Sifilis (įgytas ir įgimtas)
APIBRĖŽIMAS
Sifilis
(syphilis) – tai chroninė ciklinė bakterinė liga, kuri pasireiškia
daugelio organizmo sistemų pažeidimu ir įvairiomis komplikacijomis.
EPIDEMIOLOGIJA
Dažniausiai
sifiliu serga jauni suaugę asmenys. Sifilio dažnis sutampa su
didžiausio seksualinio aktyvumo periodu. Daugiausia naujų sifilio atvejų
diagnozuojama 15-40 metų asmenims. Dažnėja sifilio atvejų tarp
homoseksualių vyrų.
LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA
Ligą sukelia spirocheta – blyškioji treponema (Treponema pallidum).
Paprastai užsikrečiama lytiškai santykiaujant, labai retai – pro
sužalotą odą ar gleivinę. Infekto įsiskverbimo vietoje kraujagyslių
endotelis išskiria fibronektiną, kuris sukėlėją fiksuoja. Susiformuoja
infekto plitimą ribojantis lokalus uždelsto hiperergijos tipo imuninis
atsakas (I periodas). Įveikus limfmazgių sritinį barjerą, treponema
sukelia generalizuotą kraujagyslių reakciją (II periodas). Sukėlėjas
geba blokuoti T ląsteles pagalbininkes. Įgimtas imunitetas infekto
visiškai nesunaikina, treponema tik apribojama tam tikruose organų
židiniuose (III periodas). Be to, vaisius gali užsikrėsti pro placentą
nuo sergančios motinos. Taigi sifilis gali būti įgytas ir įgimtas.
Įgyto sifilio (syphilis acquisita) morfologija priklauso nuo jo raidos periodo.
Pirminio
sifilio periodu išryškėja lokalus vaskulitas: proliferuoja endotelio
ląstelės, perivaskulines sritis infiltruoja plazmocitai. Susidaro 1 – 3
cm skersmens kietas infiltratas, kurio centras išopėja. Išorinių lytinių
organų susidariusi kietoji opa esti apvali, kietais kraštais ir lygiu
dugnu (pirminis afektas). Kartu proliferuoja sritinių limfmazgių,
dažniausiai kirkšnių, B limfocitai ir makrofagai. Limfmazgiai padidėja
ir kartu su pirminiu afektu sudaro pirminį sifilio kompleksą. Po 2 -3
mėn. opos vietoje lieka nedidelis depigmentuotas randelis.
Antriniam
sifilio periodui, kuris prasideda praėjus 2 – 3 savaitėms nuo
užsikrėtimo, būdinga gausus odos ir gleivinės bėrimas. Bėrimo elementai –
rozeolės, papulės bei pūslelės. Jie vadinami sifilidais. Tiriant
mikroskopiškai, nustatoma, kad odos arba gleivinės kraujagyslių sienos
ir aplinkiniai audiniai infiltruoti limfocitais bei plazmocitais, tarp
ląstelių susikaupęs serozinis skystis, kuriame yra daug sukėlėjų. Bėrimo
elementai išnyksta, nepalikdami pėdsakų.
Tretiniam sifilio
periodui, kuris išryškėja praslinkus keleriems metams nuo užsikrėtimo,
būdingas įvairių organų pažeidimas: juose susidaro imuninių granulomų –
gumų arba prasideda difuzinė imuninė stromos reakcija. Gumų gali
susidaryti plaučiuose, kepenyse, inkstuose, smegenyse, įvairių kaulų
antkaulyje, odoje ir kt. Treponemų jose beveik nebūna. Gumų nekrozės
židiniai rezorbuojasi arba perauga jungiamuoju audiniu, susidaro
didelių, deformuojančių organų randų. Intersticiniams difuziniams
pokyčiams būdinga perivaskuliniai limfocitų ir plazmocitų infiltratai,
proliferacinis endovaskulitas, vešintis ir randėjantis jungiamasis
audinys. Dažniausiai pažeidžiama širdis, aorta, smegenys, kepenys,
plaučiai, inkstai. Dėl sifilinių miokardo pokyčių prasideda difuzinė
arba židininė kardiosklerozė.
Įgimtu sifiliu susirgęs vaisius
dažnai žūva dar prieš gimdymą ( tarp 25-osios ir 30-osios nėštumo
savaitės) dėl toksinio treponemų poveikio, rečiau jis gimsta gyvas,
tačiau su įvairiais sifiliui būdingais pažeidimais. Sergančios sifiliu
gimdyvės placentos kraujagyslių sienos būna gausiai infiltruotos
limfocitais, placenta padidėjusi iki dviejų kg, joje yra gelsvai pilkų
plotų (infarktų).
KLINIKA
Sifilinis aortitas gali
išryškėti bet kuriuo ligos periodu, tačiau dažniausiai – praėjus 15 –
20 metų nuo apsikrėtimo, paprastai jau vyresniems vyrams. Pažeidžiami
visi aortos, dažniausiai kylančiosios dalies, arčiau vožtuvų,
sluoksniai, ypač medija, – mezoaortitas. Tiriant mikroskopiškai,
dažniausiai matomas limfocitų, plazmocitų, infiltratas, rečiau aptinkama
gigantiškųjų ląstelių, vėliau susidaro nekrozės židinėlių, kurie
randėja. Tiriant makroskopiškai, matyti pilkšvų, smulkių intimos
sustorėjimų ir daug mažų lygiagrečių raukšlių. Ilgainiui, procesui
progresuojant, mažėja aortos sienos patvarumas, susidaro aneurizma, kuri
spaudžia ir uzuruoja stuburo slankstelių kūnus arba krūtinkaulį. Dėl
sifilinių aortos vožtuvų arba vainikinių arterijų žiočių pažeidimų
formuojasi aortos vožtuvo yda ir miokardo ischemijos sindromas.
Nervų
sistemos pažeidimas – neurosifilis – gali pasireikšti bet kuriuo, bet
dažniausiai tretiniu, sifilio periodu. Skiriamos penkios neurosifilio
formos: paprastoji, gumozinė, vaskulinė, progresuojantis paralyžius ir
nugaros smegenų džiūtis. Smegenyse ir jų dangaluose susidaro limfocitų
infiltratų, pavienių (3 – 4 cm skersmens) ir dauginių smulkių gumų,
obliteruojantis endoarteritas ir endoflebitas. Sutrikus kraujo apytakai,
smegenų audinys gali nekrozuoti.
Kai yra progresuojantis
paralyžius, smegenų dangalai ir smegenų medžiaga būna infiltruota
limfocitais ir plazmocitais, išvešėjusi neuroglija. Nyksta galvos
smegenų žievės, požievinių branduolių, smegenėlių, nugaros smegenų ragų
neuronai. Dėl ependiminės neuroglijos proliferacijos smegenų skilvelių
vidinis paviršius tampa grūdėtas. Viena vėlyvojo sifilio apraiškų yra
nugaros smegenų džiūtis. Jai būdinga tai, kad išryškėja juosmeninės
nugaros smegenų dalies pažeidimas, iš pradžių pažeidžiamas Burdacho
laidas, vėliau ir užpakaliniai laidai. Užpakalinių ragų neuronai
atrofuojasi. Vėliau sutrinka kojų jautrumas ir judesių koordinacija.
Ankstyvasis
įgimtas sifilis dažniausiai pasireiškia praėjus dviem mėnesiams po
gimimo. Odoje matoma papulinių ir pustulinių sifilidų. Kartu būna
sifilinis pneumonitas; plaučiai šviesūs, standūs, beoriai. Nustatoma
intersticinio plaučių audinio infiltracija limfocitais bei plazmocitais,
alveolės užsipildžiusios deskvamuotais pneumocitais ir makrofagais.
Matyti židininė kepenų stromos infiltracija limfocitais. Kai kurių
infiltratų centruose – nekrozė. Čia esti daug treponemų. Tai
vadinamosios miliarinės gumos. Kartu veša jungiamasis audinys ir
sklerozuojasi kepenys. Pjūvyje kepenys dėl susikaupusio pigmento esti
tamsios, rudai pilkšvos, kietos – titnaginės kepenys. Panašiai pakinta
ir inkstai. Tiriant kaulus nustatomas sifilinis osteochondritas.
Dažniausiai pažeidžiami apatinės šlaunikaulio epifizės kraštas ir
krūtinkauliniai šonkaulių galai. Dėl to anksti sutrinka epifizinės
kremzlės kaulėjimas ir naujo kaulinio audinio gamyba. Gali susidaryti
smegenų ir kitų organų limfocitų infiltratų bei nekrozės židinių.
Vėlyvajam
įgimtam sifiliui būdinga triada: deformuoti dantys, parenchiminis
keratitas bei kurtumas ir pakitę vidaus organai. Dantys deformuojasi dėl
emalio hipoplazijos. Viršutinių kandžių medialiniuose kraštuose būna
pusmėnulio formos įdubimas, kiti dantys suplonėja laisvojo krašto link.
Dantų matmenys sumažėję. Vidaus organai, išskyrus čiobrialiaukę, pakinta
taip pat kaip ir sergant tretiniu sifiliu. Čiobrialiaukėje susidaro
ertmių, užsipildžiusių limfocitais ir neutrofiliniais granulocitais. Tai
vadinamieji Diubua abscesai.
Komplikacijos priklauso nuo sifilio stadijos ir organo pažeidimo.
Įgytas
sifilis: pirminio sifilio periodu – vaskulitas, kietoji opa; tretiniam
sifilio periodui būdingi įvairių organų pažeidimai – gumų (difuzinė
imuninė stromos reakcija) gali susidaryti plaučiuose, kepenyse,
inkstuose, smegenyse, įvairių kaulų antkaulyje, odoje ir kt.,
dažniausiai pažeidžiama širdis, aorta, smegenys, kepenys, plaučiai,
inkstai. Dėl sifilinių miokardo pokyčių prasideda difuzinė arba židininė
kardiosklerozė. Pažeidžiami visi aortos, dažniausiai kylančiosios
dalies, arčiau vožtuvų, sluoksniai, ypač medija – mezoaortitas. Nervų
sistemos pažeidimas – neurosifilis. Skiriamos penkios neurosifilio
formos: paprastoji, gumozinė, vaskulinė, progresuojantis paralyžius ir
nugaros smegenų džiūtis. Vėliau sutrinka kojų jautrumas ir judesių
koordinacija.
Įgimtas sifilis: ankstyvasis – sifilinis
pneumonitas, židininė kepenų stromos infiltracija limfocitais, kai kurių
infiltratų centruose – nekrozė, tai vadinamosios miliarinės gumos.
Kartu veša jungiamasis audinys ir sklerozuojasi kepenys. Pjūvyje kepenys
dėl susikaupusio pigmento esti tamsios, rudai pilkšvos, kietos –
titnaginės kepenys. Panašiai pakinta ir inkstai. Tiriant kaulus
nustatomas sifilinis osteochondritas. Gali susidaryti smegenų ir kitų
organų limfocitų infiltratų bei nekrozės židinių.
Vėlyvasis –
deformuoti dantys, parenchiminis keratitas bei kurtumas ir pakitę vidaus
organai. . Vidaus organai, išskyrus čiobrialiaukę, pakinta taip pat
kaip ir sergant tretiniu sifiliu. Čiobrialiaukėje susidaro ertmių,
užsipildžiusių limfocitais ir neutrofiliniais granulocitais. Tai
vadinamieji Diubua abscesai.
DIAGNOSTIKA
Sifilio diagnozė patvirtinama remiantis specialiais laboratoriniais tyrimais:
- Sukėlėjo nustatymas organizmo skysčiuose ar šankerio, bėrimo sekrete (mikroskopija, imunofluorescencija).
- Serologiniai testai – antikūnų prieš sukėlėją nustatymas: TPHA
(reakcija su treponeminiais antikūnais), RPR, VDRL (reakcijos su
netreponeminiais antikūnais – dažniau gydymo efektyvumui nustatyti). - Sergančiuosius sifiliu, būtina ištirti dėl ŽIV bei kitų lytiškai plintančių ligų.
GYDYMAS
Anksti
diagnozavus sifilį ir pradėjus jį gydyti penicilinu ar kitais
antibiotikais, žūva jį sukeliančios bakterijos, ir liga neprogresuoja.
Norėdamas įsitikinti, kad gydymas padeda, gydytojas greičiausiai patars
periodiškai atlikti kraujo tyrimus. Lytinių santykių turėtumėte
atsisakyti iki gydymo pabaigos, kol būsite tikri, kad sifilio sukėlėjų
jūsų organizme nebėra.
Negydomas sifilis gali baigtis rimtomis
komplikacijomis ir mirtimi. Net jei motina nėštumo metu yra gydoma nuo
sifilio, naujagimiui turėtų būti skirtas gydymas antibiotikais.
PROFILAKTIKA
Sumažinti sifilio ir kitų lytiškia plintančių ligų riziką galima:
- lytiškai santykiauti su pastoviu vienu, neinfekuotu partneriu;
- jei nežinoma, ar partneris neužsikrėtęs sifiliu, lytinių santykių metu naudoti prezervatyvą;
- vengti piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais, nes tai skatina nesaugų seksą.