Paprastoji aviete – Rubus
idaeus L.
Stiebai
1—2 m aukščio, apvalūs, nusvirusiomis viršūnėmis, tik apatinėje dalyje
dygliuoti. Lapai sudėtiniai, neporomis plunksniški, apatiniai iš 5—7 lapelių,
viršutiniai — iš 3. Lapeliai kiaušiniški, nelygiai dantyti, smailiomis
viršūnėmis, apvaliu arba širdišku pamatu, jų apatinė pusė padengta baltais
pūkeliais, viršutinė — plika arba kartais nežymiai plaukuota. Žiedai apie 1 cm
skersmens, nusvirę, sukrauti po keletą varpiškuose žiedynuose, balti. Vaisius
sudėtinis (uoga), sudarytas iš daugelio šviesiai raudonų pūkuotų vaisiukų,
lengvai atsiskiria nuo konusiško žiedsosčio.
Žydi
gegužės – birželio mėn. Vaisiai prinoksta liepos – rugpjūčio mėn.
Auga
miškuose, ypač kirtimuose, pamiškėse, krūmuose. Mėgsta derlingus, drėgnus
dirvožemius.
Aviečių
uogose yra 2,6—7,1% cukraus, iš to kiekio 0,2—2,2% sacharozės ir 1,8—5,0%
monosacharidų (gliukozės ir fruktozės), 1,0—2,2% organinių rūgščių: citrinos,
obuolių, salicilo, kaprono, skruzdžių; vitaminų: C—15,7 – 30,2 mg%. P – 60 mg%,
B1 – 20 mg%, PP – 300 mg%, karotino — 0,3% mg; 0,3% rauginių medžiagų, cianino
chlorido, eterinio aliejaus, pektininių medžiagų, acetoino, b-ionono,
benzaldehido, mineralinių medžiagų: fosforo, vario, geležies; purinų, ypač
daug džiovintose uogose (62,7%). Sėklose yra iki 14,6% riebalų ir 0,7%
fitosterino.
Vaistams
renkamos prisirpusios uogos (Fructus Rubi idaei) liepos – rugpiūčio mėn.
Paskleistos plonu sluoksniu ant retos medžiagos ar sietų apvytinamos atvirame
ore, saulėje, po to džiovinamos krosnyje arba džiovykloje 50 – 60 C
temperatūroje. Išdžiūvusios uogos suspaustos saujoje nesukimba ir nenudažo
rankos, turi būti be žiedsosčio, 0,75—1,2 cm diametro, kvapios ir saldžios. Iš
100 kg nedžiovintų uogų gaunama 16—18 kg sausų.
Drėgmės uogose gali būti ne
daugiau kaip 15% parudavusių ir pajuodusių uogų — ne daugiau kaip 8%,
sukibusių j kamuoliukus, didesnius kaip 2 cm diametro,— ne daugiau kaip 5%, su
žiedsosčiais — ne daugiau kaip 2%, susmulkėjusių uogų, pereinančių pro 2 mm
diametro skylutes,— ne daugiau kaip 4%, kitų avietės dalių — ne daugiau kaip
0,5%, mineralinių priemaišų — ne daugiau kaip 0,5%.
Avietės
uogų antpilas, sirupas vartojami nuo peršalimo, slogos, bronchito, taip pat
prakaito ir šlapimo išsiskyrimui skatinti, apetitui gerinti, virškinimo trakto
veiklai reguliuoti, vėmimui ir kraujavimui stabdyti, gausių menstruacijų
atveju.
Žalių
uogų sirupas pagerina mikstūrų skonį, kvapą ir spalvą (į šarmines mikstūras
nededama, nes jos pasidaro negražios spalvos).
Pavėsyje
išdžiovintos aviečių šakelių viršūnės su lapais vartojamos nuo tų pačių ligų,
kaip ir uogos.
Kadangi
avietėse yra daug purinų, nerekomenduojama jų vartoti, sergant podagra ir
nefritu.