Ligos dažniausiai pažeidžiami asmenys
Ligos priežastys ir rizikos veiksniai
Ligos simptomai ir požymiai
Ligos diagnostika
Ligos gydymas
Profilaktika
Somatizacinis sutrikimas - tai psichinis sutrikimas, kuris priklauso somatoforminių psichikos sutrikimų grupei - šios grupės ligos imituoja fizinio kūno ligas. Sutrikimu sergantis žmogus iš tikrųjų jaučia skausmą, tačiau tas skausmas - vien tik psichologinės kilmės.
Somatoforminis sutrikimas apibūdinamas pagal du klinikinius požymius:
· Sutrikimo pradžiai, paūmėjimui ir išlikimui yra svarbūs psichologiniai veiksniai ir konfliktai.
· Somatiniai (fiziniai) nusiskundimai, primenantys nusiskundimus sergant tam tikromis ligomis, tačiau nesusiję su rimtasi ir akivaizdžiais fiziniais kūno susirgimais.
Nediferencijuoto somatoforminio sutrikimo diagnozė rašoma tada, kai klinika būna kintanti, pilnai neatitinka somatizacinio sutrikimo klinikos, skundai ne tokie intensyvūs, dažniausiai skundžiamasi nuovargiu, apetito stoka, pykinimu, vėmimu.
Somatizacinis sutrikimas dažniau pasitaiko moterims, nei vyrams. Santykis tarp vyrų ir moterų 10 su 1. Somatizacijos sindromas yra trečias pagal paplitimą iš visų psichikos sutrikimų ir sudaro 8,9 proc. populiacijos. Somatoforminiai sutrikimai gali prasidėti vaikystėje, paauglystėje, ar jauname brandžiame amžiuje.
Nediferencijuotas somatoforminis sutrikimas pasitaiko moterims, vyrams- retai. Pasireiškia 30 kartų dažniau nei somatizacinis sutrikimas.
Somatizacinio sutrikimo priežastys nėra galutinai aiškios. Manoma, kad somatizaciniui sutrikimui atsirasti įtakos turi genetiniai veiksniai, tai rodo šios ligos atvejų kartojimasis kai kuriose šeimose, ir individo aplinka - neretai šie asmenys gyvena prastomis socialinėmis, ekonominėmis sąlygomis. Nedideli fiziologiniai sutrikimai vaikystėje (skausmas, nuovargis, svaigulys, galvos skausmas, nemiga), liguistas šeimos narių elgesys, vieno iš tėvų nebuvimas, bedarbystė, vienatvė ir kiti nemalonūs jo gyvenimo įvykiai, psichologinės traumos. Ligonių santykiai su kitais žmonėmis netvirti, komplikuoti - skausmas gali būti priemone, kurios dėka mėginama gauti dėmesio, meilės, todėl bendravimas su gydytoju jiems tampa emociniu bendravimu.
· Pagrindinis sutrikimo požymis yra dažnai besikeičiantys, grįžtantys ir daugybiniai somatiniai (fiziniai) simptomai, kurie tęsiasi kelerius metus prieš pacientui patenkant pas psichiatrą.
· Sutrikimas paprastai prasideda iki 30-ties metų amžiaus, todėl dauguma pacientų turi ilgą ir komplikuotą gydymo istoriją, kurioje gali būti daugybė nieko nepaaiškinančių tyrimų ar net operacijų.
· Simptomai gali pasireikšti bet kurioje kūno vietoje ar organizmo sistemoje (pvz., galvos, pilvo, sąnarių, juosmens, galūnių, krūtinės, tiesiosios žarnos ir kt.). Neretai skausmo židinį sunku apibūdinti, nes jis yra plačiai išplitęs.
· Taip pat dažni menstruacijų bei seksualiniai sutrikimai. Moterims gali būti sutrikęs menstruacijų ciklas, vyrams - sutrikusi erekcija ar ejakuliacija, atsiradusi impotencija. Tiek vyrams, tiek moterims gali sutrikti lytinis potraukis ir atsirasti lytinių organų deginimo pojūtis ne lytinių santykių metu.
· Sergant somatizaciniu sutrikimu dažnai pasitaiko virškinimo trakto negalavimo požymiai – pykinimas, pilvo pūtimas, skausmas, raugėjimas, vėmimas, viduriavimas. Dėl to dažnai kartojami įvairūs instrumentiniai tyrimai ar net atliekamos operacijos, kurios iš tikrųjų yra visai nereikalingos.
· Ligos istorijoje gali būti ir pseudoneurologinių simptomų: pakitusi koordinacija, pasunkėjęs vaikščiojimas, raumenų silpnumas, pasunkėjęs rijimas ar kamuolio jutimas gerklėje, šlapinimosi sutrikimai, jutimų sutrikimai, pablogėjusi rega, alpimas ra sąmonės netekimai. Klinikinėje praktikoje gali būti ir kitokių simptomų, nes kaip minėta somatizaciniam sutrikimui būdinga dažnai besikeičiantys ir daugybiniai fiziniai simptomai.
· Simptomai pasitaikantys somatizacinio sutrikimo metu nėra simuliuojami. Pacientas juos jaučia iš tiesų, tačiau jų priežastis ne fizinė liga, o psichinė.
· Kartu būna išreikšta depresija ar nerimas, kuriems reikalingas specifinis gydymas.
· Sutrikimo eiga yra lėtinė ir banguojanti ir yra susijusi su ilgalaikiais socialinio, tarpasmeninio bei šeimyninio funkcionavimo sutrikimais. Sutrikimas yra žymiai dažnesnis tarp moterų, ir paprastai prasideda jauniems suaugusiems žmonėms.
· Somatizacinio sutrikimo atveju pacientai piktnaudžiauja vaistais ir dažnai nepaiso gydytojų nurodymų.
· Somatizaciniam sutrikimui būdingas nuolatinis ligos ieškojimas. Pacientai dažnai lankosi tuo pačiu metu pas kelis gydytojus, nes atsiranda nepasitikėjimas dėl nediagnozuotos ligos.
· Pacientai reikalauja pakartotinų tyrimų, nors tyrimų duomenys būna visai gerai arba nežymiai nukrypę nuo normos.
Nediferencijuotas somatoforminis sutrikimas:
· Dažniausiai pasitaiko skundų nuolatiniu nuovargiu, apetito stoka, virškinimo trakto diskomfortu, šlapinimosi ir lytinės sistemos sutrikimais.
· Skundimasis nėra toks intensyvus ir dramatiškas. Tai savotiška įžanga į somatizacinį sutrikimą, neretai ir lieka įžanga, tai yra visa somatizacinio sutrikimo klinika neišsivysto.
· Negalavimų gali būti santykinai nedaug, gali nebūti visuomeninės veiklos sutrikimo.
· Svarbu tai, kad nediferencijuoto somatoforminio sutrikimo atveju gali vyrauti tik vienas simptomas, pvz., pykinimas.
· Ligos eiga sunkiai numanoma ir paprastai lėtinė.
Diagnostika remiasi klinikiniu būklės vertinimu, atsižvelgiant į konkrečios asmenybės psichikos bruožus, bei ligos tėkmę.
Tiksliai diagnozei nustatyti yra būtini somatizacinio sutrikimo diagnostiniai kriterijai:
1. Fiziniai skundai prasideda jaunesniame nei 30 metų amžiuje ir trunka jau keletą metų. Nukenčia darbinis, socialinis ir kitų sričių funkcionavimas.
2. Turi būti visi minimi kriterijai:
· Keturi skausmo simptomai;
· Du virškinimo trakto simptomai;
· Vienas lytinės sistemos simptomas;
· Vienas pseudoneurologinis simptomas.
3. Turi būti vienas minimas kriterijus:
· Nuoseklūs tyrimai esamų simptomų nepaaiškina;
· Jeigu yra ryšys su fizine liga, skundai ir veiklos sutrikimas ją ryškiai pranoksta.
4. Simptomai nėra simuliuojami ar sugalvoti.
Nediferencijuoto somatoforminio sutrikimo diagnostikos kriterijai:
1. Vienas arba du somatoforminiai simptomai (pvz., nuovargis, apetito praradimas ir kt.)
2. Turi būti vienas kriterijus:
· Nuoseklūs tyrimai esamų simptomų nepaaiškina;
· Jeigu yra ryšys su fizine liga, skundai ir veiklos sutrikimas ją ryškiai pranoksta.
3. Kyla klinikiniu požiūriu svarbi įtampa arba pažeidžiamas veiklumas.
4. Sutrikimas trunka ne mažiau 6 mėnesius.
5. Sutrikimo negalima geriau paaiškinti kitais psichikos sutikimais.
6. Simptomai nėra simuliuojami ar sugalvoti.
Somatizacinio sutrikimo ir nediferencijuoto somatoforminio sutrikimo gydymas yra sudėtingas ir ilgas, visiškai išgydyti paprastai nepasiseka.
Pagrindinės somatizacinio sutrikimo valdymo nuostatos:
· Pageidautina, kad pacientą gydytų vienas gydytojas - paprastai pirminės sveikatos priežiūros gydytojas ar psichiatras.
· Pacientas turi reguliariai kas 4–6 savaites apsilankyti pas gydytoją, net tada, kai jaučiasi gerai.
· Paciento vizitas turi būti trumpas.
· Kiekvieno vizito metu reikia atlikti trumpą somatinį tyrimą ir pacientui paaiškinti, kad tyrimo rezultatai yra svaresnis įrodymas nei paciento skundai.
· Laikyti ligonio skundus tam tikru emociniu bendravimu, o ne naujais ligos simptomais.
· Ieškoti ligos požymių, bet kreipti dėmesį ne vien į nusakytus simptomus.
· Jeigu nėra būtina, vengti nereikalingų tyrimų ar operacijų.
· Paaiškinti psichiatro konsultacijos svarbą.
Nėra vienareikšmių rekomendacijų, kaip reikia gydyti šiuos sutrikimus, tačiau dauguma autorių rekomenduoja derinti psichoterapiją ir medikamentinį gydymą. Manoma, kad individuali psichoterapija efektyvesnė nei grupinė. Esant skausmui gali būti taikomos relaksacinės priemonės, tam tikri atpalaiduojantys pratimai.
Didelei daliai pacientų būna ryškus nerimas, įtampa, prislėgta nuotaika, miego sutrikimai, todėl paprastai reikalingas gydymas antidepresantais ir trankviliantais (raminančiais centrinę nervų sistemą ir šalinančiais nerimą). Antidepresantas paskiriamas individualiai, paaiškinant, kad vaistą reiks vartoti ilgai ir nuosekliai. Dažniausiai paskiriama vidutinė vaisto dozė. Trankviliantai skiriami nerimui ir nemigai koreguoti, dažniausiai turi būti vartojami neilgai, kad neišsivystytų pripratimas.
Jeigu gydytojas paskiria antidepresantą, jį reikia vartoti nuosekliai, ilgai, keletą mėnesių, netgi metų. Vartojant raminamuosius griežtai laikytis gydytojo nurodymų, nes kitaip gali atsirasti priklausomybė. Labai svarbu laiku paskirtas psichiatrinis gydymas, kuo anksčiau jis paskiriamas, tuo geresni rezultatai. Gydytojas turi neprarasti profesinio budrumo, skirti reikiamą dėmesį paciento fizinei būsenai, nepamiršti, kad šie ligoniai gali susirgti ir somatine (fizine) liga.
Ligos aprašymą parengė gydytoja Raimonda Užkuraitytė