Sifilio sukėlėjas – spirocheta Treponema pallidum. Lietuvoje šia lytiškai plintančia liga serga 15,5 iš 100 tūkstančių gyventojų (2002). Sifilio (kaip ir kitų lytiškai plintančių infekcijų) rizikos grupėms priskiriamos anksti pradėjusios lytinius santykius, turinčios daug lytinių partnerių, vartojančios narkotikus, piktnaudžiaujančios alkoholiu moterys.
Pirminiam sifiliui būdinga anogenitalinės srities gleivinės opa (ulcus durum), kuri yra neskausminga, kietais, ryškiais kraštais. Užgijus opai, po 6-8 savaičių atsiranda kūno bėrimas (rozeolės, makulės, papulės, pustulės), padų ir delnų papulės, padidėja limfmazgiai, galima sifilitinė angina, nuplikimas. Tai antrinis sifilis. Latentinis sifilis nustatomas atlikus serologinius tyrimus. Vaisius užkrečiamas hematogeniniu būdu. Kuo mažesnis nėštumo laikas, tuo sunkesnės pasekmės: savaiminis persileidimas, antenatalinė vaisiaus žūtis, neimuninė vaisiaus vandenė arba įgimtas sifilis.
Visoms nėščiosioms per pirmąjį apsilankymą ir trečiuoju nėštumo trimestru atliekama Treponema pallidum hemagliutinacijos reakcija (TPHA) ir RPR (rapid plasma reagins – greitųjų plazmos reaginų) kraujo testai.
Kai serologiniai testai teigiami, būtina dermatovenerologo konsultacija diagnozei patikslinti ir gydymui paskirti. Vartojama penicilino grupės preparatų, o alergiškoms penicilinui – eritromicino. Gydomas ir lytinis partneris. Gydymo efektyvumas vertinamas kartotiniais serologiniais tyrimais. Savalaikė diagnostika ir gydymas apsaugo vaisių nuo įgimto sifilio.
Iš knygos „Akušerija ir ginekologija šeimos gydytojo praktikoje“, G. Drąsutienė ir kiti, Vilnius, 2005