Keratozė
APIBRĖŽIMAS
Keratozė
[gr. keros (kilm. keratos) — ragas], med.: 1. audinio ragėjimas; 2.
odos liga, kuriai būdingas epidermio raginio sluoksnio storėjimas. Tai
gali būti vadinama ikinavikinė būklė. Ikinavikinėmis odos ligomis
vadinamos tos ligos, kurios gali komplikuotis odos vėžiu. Dažnesnės
ikinavikinės odos ligos yra šios: aktininė keratozė (senatvinė
keratozė), odos ragas, Boveno liga, lėtinis radiodermatitas, Lentigo
maligna, lėtinis lūpų uždegimas. Jų suvėžėjimo rizika yra labai didelė.
EPIDEMIOLOGIJA
Seborėjinė keratozė paprastai kiek dažniau susidaro vyrams. Saulinė keratozė – vyrai (vyresni negu 30 m.) serga dažniau negu moterys. Klimakterinė keratozė – maždaug 30-50 m. moterys. Folikulinė keratozė – dažniau serga vyrai negu moterys. Ribotoji difuzinė ir lizdinė delnų ir padų keratozė – suserga 1-2 m. amžiaus ar vyresni vaikai.
LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA
Yra išskiriama daug keratozių:
- Seborėjinė keratozė (keratosis seborrhoeica, sin. verruca seborrhoeica) –
tai paveldimas, dažnas, gerybinis 30 m. ir vyresnių žmonių epitelio
auglys. Paveldima tikriausiai autosominiu dominantiniu būdu. Lokalizacija: veidas, plaukuotoji galvos dalis, kaklas, liemuo. Eiga: trunka ne vienus metus, gali pereiti į vėžį.
- Saulinė keratozė (keratosis solaris)
– tai pavieniai ar dauginiai netaisyklingos formos suragėję odos
židiniai, pasidengę atsilupusiais žvynais. Ilgalaikis saulės poveikis,
I, II, III odos fototipas. Lokalizacija: veidas, kakta, nosis, skruostai, plaukuotoji galvos dalis, ausys, rečiau – kitur. Eiga: trunka mėnesius ir metus. Kartais išnyksta savaime.
- Klimakterinė keratozė (keratosis climacterica) – tai klimakteriniu laikotarpiu atsiradęs padų, delnų epidermio suragėjimas ir sustorėjimas. Galbūt lemia hormonų įtaka. Lokalizacija: padai, delnai, kartais keliai, alkūnės. Eiga: trunka metus.
- Folikulinė keratozė (keratosis follicularis, sin. morbus Darier)
– tai lėtinė autosominiu dominantniu būdui paveldima plaukų maišelių
ragėjimo sutrikimo liga. Paveldima autosominiu dominantiniu būdu. Ligos
ekspresyvumas nevienodas. Neretai išprovokuoja ultravioletiniai
spinduliai. Dažni sporadiniai atvejai. Lokalizacija: veidas,
plaukuotoji galvos dalis, kaklo šonai, natūralios raukšlės, krūtinė,
pečiai, galūnės, burnos gleivinė. Eiga: prasideda tarp ankstyvos
vaikystės ir trečio gyvenimo dešimtmečio. Trunka visą gyvenimą.
- Ribotoji difuzinė ir lizdinė delnų ir padų keratozė (keratosis palmoplantaris diffusa circumscripta et areata) – tai neuždegiminės kilmės delnų ir padų sustorėjimas ir suragėjimas. Lemia paveldimumas. Lokalizacija: delnai ir padai. Eiga: trunka visą gyvenimą.
- Aktininė keratozė (senatvinė keratozė). Ryškesni ligos židiniai
nustatomi vyresnio amžiaus žmonėms, turintiems seborėjinių odos
pažeidimų, ir šviesiaplaukiams mėlynakiams, nes jų odoje yra mažiau
pigmento. (aktininė). Šie pažeidimai dar vadinami senatvinėmis
keratozėmis dėl pacientų amžiaus kada jos atsiranda bei saulės
keratozėmis, tačiau dėl šio termino sutrumpinimo, kuris būtų toks pats
kaip seborėjinių keratozių, dažniau vartojamas terminas aktininės
keratozės. Aktinines keratozes rekomenduojama klasifikuoti kaip
plokščiųjų ląstelių karcinomas in situ, nes navikams būdingi
molekuliniai pokyčiai nustatomi tiek AK, tiek plokščiųjų ląstelių
karcinomų atvejais.
KLINIKA
Seborėjinė keratozė:
iš pradžių neparaudusioje ir nepatinusioje odoje atsiranda nedidelis –
1-3 mm skersmens, odos spalvos mazgelis. Pamažu didėja, tamsėja iki
rudos, juodai rudos spalvos (421 pav.). Gali būti apvalus, ovalus ar
netaisyklingos formos, siekia iki 5 mm ir daugiau, aiškiai atisiribojęs
nuo sveikų audinių. Jo paviršius karpiškas, apragėjęs, plaukų
maišeliuose yra susidarę raginiai kamščiai. Neskausmingas, truputį
niežti. Esti pavienių ir dauginių, subjektyvių reiškinių nesukelia.
Saulinė keratozė: susidaro
gelsvų, gelsvai rausvų, netaisyklingos formos, mažesnių nei 10 mm
skersmens, pasidengusių atsilupusiais žvyneliais, suragėjusios odos
židinių (420 pav.). Jų paviršius šiurkštus kaip švitrinis popierius,
žvynai sunkiai nulupami, neniežti ir neskauda. Kartais juntamas odos
tempimas. Dažniausiai saulinė keratozė išsivysto, kai oda suplonėjusi,
raukšlėta, dėmėta, kraujagyslės išsiplėtusios, linkę atsirasti
kraujosruvų. Tai būdinga ilgalaikio saulės poveikio sukeltam odos
pažeidimui (dermatoheliosis).
Klimakterinė keratozė:
iš pradžių susidaro apvalių, ovalių padų suragėjimo židinių. Jie pamažu
plečiasi, susilieja ir apima visą padą ar delną. Paskui atsiranda
skausmingų įtrūkimų.
Folikulinė keratozė: išberia
2-3 mm skersmens kietomis, pilkšvomis, rausvomis, gelsvai rudomis
apragėjusiomis papulėmis. Jos didėja, patamsėja. Esti išsisėjusios,
susigrupavusios ir net susiliejusios į didelius židinius. Kartais (ypač
raukšlėse) šlapėja, pasidengia riebiomis pleiskanomis arba vegetuoja.
Niežti, ypač raukšlėse. Pakinta nagai: tampa išilgai druožėti,
sustorėję, aptrupėję.
Ribotoji difuzinė ir lizdinė delnų ir padų keratozė: visas
delnų ir pėdų paviršius sustorėja, suragėja, tampa gelsvas ar vaškinis.
Jį supa apie 5 mm pločio sustorėjusios, paraudusios odos voleliai.
Delnų ir padų lankstumas sumažėja, gali atsirasti skausmingų įtrūkimų.
Retesnė delnų ir padų keratozės forma, kuriai būdingas lizdinis
suragėjimas (keratosis palmoplantaris areata), pasireiškia įvairaus
dydžio apvaliais arba dryžių pavidalo suragėjusiais židiniais.
Pacientas,
sergantis aktinine keratoze, dažniausiai yra pagyvenusio amžiaus bei
šviesios, jautrios saulei odos žmogus. Dažniausios išbėrimų
lokalizacijos yra mažiausiai nuo saulės apsaugotos, todėl labiausiai
pažeidžiamos vietos, pvz., veidas, ausys, galvos plaukuotoji dalis,
kaklas, rankų bei plaštakų dorzalinė dalis. Aktininės keratozės iš
pradžių labiau jaučiamos nei matomos – tai nedidelės šiurkščios dėmės
dažnai apibūdinamos kaip brūžinimas švitriniu popieriumi. Laikui bėgant,
išbėrimai didėja, parausta ir pleiskanoja, būna 3–10 mm skersmens,
tačiau gali padidėti net iki kelių centimetrų. Būdingos aktininės
keratozės – nuo kelių milimetrų iki dviejų centimetrų visada nuo saulės
neapsaugotose vietose, aiškių ribų, netaisyklingais kraštais raudonos
spalvos dėmelės arba dėmės, papulės ar plokštelės. Aktininės keratozės
retai būna pavienės. Pacientams dažniau atsiranda dauginių išbėrimų
vienoje anatominėje srityje, išbėrimai susilieja vienas su kitu ir
susidaro susiliejančios aktininės keratozės viename palyginti dideliame
plote.
DIAGNOSTIKA
Gydytojas išsiaiškina
gyvenimo anamnezę, ieškodamas rizikos veiksnių ( paveldimumas, įpročiai,
profesija). Prieš taikant gydymą, svarbu diagnozę patvirtinti
histologiniu ištyrimu (ištiriant pažeisto audinio gabalėlį).
Diagnozuojant
aktinines keratozes, remiamasi būdingais klinikiniais požymiais, o jų
storiu yra pagrįsta klinikinė klasifikacija pagal Olsen. Histologinis
diagnozės patvirtinimas būtinas tais atvejais, kai ligos klinika kelia
abejonių, kai reikia skirti nuo bazalinių ląstelių karcinomos,
plokščialąstelinės karcinomos, Boveno ligos, neįgimtų karpų, diskoidinės
raudonosios vilkligės, seborėjinės keratozės bei porokeratozės.
Histologiškai aktininei keratozei būdinga epidermio displazija ir
architektūrinė netvarka.
GYDYMAS
Ikinavikinėms ligoms gydyti, priklausomai nuo lokalizacijos, išplitimo ir numatomo gijimo, skiriami įvairūs gydymo būdai:
- krioterapija (gydymas šalčiu, kitaip vadinamas šalčio terapija);
- elektrokoaguliacija (gydymas (prideginimas) elektra);
- gydymas lazeriu;
- fotodinaminė terapija (gydymas taikant šviesą ir tam tikrus tepalus);
- chirurginis būdas (naviko išpjovimas);
- chemoterapija (5-Fu, cheminiai pilingai);
- spindulinė terapija.
Imikvimodas
skiriamas plokščiosios aktininės keratozės gydymui ant veido ar galvos
odos tiems pacientams, kurių imuninė sistema yra sveika.
PROFILAKTIKA
Svarbu
mažinti rizikos faktorių kiekį ir vengti įvairiausių kancerogenų bei
kovoti su žalingais įpročiais. Ir ligonis, ir gydytojas turėtų
profilaktiškai apžiūrėti jau esančius odos pakitimus, juos stebėti,
laiku gydyti.