakėmis ir išjungti kuo daugiau elektros prietaisų.
Todėl
ruošiantis bet kokia išvykai, kelionei ar ekstremaliam potyriui, patartina
surinkti informaciją apie galimus pavojus ir atitinkamai apie veiksmus, kurių
reikėtų imtis, jei atsirastų grėsmė sveikatai ar gyvybei. Nekalbant jau
apie tai, kad būtina pasikartoti pirmosios pagalbos teikimo principus.
Patyrę
keliautojai išskiria 3 pagrindines taisykles:
1. Pabandyti numatyti galimus pavojus.
2.
Stengtis
išvengti pavojaus.
3.
Esant
reikalui, ryžtingai veikti.
Yra ir dar dvi nerašytos taisyklės,
kurias patvirtina pateikiamas pavyzdys. 2009 m. tarptautinė mokslininkų grupė
pirmą kartą atliko tyrimą, kuriuo siekta išsiaiškinti, kodėl Evereste, aukščiausioje
pasaulio viršūnėje, žūsta tiek žmonių. Pirminės tyrimo išvados nustebino, nes
paaiškėjo, kad pagrindinė mirčių priežastis ne sniego lavinos ar pneumonija,
kaip buvo manyta iki šiol. Visų pirma, didžioji dauguma žuvusių alpinistų
būdavo pervargę. Antra, nelaimingi atsitikimai įvykdavo tą pačią arba
sekančią dieną, kai įveikę kalną alpinistai jau leisdavosi žemyn. Taigi, iš to
išplaukiančios taisyklės: 1) pavargai – pailsėk (tuo labiau, kad
pavargusiam žmogui yra sunkiau koncentruoti dėmesį ekstremalioje situacijoje);
2) prisiminti, kad kelionė baigiasi tik tada, kai pasiekiamas tas taškas, iš
kurio kelionė prasidėjo. Tad jeigu tikslas – nuplaukti į ežero vidurį, tai
atsipalaiduoti ir savimi pasidžiaugti reikėtų ne pasiekus vidurį, o tik
parplaukus atgal į krantą.
Stengtis
išsaugoti ramybę – gyvybiškai svarbu. Tačiau kaip tai padaryti? Visų pirma,
būtina stengtis kontroliuoti mintis. Mintys: „siaubas, galas man,
viskas!“ greičiausiai prie to ir prives, todėl geriau: 1) fokusuoti dėmesį į
tai, kas vyksta čia ir dabar, negalvojant apie tai, kas bus toliau: „esu
vandenyje, matau krantą, turiu plaukti, plaukiu, kvėpuoju ramiai, plaukiu“ ir
pan.; 2) motyvuoti ir palaikyti save psichologiškai: „aš galiu, man užteks
jėgų, šaunuolis, va taip ir toliau, gerai…“
Jeigu
situacija tokia, kad pačiam gelbėtis nėra galimybių ir reikia laukti pagalbos,
būtina susirasti kiek įmanoma saugesnę vietą ir vėlgi – stengtis nusiraminti.
Tokiu atveju pravartūs būtų raumenų atpalaidavimo ir kvėpavimo sureguliavimo
pratimai, kurie sumažina įtampą.
Sulenkti abi
rankas per alkūnes ir stipriai sugniaužti kumščius. Sufokusuoti dėmesį į
jaučiamą įtampą raumenyse ir suskaičiuoti iki 5. Tuomet atpalaiduoti rankas.
Pajusti, kaip jos atsipalaiduoja ir jaučiama maloni šiluma. Raumenų atpalaidavimas
sumažins tiek fizinę, tiek psichologinę įtampą. Norint normalizuoti kvėpavimą,
reikia įkvėpti (2 sekundės), užlaikyti kvėpavimą (dar 2 sekundės) ir iškvėpti
(3 sekundės). Tai pakartoti 3-5 kartus. Atsiminti, kad panikos atveju
nerekomenduojamas itin gilus ir ženkliai ilgesnis už įkvėpimą iškvėpimas, kad
nesukelti hiperventiliacijos.
Jei pagalbos
tektų laukti daug ilgiau, užsiimti kryptinga protine veikla – dauginti
dviženklius skaičius, kurti eilėraščius ir pan. Tai reikalinga, kad vėl nesugrįžti
prie bauginančių minčių ir sunkiai valdomo nerimo.
Taigi, bet kuriuo atveju
svarbiausias dalykas – stengtis nusiraminti ir išlaikyti emocinę pusiausvyrą.
Taip pat – padaryti viską, kad sau padėti. O jei tai neįmanoma ar
nepavyksta – pasistengti palengvinti sau situaciją iki tol, kol atvyks
pagalba, ir, žinoma, kantriai
laukti.
Pabaigai. Visų gyvenimo
situacijų nenumatysime, tačiau stengtis reikia. Žinojimas, kaip geriausia yra
elgtis kritinėje situacijoje gali tapti mums tuo vieninteliu „šiaudu“, už kurio
griebsimės, ištikus nelaimei. Ir visada prisiminti, kad kas mūsų nepalaužia,
tas daro mus stipresniais.
Psichologė Laura Bratikaitė
www.seimospsichologas.lt