INFEKCINĖ
MONONUKLEOZĖ
APIBRĖŽIMAS
Infekcinė
mononukleozė yra Epstein – Barr viruso sukeliama infekcinė liga, kuri gali
pasireikšti tiek simptomų nesukeliančia, tiek labai sunkia forma.
EPIDEMIOLOGIJA
Epstein-
Barr virusas yra labai plačiai palitęs- juo infekuoti net 90% visų suaugusiųjų.
Šia liga vienodai serga tiek vyrai, tiek moterys.Virusas plinta tik žmonių
tarpe. Vieną kartą užsikrėtus virusu, šis visam gyvenimui lieka organizme. Kuo
jaunesniame amžiuje užsikrečiama, tuo mažesnė galimybė, kad infekcija sukels
simptomus. Didelį infekuotumą Epstein- Barr virusu lemia jo plitimo kelias-
sukėlėjas perduodamas oro lašeliniu būdu ir per seiles. Šia liga dažniausiai
užsikrečiama bučiuojantis.
LIGOS PRIEŽASTYS
IR EIGA
Epstein –
Barr viruso nukleino rūgštis yra DNR. Šis virusas ypatingas tuo, kad jis yra
limfotropinis- tai reiškia, kad sukėlėjas infekuoja B limfocitus. B limfocitai
– tai baltieji kraujo kūneliai, lemiantys organizmo humoralinį imuniteto atsaką.
Epstein- Barr virusui patekus su seilėmis į nosiaryklę, šis pradeda daugintis
epitelio ląstelėse ir netrukus užkrečia B limfocitus. Taip pažeidžiama imuninė
užsikrėtusio žmogaus sistema.
KLINIKA
Nuo užsikrėtimo
iki ligos pasireiškimo gali praeiti nuo 2 iki 5 savaičių. Pradžioje gali
pasireikšti nespecifiniais, panašiais į peršalimą simptomais- nuovargiu,
raumenų ir galvos skausmu, bendru silpnumu, kosuliu. Tokia būklė gali užsitęsti
ir iki 2 savaičių. Tačiau ne visais atvejais būna šie perspėjantys simptomai-
liga gali prasidėti ir ūmiai.
Infekciniai
mononukleozei būdingi simptomai:
1.
Apie
dvi savaites trunkantis karščiavimas (38- 40 °C);
2.
Stiprus
tonzilių padidėjimas ir paraudimas, o dėlto pasunkėja kvėpavimas pro nosį, gali
atsirasti nosinis balsas, knarkimas;
3.
Padidėję
limfmazgiai, šiek tiek skausmingi liečiant. Dažniausiai padidėja kaklo
limfmazgiai, rečiau pažastų, kirkšnies.
Kai kuriems
ligoniams padidėja blužnis, kepenys. Rečiau pasitaiko odos ir gleivinų bėrimai.
Šiai infekcijai ypač būdinga tai, kad ūmios jos fazės metu pavartojus
aminopenicilinų grupės antibiotikų, atsiranda alerginis bėrimas. Taip atsitinka
dėl specifinės virusų sąveikos su vaistais.
Simptomai
ligonius vargina 2-3 savaites ir vėliau praeina savaime. Dažniausia
komplikacija- bakterinis tonzilių uždegimas.
DIAGNOSTIKA
Nustatyti
diagnozę nesunku, kuomet pasireiškia tipiška klinika. Taip pat diagnozę
nustatyti padeda kraujo tyrimas- padidėja leukocitų kiekis, gali būti sumažėjęs
neutrofilų kiekis, kai kuriems sumažėja ir trombocitų kiekis, tačiau
pagrindinis ligos požymis yra padidėjęs limfocitų (negrūdėtų leukocitų)
skaičius ir randami atipinai limfocitai. Diagnozė pagrindžiama nustatinėjant
antikūnius kraujyje. Antikūniai padeda nustatyti, ar ligonis serga ūmia
infekcinės mononukleozės faze, ar žmogus jau daug laiko yra viruso nešiotojas.
GYDYMAS
Nėra vaistų,
kurie gebėtų sunaikinti į organizmą patekusį virusą, todėl pasireiškus ūmiai mononukleozė fazei, skiriamas gydymas palengvinti ligonio būklę. Duodama vaistų,
mažinančių karščiavimą, ligonis turi daug gerti, taip pat skysčiai leidžiami į
veną. Jei ligos eiga labai sunki keletą dienų skiriami geriami gliukokortikoidai
(prednizolonas). Sergant infekcine mononukleoze negalima vartoti amoksicilino
ir ampicilino dėl didelės alerginio bėrimo tikimybės. Labai svarbu bent kelias
savaites po ligos palaukti ir tik tada grįžti prie
normalaus fizinio aktyvumo.
PROFILAKTIKA
Ligoniai
dažniausiai gydomi namuose, sergančiųjų infekcine mononukleozė izoliuoti
nereikia, nes asmenys gyvenantys viename kambaryje vieni nuo kitų neužsikrečia.
Tačiau kambarį, kuriame guli ligonis reikėtų vėdinti ne rečiau kaip du kartus
per dieną, patariama drėgnu skuduru valyti dulkes, plauti grindis. Organizmo
stiprinimas gali lemti atsparumą infekcinėms ligoms, todėl svarbu racionaliai
maitintis, laikytis dienos režimo, grūdintis.