EPILEPSIJA
APIBRĖŽIMAS
Epilepsija
yra neurologinio pobūdžio liga, kurią sukelia nenormalus nervinio impulso
perdavimas nervinių ląstelių (neuronų) grupėse. Epilepsija diagnozuojama tik
tada, kai žmogus turėjo du ar daugiau epilepsijos priepuolius. Epilepsijos
priepuolis yra nesusijęs su jokiu išoriniu provokuojančiu veiksniu.
EPIDEMIOLOGIJA
Lietuvoje
epilepsijos paplitimas yra 4,25 iš 100 000 gyventojų. 1 proc. visos
populiacijos yra kada nors patyrę kartotinių epilepsijos priepuolių, nors
vėliau jie nesikartojo. Apie 5 proc. visos populiacijos bent kartą gyvenime
patyrė bet kokios kilmės epilepsijos priepuolį. Sergamumo pikas yra vaikystėje
ir tarp senyvo amžiau žmonių. Vaikai dažniauserga, nes jiems vystosi smegenys, vaikai
patiria daugiau traumų, dažnesni metaboliniai sutrikimai, infekcijos. Senyvo
amžiaus žmonėms lemiamas veiksnys yra degeneraciniai procesai, kraujotakos
sutrikimai, navikinės ligos. Tačiau epilepsija gali pasireikšti bet kokiame
amžiuje.
LIGOS PRIEŽASTYS
IR EIGA
Norint
suprasti epilepsijos priežastis, pirmiausia reikia žinoti kaip veikia smegenys.
Smegenų audinį sudaro neuronai – nervų ląstelės. Kiekvienas neuronas turi tam
tikrą elektrinį krūvį. Nervinės ląstelės viena kitai perduoda nervinius
impulsus – šiame procese dalyvauja neuromediatoriai, kurie išsiskiria iš vieno
neurono terminalių, patenka į plyšį tarp neuronų ir prisijungia prie kito
neurono receptorių. Prisijungę neuromediatoriai sukelia neurono sujaudinimą ir
tai lemia nervinio impulso sklidimą. Normalios smegenys tvarkingai generuoja
nervinius impulsus. Tačiau sergant epilepsija sutrinka normalus nervinių
impulsų sklidimas, neuronų grupėse įsivyrauja dirginimas, kuris
sinchronizuojasi ir to pasekoje smegenyse įvyksta iškrova. Procesą lemia
genetiniai veiksniai (epilepsija dažnai serga vienos šeimos nariai) ir tam
tikri aplinkos veiksniai- žemas gliukozės kiekis kraujyje, alkoholio poveikis,
galvos trauma, navikas, infekcija, kraujagyslinė patologija.
KLINIKA
Epilepsija gali
pasireikšti įvairiomis klinikinėmis formomis:
1. Židininiai
(daliniai)priepuoliai – iškrova įvyksta tik vienoje konkrečioje smegenų
srityje;
2. Generalizuoti
priepuoliai, kuomet neuronų aktyvacija apima abu smegenų pusrutulius.
Išskiriama ir trečia klinikinė forma –
neklasifikuojami traukuliai, kai pasireiškia ir židininei ir generalizuotai
epilepsijai būdingų simptomų arba nėra aišku kokia tai forma. Dažnai klaidina
tai, kad židininiai simptomai gali išplisti ir apimti abu smegenų pusrutulius –
įvyksta židininių priepuolių generalizacija.
Židininiai
priepuoliai dar klasifikuojami į:
1. Paprastus
židininius priepuolius, kurių metu žmogus nepraranda sąmonės, supranta kas
vyksta, tačiau negali savęs kontroliuoti. Priepuolis pasireiškia veido
trūkčiojimu, jutimo sutrikimais, simptomais panašiais į regos ar klausos
haliucinacijas.
2.
Sudėtiniai
židininiai simptomai skiriasi tuo, kad jų metu žmogus yra nesąmoningas,
priepuolio metu kontaktas neįmanomas, o po priepuolio ligonis nieko neatsimena.
Klinika pasireiškia įvairiai – čepsėjimu, mechanišku daiktų kilnojimu,
niurnėjimu. Atliekami veiksmai pasižymi stereotipiškumu, jį atliekant ligonio
veidas atrodo sustingęs ir bereikšmis.
Generalizuoti
priepuoliai klasifikuojami:
1.
Absansai
– pradžioje gali būti sunkiai pastebimi, kadangi priepuolis mažai išreikštas –
ligonio žvilgsnis sustingsta, vokai šiek tiek virpa. Tuo metu sąmonė būna
sutrikusi, o asmens veikla trumpam sustojusi.
2. Mioklonijos
– pasireiškia viso kūno ar tik atskiros kūno dalies trūkčiojimu, pacientas
priepuolio metu gali nugriūti. Veiksmas primena krūptelėjimą, gūžtelėjimą.
3. Kloniniai
traukuliai – raumenų susitraukimai yra ryškesni, tačiau ne tokie staigūs
lyginant su miokloniniais traukuliais.
4.
Atoniniai
traukuliai – raumenys praranda įsitempimą, todėl žmogaus kūnas suglemba ir jis
krenta ant žemės. Kartais įvyksta tik sprando raumenų suglebimas – galva
linkteli žemyn, jei paveikiami kojų raumenys, tuomet asmuo suklumpa.
5. Toniniai
– kloniniai traukuliai būna dažniausiai ir pasireiškia ryškiausiai. Pradžioje
visas kūnas įsitempia, žmogus krenta ant žemės. Sutrinka kvėpavimas, todėl veidas
pamėlsta, asmuo stipriai sukanda dantis ir gali susižaloti liežuvį. Priepuolio
metu nevalingai pasišlapinama ar pasituštinama. Tada prasideda nevalingi
galūnių trūkčiojimai, iš burnos pasirodo putos, susižalojus liežuvį būna kraujo
priemaiša. Po kelių minučių trūkčiojimai liaujasi, kvėpavimas sunormalėja.
Visų generalizuotų priepuolių metu asmuo
netenka sąmonės ir priepuoliui pasibaigus nieko neatsimena.
DIAGNOSTIKA
Diagnozuojant
epilepsiją pirmiausia išsiaiškinami simptomai pokalbio su pacientu ir jo
artimaisiais metu. Įtarus ligą, atliekama elektroencefalograma (EEG) –
nustatomas elektrinis smegenų aktyvumas. Tai neskausmingas apie 1 val.
trunkantis tyrimas. Elektrodai dedami ant ligonio galvos ir sujungiami su
aparatu, kuris analizuoja smegenų veiklą. Taip pat atliekami vizualiniai
tyrimai – kompiuterinė tomografija ir magnetinis branduolinis rezonansas.
GYDYMAS
Paprastai
skiriamas medikamentinis gydymas, kuris parenkamas pagal epilepsijos rūšį.
Dažniausiai vartojami vaistai epilepsijai gydyti:
1. Valproatai
– tai plataus spektro dažniausiai skiriami priešepileptiniai vaistai, tačiau
geriausiai veikia generalizuotas formas;
2. Karbamazepinai
– skiriami židininiams priepuoliams gydyti;
3. Topiramatas
– ir generalizuotoms, ir židininėms formoms gydyti;
4. Lamotriginas
– taip pat tinka abiems epilepsijos formoms gydyti;
5. Okskarbazepinas-
skiriami sergant židinine epilepsijos forma;
6.
Vigabatrinas
– sergantiems židinine epilepsija.
Medikamemtinis
gydymas efektyvus, kuomet pacientas laikosi ir kitų svarbių gydymo
rekomendacijų – vartoja vaistus kaip paskiria gydytojas, išsimiega, tinkamai
maitinasi, vengia streso, derina darbą su poilsiu, vengia alkoholio, vengia
specifinių veiksnių, vadinamų „trigeriais“ (pvz. ryškios šviesos), kuriegali
provokuoti priepuolius.
PROFILAKTIKA
Efektyvios
profilaktikos nėra.