Šlapimo puslės auglys (vėžys)
APIBRĖŽIMAS
Šlapimo
pūslė – baliono formos organas dubens srityje, kuriame kaupiasi
inkstams filtruojant kraują susidaręs šlapimas. Šio organo dydis
priklauso nuo jame esančio šlapimo kiekio. Šlapimo pūslės vėžiu
susergama, kai ląstelės šlapimo pūslės sienelėje ima nekontroliuojamai
augti ir dalintis. Šis procesas gali apimti tik šlapimo pūslę, arba
išplisti ir už jos ribų.
EPIDEMIOLOGIJA
Šlapimo
pūslės vėžiu dažniausiai suserga 50–70 metų amžiaus žmonės. Du kartus
dažniau serga vyrai negu moterys. Ši liga labai reta tarp jaunesnių negu
40 metų amžiaus žmonių. Kai kurios galimos priežastys jau žinomos
dabar, ateityje bus žinoma daugiau, nes mokslininkai nuolat atlieka
tyrimus.
LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA
Tabako
rūkymas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos tam, kad
prasidėtų ši liga. Kitas rizikos veiksnys – kenksminga sveikatai
aplinka, užteršta cheminėmis medžiagomis, naudojamomis dažų, gumos,
dujų, plastmasės ir kitokioje pramonėje. Šlapimo pūslės vėžio rizika
didesnė vartojant dirbtinius saldiklius, tokius kaip sacharinas, natrio
ciklamatas bei kai kurie vaistai, tokie kaip fenacetinas ar
ciklofosfamidas.
Šlapimo pūslės vėžio rizikos faktoriai:
- Vyresnis amžius (dažniau serga vyresni nei 40 metų amžiaus)
- Lytis (vyrai šlapimo pūslės vėžiu serga dažniau nei moterys)
- Rūkymas
- Kontaktas su cheminėmis medžiagomis (chemikalais naudojamais dažų, gumos, odos, tekstilės pramonėje)
- Gydymas ciklofosfamidu
- Lėtinis šlapimo pūslės uždegimas
- Šlapimo pūslės vėžio atvejais šeimoje.
Apie
90% šlapimo pūslės navikų atsiranda pūslę išklojančiose ląstelėse ir,
jei neperauga gilesnių pūslės sienelės sluoksnių, yra vadinami
paviršiniu šlapimo pūslės vėžiu. Kartais pūslės paviršinėse gleivinės
ląstelėse prasidėjęs vėžys gali prasiskverbti į pūslės sienelių
raumenis. Toks invazinis vėžys gali peraugti šlapimo pūslės sieneles ir
pasklisti į kitus organus. Šlapimo pūslės vėžio ląstelių galima aptikti
ir aplink pūslę esančiuose limfmazgiuose. Jei taip atsitinka vėžio
ląstelės gali pasklisti į kitus limfmazgius ir toliau esančius organus,
pavyzdžiui, plaučius.
Šlapimo pūslės vėžys vystosi iš gleivinės
epitelinių ląstelių. Dažniausias (90–95%) yra gleivinės pereinamųjų
(urotelinių) ląstelių vėžys. Jis vadinamas pereinamųjų ląstelių arba
uroteliniu vėžiu. Daug retesnis plokščialąstelinis (3–7%) ir liaukinis
(adenokarcinoma <3%) vėžys.
Kai šlapimo pūslės vėžys yra pažeidęs tik gleivinę, jis vadinamas paviršiniu (ankstyvu) arba neinvaziniu šlapimo pūslės vėžiu. Jei vėžys įsiskverbęs į raumeninį pūslės sienelės sluoksnį, jis vadinamas invaziniu
šlapimo pūslės vėžiu. Kartais išoriškai šlapimo pūslės vėžys primena
kalafiorą ar grybą, trumpa kojyte prikibusį prie gleivinės. Jis
vadinamas papiliariniu vėžiu.
KLINIKA
Ankstyvosiose
stadijose šlapimo pūslės vėžys yra besimptomis. Pirmasis sunerimti
priverčiantis požymis dažniausiai yra kraujo pasirodymas šlapime. Tai
nebūtinai reiškia, kad sergate šlapimo pūslės vėžiu, nes kraujas šlapime
gali būti ir šlapimo takų infekcijos, inkstų ligų, inkstų ar šlapimo
pūslės akmenų, prostatos veiklos sutrikimų požymis. Kiti šių sutrikimų
požymiai taip pat primena šlapimo pūslės vėžio simptomus: skausmas
dubens srityje, skausmas šlapinantis, dažnai norima šlapintis, tačiau
šlapinamasi po nedaug arba išvis nepavyksta.
DIAGNOSTIKA
Paprastai
šeimos gydytojas pirmasis išsiaiškina, kokie šlapinimosi simptomai
vargina pacientą bei jį apžiūri – apčiuopia pilvą, moteris tiria
ginekologiškai, vyrams pirštu per tiesiąją žarną čiuopia prostatą.
Laboratorijoje
atliekamas šlapimo tyrimas. Įtarus šlapimo pūslės vėžį, pacientas
siunčiamas pas specialistą urologą, kuris atlieka jo apžiūrą ir
pasirūpina, kad pacientui būtų atlikti išsamūs tyrimai dėl šlapimo
pūslės vėžio.
- Cistoskopija – šlapimo pūslės vidinės pusės apžiūrėjimas.
- Kraujo tyrimas. Bendrajai sveikatos būklei, inkstų, kepenų veiklai įvertinti atliekami įprastiniai kraujo tyrimai.
- Krūtinės ląstos rentgeninis tyrimas.
- Intraveninė
urograma. Tai rentgeninis šlapimo išskyrimo sistemos tyrimas. Kad
inkstai ir šlapimo takai rentgenogramose būtų gerai matomi, tiriamajam į
veną suleidžiama rentgenokontrastinės medžiagos. - Kompiuterinė tomografija (KT).
- Magnetinio rezonanso tomografija.
- Ultragarsinis tyrimas (echoskopija).
GYDYMAS
Gydymo
parinkimas priklauso nuo ligos stadijos, bendros paciento sveikatos
būklės ir kitų faktorių. Galimi tokie gydymo būdai: chirurginis,
radioterapija, chemoterapija, fotosensibilizauota navikų terapija.
Chirurginis
– labiausiai įprastas šlapimo pūslės gydymo metodas. Ankstyvas
paviršinis šlapimo pūslės vėžys gali būti pašalinamas transuretrinės
rezekcijos būdu. Kitas chirurginis metodas, kai pašalinama visa pūslė –
cistektomija. Ji naudojama, kai yra išplitęs invazinis navikas arba kai
paviršinis navikas apėmęs didesnę pūslės dalį.
Radioterapija –
švitinimas radioaktyviais spinduliais iš išorinio švitinimo šaltinio
arba iš tiesiai į pūslę implantuoto mažo švitinimo šaltinio.
Chemoterapija
– priešvėžinių vaistų naudojimas. Pacientui skiriami vienos rūšies
vaistai arba kelių vaistų kombincija. Kartais naudojama intravezikalinė
chemoterapija, kai priešnavikiniai vaistai įvedami tiesiai į pūslę per
kateterį. Tokiu būdu įvesti vaistai išlieka pūslėje kelias valandas ir
veikia pūslės gleivinėsir kartu navikines ląsteles.
PROFILAKTIKA
Nėra patikimų būdų kaip apsisaugoti nuo šlapimo pūslės vėžio. Tačiau svarbu yra vengti šio vėžio rizikos faktorių. Todėl:
- Meskite rūkyti
- Jei dirbate su chemikalais, laikykitės saugos reikalavimų, naudokite apsaugos priemones
- Gerkite daugiau vandens. Vanduo praskiedžia toksinus, kurių gali būti šlapime ir padeda juos greičiau pašalinti iš organizmo
- Tinkamai maitinkitės – vaisiuose ir daržovės yra gausu antioksidantų, kurie gali sumažinti vėžio išsivystymo riziką.