Paprastoji kiaulpienė – Taraxacum officinale L.
Graižažiedžių
(Compositae) šeimos daugiametis, 5-25 cm aukščio žolinis augalas. Šaknis
liemeninė, 20-60 cm ilgio, 1-2 cm diametro, geltona arba geltonai ruda. Lapai
skroteliniai, lancetiški arba pailgai lancetiški, pagrinde susiaurėję,
plunksniškai skiautėti arba dantyti, kartais beveik lygiakraščiai, žali,
mėsingi. Žiedstiebių gali būti keletas, jie apvalūs, tuščiaviduriai, 5-30 cm
aukščio, viršūnėje turi vieną 3-5 cm pločio graižą. Visi žiedai liežuviški, geltoni.
Vaisius – 3-4 mm ilgio, šviesiai rudas lukštavaisis su skristuku. 1000 sėklų
(lukštavaisių) sveria 0,25-0,96 g. Žydi balandžio – gegužės mėn., paskiri
egzemplioriai iki rudens.
Auga
dirvonuose, pievose, ganyklose, laukuose, pakelėse. Paplitusi visoje lietuvoje.
Visose
augalo dalyse yra karčių pieniškų sulčių. Šaknyse yra 24- 40% inulino, iki 18%
cukraus, apie 80 mg% vitamino C, 12% pelenų, 21% proteino, 3% kaučiuko,
riebalų, glikozido taraksacino, taraksolio ir stigmasterino, organinių rūgščių
ir mineralinių medžiagų. Lapuose yra iki 417 mg% vitamino C, 225 mg % vitamino
B2, 43 mg % karotino, kartaus glikozido taraksacino; karotinoidų:
taraksantino, flavoksantino, liuteino, violaksantino; triterpeninių alkoholių:
arnidiolio, faradiolio ir kitokių medžiagų.
Vaistams
vartojamos šaknys (Radix Taraxaci), o liaudies medicinoje – ir lapai. Šaknys
kasamos vėlai rudenį, vystant lapams. Nuvalytos ir nuplautos šaknys džiovinamos
3-4 dienas šiltoje, vėjo perpučiamoje patalpoje, o vėliau 60 C temperatūroje,
esant gerai ventiliacijai.
Išdžiūvusios
šaknys turi būti be šaknies kaklelio, rudos arba tamsiai rudos, 10-15 cm ilgio,
0,3-1,5 cm diametro. Drėgmės jose gali būti ne daugiau kaip 14%, kitų
kiaulpienės dalių – ne daugiau kaip 4%, su- smulkėjusių šaknų, trumpesnių negu 2
cm,- ne daugiau kaip 5%, ištižusių, supleišėjusių šaknų – ne daugiau kaip 2%,
pelenų – ne daugiau kaip 8%, organinių priemaišų – ne daugiau kaip 0,5%,
mineralinių – ne daugiau kaip 2%.
Kiaulpienės
preparatai pagreitina tulžies išsiskyrimą, suaktyvina kepenų ir kasos fermentų
veiklą, didina tulžies gamybą kepenyse, gerina apetitą. Manoma, kad juos
galima vartoti nuo aterosklerozės.
Liaudies
medicinoje šaknų nuoviras vartojamas nuo lėtinio vidurių užkietėjimo,
hemorojaus, nemigos, egzemos, furunkulų, nudegimų ir t. t. Didesni kiaulpienės
nuoviro kiekiai gali sukelti šleikštulį ir širdies funkcijos sutrikimus, ypač
vaikams.
Džiovintos
ir paskrudintos šaknys vartojamos kaip kavos surogatas.