Islandinė kerpena – Cetraria islandica (L.) Ach.
Parmelinių
(Parmeliaceae) šeimos daugiametis augalas. Tai grybo ir dumblių simbiozė.
Gniužulas sudarytas iš netaisyklingų, šakotų, plokščių, iki 10 cm ilgio, 0,3-2
cm pločio, blakstienotais kraštais skiaučių. Viršutinė skiaučių pusė žalsvai
rusva, vietomis ruda, apatinė – šviesiai pilka su baltomis dėmelėmis, kurios
skiaučių pakraščiais susilieja. Plačiųjų skiaučių galuose susidaro lęšiuko
formos rudi apoteciai (vaisiakūniai), kuriuose susiformuoja aukšliai;
Auga
sausuose pušynuose, durpynuose. Paplitusi Pietryčių Lietuvoje.
Kerpenos gniužule yra 60-70%
polisacharidų, 3-5% antibiotinių medžiagų – kerpių rūgščių: protolichesterino,
paralichesterino, protocetraro, fumaroprotocetraro, cetraro, usnino; 0,5-3%
baltymų, 1- 2% riebalų, iki 1% vaško, iki 3,6% dervų, 6,8% pigmentų, 0,05% eterinio
aliejaus, mineralinių medžiagų: vario, geležies, kobalto, mangano ir 0,052%
jodo; vitaminų: folinės rūgšties, ciankobalamino ir karotino.
Vaistams
renkamas kerpės gniužulas (Herbą Lichen islandicus) per visą vasarą. Nuvalius
žemes, jis atskiriamas nuo kitų kerpių bei miško paklotės priemaišų ir
džiovinamas saulėje.
Džiovintoje
žaliavoje drėgmės gali būti ne daugiau kaip 10%, pašalinių priemaišų – ne
daugiau kaip 5%, organinių-ne daugiau kaip 1%.
Islandinės
kerpenos nuoviras, drebučiai vartojami apetitui žadinti, kai kurioms virškinimo
trakto, kvėpavimo takų ligoms, taip pat tuberkuliozei, pūliuojančioms
žaizdoms, nudegimams bei kitoms odos ligoms gydyti. Usnino rūgštis stabdo
tuberkuliozės bakterijų augimą.