Prieširdžių virpėjimas
APIBRĖŽIMAS
Prieširdžių
virpėjimas – tai širdies ritmo sutrikimas, viena dažniausių širdies
patologijų. Tai ritmo sutrikimai, kuomet prieširdžiai ima susitraukinėti
labai greitai ir neefektyviai. Plazdėjimo metu skilveliai
susitraukinėja dažnai, bet reguliariai, virpėjimo – visiškai
neritmiškai. Pagal trukmę ritmo sutrikimas gali būti priepuolinis
(paroksizminis) ir lėtinis.
EPIDEMIOLOGIJA
Prieširdžių
virpėjimas (PV) yra dažniausiai pasitaikantis ritmo sutrikimas: nuo 0,5
proc. jauniems iki daugiau kaip 6 proc. vyresniems kaip 80 metų
pacientams. Prieširdžių virpėjimas (PV) nustatomas 34 proc. visų
hospitalizuotų pacientų, varginamų širdies aritmijų. Prieširdžių
virpėjimas labai padid- ina mirštamumo riziką, nes, Framinghamo tyrimo
duomenimis, sukelia 23,5 proc. insultų per metus 80-89 amžiuje. Daugiau
kaip 6 milijonai žmonių Europoje serga prieširdžių virpėjimu.
LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA
Prieširdžių
virpėjimo metu, širdies prieširdžiai dirba chaotiškai, nėra normalios
sistolės (susitraukimo); jie paprasčiausiai virpa, nėra jų raumens
skaidulų sinchronijos. Prieširdžių susitraukimo dažnis virpėjimo metu
būna 400 – 600 kartų per minutę. Natūralu, kad ne visi impulsai iš
prieširdžių praleidžiami į skilvelius (skilveliai susitraukia normaliu,
ar šiek tiek per greitu dažniu), todėl skilveliai susitraukia
nereguliariai. Čiuopiant tokio žmogaus pulsą, ar klausant širdies,
girdima/jaučiama neritmiška jos veikla.
Prieširdžių virpėjimo
mechanizmas nėra visai aiškus. Manoma, kad prieširdžių virpėjimas kyla
dėl re-entry tipo sujaudinimo prieširdžiuose. Sujaudinimo bangos plinta
ratu apie tuščiąsias venas. Sujaudinimo banga, plintanti ratu, patekusi į
skaidulas, dar neišėjusias iš refrakterinio periodo, toliau plinta jau
nauju keliu – per išėjusias iš refrakterinio periodo skaidulas.
Gali sukelti:
- įvairios širdies ligos: (pvz., miokarditai, perikarditai, širdies ydos, kardiomiopatijos ir kitos);
- plaučių arterijos tromboembolija;
- širdies operacijos;
- skydliaukės ligos (pvz., tireotoksikozė);
- kai kurie vaistai (pvz., beta adrenerginiai stimuliatoriai);
- nuodingos medžiagos (smalkės, alkoholis);
- emocinis ir fizinis stresas;
- kitos, nežinomos priežastys.
PV
gali būti paroksizminis (iki trijų parų nuo ritmo sutrikimo pradžios)
ir lėtinis (ilgiau negu trys paros). Paroksizminis PV kartais būna ir
sveikiems asmenims arba turintiems papildomų laidumo pluoštų (Kento,
Džeimso, Maheimo). Paroksizminį PV gali išprovokuoti psichinė įtampa,
alkoholis, besaikis rūkymas, fizinis persitempimas ir kt. Veiksniai.
Ūminis
prieširdžių virpėjimas – iki 48 val., užsitęsęs – 48val – 7 dienos,
persistuojantis – dugiau nei 7 dienos, ir lėtinis prieširdžių virpėjimas
– atsparus vaistams, negrįžtamas, išliekantis visą gyvenimą.
Sergant
prieširdžių virpėjimu dėl nereguliarios širdies veiklos kairiajame
prieširdyje susidaro kraujo krešuliai, kurie gali nukeliauti į smegenis
ir sukelti insultą. Insultas pažeidžia smegenis, sukelia psichinius ir
funkcinius sutrikimus, mirtį. Sergant prieširdžių virpėjimu insulto
rizika padidėja 5 kartus. Maždaug kas ketvirtas sergantis šiuo širdies
ritmo sutrikimu patiria insultą Su prieširdžiu virpėjimu susijęs smegenų
insultas būna gerokai sunkesnis nei kiti insultai. Todėl pacientams,
sergantiems prieširdžių virpėjimu, yra ypač svarbu laiku pradėti
antitrombozinį gydymą.
KLINIKA
Neritmiška
širdies veikla, silpnumas, diskomforto pojūtis krūtinėje. Jei
prieširdžių virpėjimas yra tachisistolinis ar bradisistolinis, pacientas
gali prarasti sąmonę, gali prasidėti ūmus širdies nepakankamumas,
lydimas dusulio, kraujo spaudimo sumažėjimo, net šoko ar mirties. Vis
dėl to, dažniausiai, sutrikus ritmui, žmonės nieko nejaučia.
Kiekvienam
žmogui ir ritmo sutrikimas yra individualus – vieniems ritmas trikinėja
kartais – paroksizminis prieširdžių virpėjimas. Kiti nuolat gyvena su
sutrikusiu ritmu (lėtinis prieširdžių virpėjimas).
DIAGNOSTIKA
Prieširdžių
virpėjimas pirmiausia diagnozuojamas remiantis elektrokardiagramos
(EKG) išvada. Prireikus gydytojas gali nukreipti pacientą atlikti
širdies tyrimą ultragarsu (echoskopiją).
GYDYMAS
Dažniausiai
naudojamos dvi gydymo taktikos: ritmo kontrolė (kai medikamentinėmis ir
nemedikamentinėmis priemonėmis bandoma atkurti sinusinį ritmą) ir
dažnio kontrolė (kai sinusinio ritmo atkurti netikslinga, o skiriama
normalų širdies susitraukimo dažnį (ŠSD) palaikančių vaistų). Pirmumas
dažniau teikiamas ritmo kontrolės taktikai, nes, agresyviai gydant PV,
tikimasi sumažinti elektrinį ir anatominį prieširdžių remodeliavimąsi,
nutraukti ilgalaikį antikoaguliantų vartojimą, sumažinti komplikacijų,
tokių kaip insulto riziką ir kt.
Vienas pagrindinių tikslų gydant
lėtiniu prieširdžių virpėjimu sergančius pacientus – užtikrinti tinkamą
antikoaguliacijos kontrolę, kad būtų išvengta tromboembolinių
komplikacijų, ypač galvos smegenų baseine. Pats efektyviausias gydymo
būdas – gydymas antikoaguliantais. Daugeliu klinikinių tyrimų įrodytas
geriamųjų antikoaguliantų (K vitamino antagonistų) veiksmingumas
apsaugant nuo išeminio insulto sergančius prieširdžių virpėjimu.
PROFILAKTIKA
Norint išvengti prieširdžių virpėjimo atsiradimo, labai svarbi savalaikė gretutinių ligų diagnostika ir tinkamas gydymas.