Žmogaus atmintis natūraliai blogėja su amžiumi – vis sunkiau įsimenama nauja informacija, prisimenama ankstesnius įvykius, orientuojamasi neįprastoje aplinkoje. Visa tai – natūralaus senėjimo proceso reiškiniai. Tačiau, kai atmintis sušlubuoja labai stipriai ir ima trikdyti kasdienę veiklą, reikėtų susirūpinti, ar neįsimetė kokia liga. Apie atminties sutrikimo sukeliamus fiziologinius pokyčius, sąsajas su kitomis ligomis bei pažinimo funkcijų gerinimo galimybes kalbamės su VUL Santariškių klinikų Neurologijos centro dr. Arūnu Vaitkevičiumi.
Kaip apibūdintumėte atminties sutrikimus: kada tai galimi fiziologiniai pokyčiai, o kada jie vertinami kaip ligos ar sindromo simptomas?
Pablogėjusi atmintis yra vienas dažnų pacientų skundų, ypač tada, kai jų paklausiama tikslingai.
Šiuolaikinį žmogų supa didžiulis informacijos srautas (ne tik darbe, bet ir leidžiant laisvalaikį), todėl visko įsiminti neįmanoma. Taip pat neretai atminties pablogėjimu žmonės vadina visiškai kitokius nervų sistemos funkcijos sutrikimus – dažniausiai tai būna lėtinio nuovargio reiškiniai, dėmesio koncentracijos pablogėjimas, kai žmogus prasčiau sutelkia dėmesį, negeba atrinkti svarbios informacijos ir tada jos neįsimena. Visa tai yra fiziologiniai pokyčiai, kurie yra grįžtami.
Kitas svarbus fiziologinis reiškinys yra vadinamasis su amžiumi susijęs pažinimo funkcijų pablogėjimas. Vyresnio amžiaus žmonėms įprastai kiek sulėtėja nervų sistemos veikla, todėl jie sunkiau įsimena naują informaciją (pvz., sunkiau išmokti naudotis sudėtingais buities prietaisais ar informacinėmis technologijomis arba tiesiog išmokti naujos užsienio kalbos). Tačiau visa tai neturi trikdyti įprastinės kasdienės ir socialinės veiklos. Tai taip pat būtų „normos“ variantas.
Kada dažniausiai pasireiškia atminties sutrikimai, su kuo tai susiję? Kokios galimos šios patologijos pasekmės?
Pastaraisiais metais populiacijoje vis didesnę dalį sudaro vyresnio amžiaus žmonės, todėl gydytojams praktikams tenka spręsti vis daugiau vyresnių žmonių sveikatos problemų. Tačiau atminties ir kitų pažinimo funkcijų sutrikimas gali būti ir tam tikrų ligų požymis; dažniausiai tai gali būti degeneracinės galvos smegenų ligos, smegenų traumos, auglio, galvos smegenų kraujotakos sutrikimų, lėtinės intoksikacijos, lėtinės neuroinfekcijos ar depresijos pasekmė. Patologinė būklė paprastai vadinama demencija. Demencija yra klinikinis sindromas, pasireiškiantis įgytu pažinimo (kognityvinių) funkcijų blogėjimu, sutrikdančiu paciento kasdienę veiklą (lot. dementia: de – be, mens, mentis – protas). Be atminties pažeidimo, demencijos sindromui būdingas dar ir kitų pažinimo funkcijų (kalbos, orientacijos, erdvinio suvokimo ir kitų) sutrikimas. Be to, demencija sutrikdo kasdienę žmogaus veiklą. Visa tai ir vertinama pokalbio su pacientu metu.
Kiek atminties sutrikimus galima koreguoti sergantiems Alzheimerio liga? Ar šios ligos progresavimą galima valdyti?
Dažniausia demencijos priežastis yra Alzheimerio liga (sudaro apie 2 trečdalius atvejų). Alzheimerio liga – tai degeneracinė centrinės nervų sistemos (galvos smegenų) liga, kuriai būdingas lėtai progresuojantis atminties ir kitų pažinimo funkcijų blogėjimas. Taigi pats ligos apibrėžimas rodo, kad liga turėtų nuolat progresuoti. Paprastai ši liga pasireiškia vyresniems nei 65 metų asmenims (vadinamoji vėlyvos pradžios Alzheimerio liga); tik retais atvejaisligą lemia tam tikri genetiniai veiksniai, tada ji gali pasireikšti ir gerokai anksčiau (dažniausiai tai būna šeiminiai atvejai).
Deja, nepaisant visų šiuolaikinio mokslo pastangų ir farmacijos pramonės bei įvairių mokslo fondų didžiulių finansinių išlaidų, iki šiol nėra rastas patikimas būdas sustabdyti šiai ligai. Todėl praktikoje svarbu atskirti demenciją nuo potencialiai pagydomų pažinimo procesų sutrikimų (pvz., nuo depresijos reiškinių, tam tikrų vidaus organų funkcijos sutrikimų – ypač sutrikusios skydliaukės veiklos, kepenų nepakankamumo ir pan.).
Vienas svarbiausių Alzheimerio ligos požymių yra trumpalaikės atminties blogėjimas, labiausiai pastebimas ligos pradžioje (sunku įsidėmėti naują informaciją,
pamirštami susitarimai, keletą kartų klausiama to paties ir pan.), vėliau pradeda ryškėti ir kitų pažinimo funkcijų (orientacijos, kalbos, erdvinio suvokimo) bei elgesio sutrikimai. Kitas svarbus požymis – kasdienės veiklos sutrikimas, t. y. negebėjimas naudotis buities prietaisais, pasigaminti valgio ir pan. Kitas aspektas – nepaisant visų mokslo pastangų, šios ligos diagnostika iki šiol iš esmės remiasi tik klinikiniais simptomais, t. y. ji nustatoma remiantis įvairiais testais, klausimynais. Mokslas vis dar ieško patikimų žymenų, kurie būtų naudingi diagnostikai ir patikimi. Dabar Lietuvoje ir visame pasaulyje prieinamas tik simptominis Alzheimerio ligos gydymas, t. y. skiriami vaistai, kurie palengvina ligos simptomus, kuriam laikui pagerina paciento pažinimo funkcijas, tačiau šis gydymas neveikia paties degeneracinio proceso, todėl liga nuolat progresuoja.
Ar pažinimo funkcijoms lavinti gali daryti įtaką sergančiojo artimieji?
Paciento būklės gerinimui labai svarbi tinkama socialinė aplinka. Vyresnio amžiaus vieniši pacientai kur kas blogiau jaučiasi, todėl bendravimas, įsiminimo skatinimas, tam tikrų užduočių (buities darbų atlikimas) kartu ženkliai pagerina pacientų savijautą ir gyvenseną. Taigi paciento artimųjų indėlis yra labai didelis.
Kokią įtaką ginkmedžio ekstraktai gali daryti atminties sutrikimų regresavimui, pažinimo funkcijų gerėjimui?
Ginkmedžio preparatai yra vieni iš labiausiai ištirtų ir dažniausiai vartojamų augalinių preparatų šiuolaikinėje medicinoje. Šio augalo lapų ekstraktai jau daugiau kaip 5000 metų naudojami įvairių ligų gydymui tradicinėje kinų medicinoje, tačiau ir šių dienų mokslininkai atliko per 400 klinikinių tyrimų skirtingoms indikacijoms.
Nustatytas vadinamasis neuroprotekcinis poveikis, t. y. apsauginis poveikis neuronams nuo įvairių kenksmingų medžiagų (laisvųjų radikalų, išemijos poveikio dėl kraujotakos sutrikimų). Taip pat nustatytas poveikis neuromediatoriams, t. y. ryšius tarp neuronų užtikrinančioms veikliosioms medžiagoms. Šiais poveikiais remiasi ir ginkmedžio pritaikymas klinikinėje praktikoje.
Ar tiesa, kad Ginkgo biloba augalas yra vienas iš labiausiai ištirtų ir vertinamų bei naudojamų šiuolaikinėje medicinoje?
Įvairiais tyrimais įrodytas teigiamas poveikis pažinimo funkcijoms (ypač vyresniems pacientams), kasdieniam aktyvumui bei nuotaikai. Taip pat, atlikus klinikinių tyrimų išsamią analizę, nustatytas teigiamas poveikis ir demencija sergančių asmenų pažinimo funkcijoms, kasdienei veiklai, apsitarnavimui; nustatyta, kad šio preparato vartojusiems pacientams pažinimo funkcijos blogėjo lėčiau nei vartojusiesiems placebą.
Kaip saugiai vartoti Ginkgo biloba preparatą?
Vertinant sukauptus duomenis apie ilgalaikę praktiką ginkmedžio preparatus skiriant žmonėms, nebuvo nustatyta reikšmingų su saugumo savybėmis susijusių problemų; t. y. preparatai saugūs vartojant žmonėms, ypač vyresniems, kurie kartu vartoja labai įvairių vaistų kitoms ligoms gydyti. Nebuvo nustatyta reikšmingos sąveikos ir su kitais vaistiniais preparatais.
Kas svarbu renkantis ginkmedžio preparatus?
Siekiant optimalaus poveikio, reikėtų vartoti tinkamą ginkmedžio preparato dozę bent 3 mėnesius. Taip pat reikėtų rinktis žinomus ištirtus preparatus, kurių sudėtis yra standartizuota ir nustatyta patikimais tyrimo metodais bei kurių savybės ištirtos klinikiniais tyrimais ir patvirtintos ilgalaike klinikine praktika.
Kalbėjosi R. Pečeliūnienė
Šaltinis: „Lietuvos gydytojo žurnalas“