Miltinė arkliauogė
(meškauogė) — Arctostaphylos uva-ursi (L.) Spr.
Viržinių
(Ericaceae) šeimos daugiametis, visada žaliuojantis krūmokšnis. Pagrindinė
šaknis liemeninė, iki kelių metrų ilgio, apyšviese žieve, su nedaugeliu
šalutinių šaknų. Šakų pridėtinės šaknys 15—30 cm ilgio, plonos, šakotos,
tamsesne žieve. Stiebas 5—20 cm ilgio, dažniausiai esantis po sąnašomis. Senos
šakos šliaužiančios, tvirtos, labai išsiraizgiu- sios, gumbuotos, žvynuotos,
raudonai rudos, išsidėsčiusios keliais aukštais. Jaunų šakelių ūgliai
driekiasi žeme, sudarydami rutojų. Pradžioje jos būna nežymiai plaukuotos,
kartais plikos, šviesios, pilkai rudos. Išauga iki 2—90 cm ilgio. Trečiaisiais
metais įsišaknija, tačiau įsišaknijusioje krūmokšnio dalyje ūgliai būna ne
ilgesni kaip 20 cm. Lapai standūs, odiški, 0,3—3,2 cm ilgio, 0,2—1,5 cm pločio,
kieti, atvirkščiai kiaušiniški, pleištiški, kartais lancetiški, priklausomai
nuo vešlumo, buka arba nežymiai įlenkta, rečiau smailia viršūne, į apačią
užsilenkusiais kraštais, jų vii šutinė pusė tamsiai žalia, apatinė — šviesesnė,
su įdubusiomis tinkliškomis gyslomis. Viduryje krūmokšnio lapai smulkesni,
negu pakraščiuose. Lapo lakštelis susiaurėja į trumpą, 0,2—0,5 cm ilgio,
švelniai plaukuotą lapkotį. Žiedai po 3—12 susitelkę kekėse ant trumpų šakelių
galų, daugiausia krūmo viduryje. Vainikėlis rausvas, kartais baltas, išsipūtęs,
kiaušiniškai apvalus, su penkiaskiaute atsilenkusia rausva atbraila, viduje
plaukuotas. Kuokelių 10, piestelė 1. Vaisius — iš galų suplota raudona arba
oranžinė blizganti uoga (miltingas kaulavaisis). Sėklos 5, rudos, kietos,
dažnai suaugusios.
Žydi
gegužės – birželio mėn. Vaisiai prinoksta rugpjūčio – spalio mėn.
Auga
sausuose šviesiuose pušynuose, viržynuose, degimvietėse, miškui sutankėjus,
degraduojasi. Paplitusi pietryčių Lietuvoje. Didžiausi masyvai yra Varėnos,
Lazdijų ir Švenčionių rajonuose.
Arkliauogės
lapuose yra 6—14% arbutino, 10—25% rauginių medžiagų, 6% galinės, 0,4—0,75%
ursolo rūgšties, skruzdžių, elaginės rūgščių, apie 200 mg% vitamino C, 0,01% eterinio
aliejaus, 0,48—1,1% flavonoidų: hiperozido, kvercetino, izokvercetino,
miricitrino, kvercitri- no, izokvercitrino ir miricetmo.
Vaistams
vartojami lapai (Folia Uvae ursi). Jie skinami anksti pavasarį, pumpurams dar
neišsprogus arba pradėjus sprogti, ir antroje vasaros pusėje, suaugus
pirmamečiams lapams. Aštriais kastuvais arba kitais įrankiais atkertamos
negiliai slypinčios šakos, paliekant ne mažiau kaip 1/3 augalo kero. Kerpės,
pajuodusiais lapais šakos išrenkamos, o kokybiška žaliava džiovinama
pastogėse, žaginiuose. Išdžiūvus lapai lengvais spragilais arba kuliamvyų
mediniais velenais nukuliami, rėčiais arba vėtyklėmis išvalomi sutrupėję lapai,
šakutės bei kitos priemaišos. Iš 100 kg šviežių lapų gaunama 20—22 kg sausų.
Išdžiūvę
lapai turi išlikti natūralios spalvos, trapūs, 1—2,2 cm ilgio, 0,5—1,2 cm
pločio, bekvapiai, kartokai sutraukiantieji.
Drėgmės
juose gali būti ne daugiau kaip 12%, nenatūralios spalvos lapų—ne daugiau kaip
3%, sulūžusių lapų ir trumpesnių kaip 1 cm — ne daugiau kaip 10%, stiebų — ne
daugiau kaip 3%, sutrupėjusių lapų, pereinančių pro 0,7 mm diametro sieto
angeles,— ne daugiau kaip 3%, organinių ir neorganinių priemaišų — ne daugiau
kaip po 0,5%, Paruošėjai priima ir blogesnės kokybės žaliavą, atitinkamai
perskaičiavę svorį bei valymo išlaidas.
Arkliauogės
žaliava kartais būna užteršta bruknės lapais. Bruknės lapai nežymiai dantyti,
jų apatinė pusė nusėta tamsiai rudais taškeliais.
Arkliauogės
lapų preparatai vartojami šlapimtakiams dezinfekuoti ir šlapimo išsiskyrimui
skatinti, sergant šlapimtakių ir pūslės uždegimu. Jie netinka, jeigu yra
šlapimtakių defektai (susiaurėjimai), jei ligonis linkęs vemti, viduriuoti.
Batsiuviai, kailių ir odų pramonės darbininkai arkliauogės lapams kartais būna
labai jautrūs.