AIDS ( ŽIV )
APIBRĖŽIMAS
ŽIV
(Žmogaus imunodeficito virusas) sukelia lėtinę užkrečiamą
ligą, kuri plinta lytiniu, kraujo keliu arba iš motinos kūdikiui. Virusui
sunaikinus žmogaus imuninę sitemą išsivysto AIDS (angl. Acquired Immune
Deficiency Syndrome) – įgytas imunodeficito sindromas, kuris pasireiškia
oportunistinėmis infekcijomis ir liga baigiasi mirtimi.
EPIDEMIOLOGIJA
Pirmos
žinios apie naują infekcinę ligą pasaulyje pasklido 1979 metų pabaigoje, o
oficialiai kaip liga pripažinta 1980 metais. PSO (Pasaulio Sveikatos
Organizacija) šią ligą dėl jos greito plitimo pavadino pandemija, nes liga
apėmė visus žemynus ir kraštus. Šiuo metu pasaulyje su ŽIV diagnoze gyvena 30- 36 milijonai žmonių. Sparčiausiai
infekcija plinta Afrikos ir Azijos žemyne. Pagal oficialią statistiką Lietuvoje
užsikrėtusių skaičius yra mažiausias Europoje, šiuo metu mūsų šalyje nustatyta
virš pusantro tūkstančio ŽIV atvejų.
LIGOS PRIEŽASTYS
IR EIGA
Žmogaus
imunodeficito virusas priklauso retrovirusų šeimai, o tai reiškia, kad jo
nukleino rūgštis yra RNR. Šiai šeimai būdingas fermentas atvirkštinė transkriptazė, kuri padeda viruso
RNR intagruotis į žmogaus ląstelės DNR. Yra žinomi du viruso tipai – ŽIV-I ir
ŽIV-II. Pasaulyje labiau paplitęs ŽIV-I virusas. Virusų randama žmogaus
kraujyje, spermoje, makšties sekrete, motinos piene, seilėse, šlapime. Jų
kiekis seilėse ir šlapime yra labai mažas ir per šias išskyras praktiškai
užsikrėsti negalima. ŽIV užsikrečiama:
•Lytinių
santykių metu, per kontaktą su skysčiais, kuriuos išskiria žmogaus lyties organai
(sėkla ir makšties sekretu);
•Per
kraują (pvz., naudojant intraveninius narkotikus, medicininių invazinių
procedūrų metu, perpilant užkrėstą kraują, darant tatuiruotes ir kt.);
•Užsikrėtusiai
motinai perdavus virusą kūdikiui nėštumo, gimdymo ar žindymo metu.
Žmogus
negali užsikrėsti ŽIV per uodų ar kitų vabzdžių įgėlimus; naudodamasis bendru
tualetu; liesdamas infekuotą asmenį ar gyvendamas šalia jo; gerdamas iš tos
pačios stiklinės, iš kurios gėrė infekuotas asmuo; valgydamas jo paruoštą
maistą.
Kaip
ir kiti virusai, šis virusas neturi savo metabolizmo sistemos, dėl to turi
atakuoti gyvas ląsteles, kad panaudotų jų metabolizmą savo kopijoms susikurti,
todėl patekęs į žmogaus organizmą ŽIV atakuoja kai kurias ląsteles, būtinas
sveikai imuninei sistemai, kartu ir dalį baltųjų kraujo ląstelių (leukocitų),
vadinamų T, o kitaip – CD4 limfocitais. Taip virusas sunaikina svarbią
imuniteto grandį ir infekuoto žmogaus organizmas nebesugeba apsisaugoti nuo
infekcijų- pasireiškia AIDS, kuomet suaktyvėja oportunistinės infekcijos, t.y.
tokios, kurioms pasireikšti neleidžia organizmo imuninė sistema, ir jos
išryškėja tik imuninei sistemai nusilpus, taip pat vystosi piktybiniai navikai,
pažeidžiamos smegenys.
KLINIKA
ŽIV
infekcijai, skirtingai nei daugelis kitų infekcinių ligų, nebūdingi
išskirtiniai požymiai ar sindromai. 2-6 savaitę po užsikrėtimo pasireiškia
karščiavimas, padidėja limfiniai mazgai, skauda gerklę, raumenis, sąnarius,
atsiranda odos bėrimai.Praėjus šiems simptomams ilgą laiką ligos požymių gali
ir nebūti, tačiau po 5-7 metų ligonį pradeda varginti padidėję limfmazgiai,
vėliau atsiranda vadinamųjų su AIDS liga susijusių komplekų:
•karščiavimas
daugiau kaip 38°C;
•krintantis
svoris;
•limfinių mazgų
padidėjimas;
•silpnumas,
negalavimas;
•viduriavimas;
•stiprus
prakaitavimas.
Mažėjant T
limfocitų skaičiui pasireiškia stipri ŽIV infekcija- AIDS, sukelinti įvairios
kilmės infekcines ligas ir piktybinius navikus.
DIAGNOSTIKA
Liga įtariama
remiantis anamneze, ligos požymiais, bendru kraujo tyrimu, biocheminiu kraujo
tyrimu, o patvirtinama atlikus
laboratorinius tyrimus, kurie tiesiogiai nustato, ar organizme yra virusų, arba
netiesiogiai nustato žmogaus imuninį atsaką į virusus.
Kiekvienas
įtaręs, kad galėjo užsikrėsti ŽIV, gali atlikti ŽIV testą venerinių ir odos
ligų klinikoje arba specialiose ŽIV tyrimo klinikose.
Pirmą kartą
teigiamas tyrimas būna pirmąsias 6-8 savaites po užsikrėtimo. Teigiamas
pirminis ŽIV testas dar nereiškia, kad žmogus užsikrėtęs ŽIV. Gavus teigiamą
ŽIV testo rezultatą, testas kartojamas, siekiant nustatyti, ar neįvyko klaida.
Pakartotinai gavus teigiamą rezultatą, daromi kiti tyrimai, padedantys
patvirtinti diagnozę.
Neigiamas tyrimo
rezultatas rodo, kad tyrimo metu antikūnai prieš ŽIV nenustatyti, tačiau taip
gali būti, kai viruso antikūnai dar nesigamina arba jų neprisigamino
pakankamai. Patikimam patvirtinimui, kad asmuo nėra užsikrėtęs ŽIV, kraujas
turi būti tiriamas praėjus 3 bei 6 mėnesiams nuo įtariamo užsikrėtimo momento.
GYDYMAS
Viruso
atsparumui sumažinti ir kovoti su virusu įvairiapusiškai, galimi tokie gydymo
būdai:
•ŽIV infekcija
yra gydoma antiretrovirusiniais vaistais, kurie skirstomi į klases pagal
skirtingus veikimo mechanizmus. Gydymo pradžią lemia T limfocitų ir ŽIV kopijų
skaičius organizme. Pasirenkamas optimaliausias vaistų derinys. Vaistus tenka
vartoti visą gyvenimą, o ilgalaikis jų vartojimas sukelia nemažai komplikacijų.
Reikia nepamiršti, kad vaistai sumažina ŽIV koncentraciją organizme, tačiau
ligos neišgydo, todėl sergantysis gali apkrėsti kitus žmones.
•Specifinis oportunistinių
infekcijų gydymas.
•Vakcinacija
prieš tokias ligas, kaip gripas, pneumonija ir infekcinis hepatitas.
•Gydymas tų
simptomų, kurie susiję su ŽIV infekcija ir AIDS (pvz.: pykinimo, apetito
praradimo gydymas).
PROFILAKTIKA
Vienintelis
būdas nesusirgti AIDS– neužsikrėsti ŽIV, todėl svarbu:
•lytinio elgesio
saugumas – vengti atsitiktinių lytinių santykių, naudoti prezervatyvus;
•kraujo donorų
tikrinimas dėl ŽIV;
•naudoti
apsaugos priemones kontaktuojant su krauju;
•patikimas
instrumentų (pvz.: adatų, švirkštų) sterilizavimas;
•nevartoti
intraveninių narkotikų, o vartojant – naudoti vienkartinius švirkštus;
•ŽIV
užsikrėtusiai nėščiajai nėštumo metu vartoti viruso dauginimąsi slopinančių
vaistų, nežindyti.