Difuzinis, pūlingas, puraus jungiamojo audinio (poodinio ląstelyno, tarpraumeninių, subfascijinių, retroperitoninių, pararenalinių, pararektalinių tarpu) uždegimas. Nelokalizuotas, išplitęs difuziškai, neduoda plačios nekrozės. Anglų literatūroje flegmona vadinama celiulitu.
Etiologija. Sukėlėjas: tie patys, kaip ir abscesui – Gram+ kokai. Dažniausiai patenka pro odos ar gleivinės sužeidimus, bet limfogeniškai gali atkeliauti ir endogeninė infekcija. Flegmonos gali atsirasti ir nuo chemikalų – prasideda aseptinis uždegimas, po to prisideda infekcija.
Klasifikacija:
a) pagal sekretą:
1. serozinė, nepūlinga flegmona;
2. pūlinga flegmona, susidaro patekus mikrobams į serozinį eksudatą;
3. pūlingai hemoraginė flegmona, išsiliejus poodyje kraujui, oda įgauna cianotinį atspalvį;
4. putridinė, pūvanti flegmona.
b) pagal kilmę:
1. mikrobinė
2. cheminė ( dažnai specialiai sukelia sau kalėjimuose su cheminiu pieštuku, rašalu. Metilvioleto dažai sukelia sunkia audinių nekrozę. Svarbu greitai padaryti plačią eksciziją, vengti vonių ir šlapiu tvarsčių, nes dažai plinta ištirpinti). Medikamentinė flegmona būna išsekusiems žmonėms su menkais raumenimis intramuskulinių injekcijų vietoje. Šios flegmonos išsivysto iš lėto, uždegiminiai reiškiniai nežymūs, didesnių skausmų ir bendrų reiškinių nebūna.
c) pirminė arba antrinė (kaip komplikacija);
d) endogeninė (iš lėtinių infekcinių židinių) arba egzogeninė;
Klinika. Liga prasideda staiga. Temperatūra pakyla iki 37,5-38,5o C, ir laikosi daugmaž pastovi, nešokčioja (skirtingai nuo absceso). Dar vienas skirtumas nuo absceso – nėra fliuktuacijos. Bendras silpnumas, galvos skausmas. Infekcijos patekimo vietoje būdingi standartiniai uždegimo reiškiniai – tumor (pradžioje standus, vėliau suminkštėja), calor, dolor ir functio laesa (priklausomai nuo lokalizacijos). Galiausiai atsiranda odos paraudimas be aiškių ribų; giliųjų flegmonų atvejais jo nebūna. Priklausomai nuo mikrobų virulentiškumo, makroorganizmo rezistentiškumo, flegmona arba apsiriboja, susiformuoja abscesas, arba (dažniausiai) progresuoja. Jei flegmona vystosi po fascijomis ar ten, kur oda įtempta, greitai pasireiškia ryškus vietinis kraujotakos sutrikimas, nulemiantis didelę audinių nekrozę. Jei flegmona plečiasi, organizmas labai intoksikuojamas. Flegmona plinta limfogeniškai, todėl dažnai išsivysto limfangitai, limfadenitai ir tromboflebitai.
Gydymas. Pradžioje konservatyvus, nes pūlinukų nėra. Naudojama ramybė pažeistai sričiai, vietiškai šaltis, NSPUP, nuskausminimas, priešmikrobiniai vaistai (sulfanilamidai, antibiotikai). Jei ligonis išsekęs, svarbus ir bendras organizmo stiprinimas, gera mityba. Dažniausiai apsieinama be operacinio gydymo.
Operacinis gydymas. Flegmonai absceduojant, susidaro atskiri pūlinukai. Jie ekscizuojami arba atveriami adekvačioje nejautroje, pašalinami nekrotizavę audiniai. Operacijos reikia ir tada, kai atskirų abscesų nesusidarė, bet flegmona sparčiai plečiasi. Tada daromos plačios incizijos, nuo sveiko audinio iki sveiko. Dažniausiai vieno pjūvio neužtenka, daromi keli. Tikslas – atpalaiduoti audinių veržimą, panaikinti skausmus, pagerinti audinių kraujotaką, detoksikuoti organizmą. Įpjaunama ir ten, kur audiniai gyvybingi, bet su paraudimu, infiltracija, nes tai rodo blogą kraujotaką. Atlikus inciziją, žaizda rišama 1-2 kartus per dieną, tvarsčiai sumirkomi su antiseptikais ar hipertoniniais skiediniais. Mirusių audinių atsipalaidavimui palengvinti, galima rišant naudoti ir fermentus – tripsiną, chimotripsiną. Išsivalius pūliams, nedidelis audinių defektas pasidengia granuliacijomis, ir oda sugyja su randu. Jei flegmonos plotas buvo didelis, kartais tenka persodinti odą audinių defektui padengti, kad nesusidarytų kontraktūrų.