Įvadas
Hipertenzija yra vienas pagrindinių rizikos veiksnių, labai padidinančių kardiovaskulinę riziką. Ji dar labiau sustiprėja, kai kartu nustatoma ir kitų rizikos veiksnių (dislipidemija, gliukozės toleravimo sutrikimas, cukrinis diabetas, rūkymas ir kt.). Keliuose tyrimuose nustatyta, kad hipertenzija gana dažnai diagnozuojama kartu su dislipidemija. Švedijos pirminės prevencijos tyrime tirti vidutinio amžiaus vyrai, sergantys hipertenzija, 55% jų cholesterolio koncentracija buvo >6,5 mmol/l. Kitais duomenimis, 40% pacientų, sergančių hipertenzija (kraujo spaudimas > 140/90 mm Hg ar vartoja vaistų nuo hipertenzijos), cholesterolio
koncentracija buvo >6,2 mmol/l, o 46% kartu diagnozuota ir hipertenzija, ir dislipidemija.
Tyrime, vertinusiame 25–94 metų vyrus ir moteris, nustatyta, kad ir hipertenzija,
ir dislipidemija dažniausiai diagnozuojama 24–44 metų vyrams ir 45–74 metų moterims. Be to, gana dažnai jiems išaiškinamas ir atsparumas insulinui bei hiperinsulinemija. Ats-parumo insulinui, hipertenzijos ir jos sukeltų metabolinių pokyčių išsivystymą sąlygoja ir padidėjęs simpatinis aktyvumas bei sutrikęs antinksčių žievės aktyvumas.
Hipertenzijos gydymo svarba įrodyta daugelyje tyrimų ir nekelia abejonių. Tačiau pa-stebėta, kad kai kurie vaistai nuo hipertenzijos gali neigiamai veikti lipidų ir apolipoproteinų apykaitą. Manoma, kad šis poveikis gali sumažinti vaistų nuo hipertenzijos veiksmingumą gydant širdies ir kraujagyslių ligas, apsaugant nuo jų ir su jomis susijusių kom-plikacijų. Juk nustatyta, kad lipoproteinai ir apolipoproteinai yra labai svarbūs vystantis koronarinei širdies ligai. Vėliau pastebėta, kad kai kurie vaistai veikia ir angliavandenių apykaitą. Pavyzdžiui, pacientams, gydytiems tiazidiniais diuretikais ar β adrenoblokatoriais (pvz.: propranololiu, atenololiu, metoprololiu ir pindololiu), sumažėja jautrumas insulinui. Kalcio kanalų blokatoriai (pvz.: nifedipinas ir diltiazemas) turėjo tik nedidelį neigiamą poveikį jautrumui insulinui, o AKF inhibitoriai neblogino jautrumo insulinui ar net gerino jį. Taigi ypač svarbu, kad šiuolaikiniai vaistai nuo hipertenzijos neblogintų, o galbūt net gerintų lipidų ir angliavandenių apykaitą.

Nebivololio hemodinaminio poveikio ypatybės

β adrenoblokatoriai (BAB) nuo seno naudojami arterinei hipertenzijai gydyti, tačiau pastaruoju metu vėl pradėta ginčytis dėl jų svarbos. Kai kurie β adrenoblokatoriai rekomenduojami ir širdies nepakankamumui (ŠN) gydyti. Šie vaistai skiriasi tarpusavyje savo selektyvumu 131 ir β2 adrenoreceptoriams (o kartais ir α receptoriams). Kai kurie BAB pasižymi ir kitomis savybėmis, kaip antai vidiniu simpatiniu aktyvumu ar periferines kraujagysles plečiančiu poveikiu.
Nebivololis – trečios kartos β1 adrenoblo-katorius, pasižymintis kraujospūdį mažinančiu poveikiu ir vazodilatacinėmis savybėmis. Jo selektyvumas β1 adrenoreceptoriams yra vienas didžiausių. Be to, jis praktiškai nesąveikauja su α1 ir α2 adrenoreceptoriais, todėl jam nebūdingas vidinis simpatinis aktyvumas ar membranas stabilizuojantis poveikis.
Vazodilatacinį poveikį lemia sąveika su L-argininu / azoto oksidu (16). Tyrimuose nustatyta, kad nebivololis skatina fermento azoto oksido sintetazės ekspresiją, o tai padidina azoto oksido (NO) gamybą ir išsiskyrimą. Be to, nebivololis pasižymi papildomu antioksidaciniu poveikiu, dėl to sumažėja NO degradacija ir padidėja jo biologinis prieinamumas. Biologinį prieinamumą taip pat didina agonistinis poveikis β 2, β 3 adrenoreceptoriams, serotonino (5HT1A) receptoriams ir sąveika su estrogeno receptoriais. Taigi nebivololis iš kitų BAB išsiskiria dideliu selektyvumu β1 adrenoreceptoriams, vazodilataciniu ir endotelio funk-ciją gerinančiu poveikiu.
Nebivololis yra efektyvus ir gerai toleruojamas vaistas hipertenzijai gydyti. Be to, SENIORS tyrimo duomenimis, ŠN sergantiems vyresniems pacientams jis sumažino bendrojo mirštamumo ir hospitalizacijų dėl kardiovaskulinių priežasčių riziką. Nebivololį galima skirti kaip pirmiausia pasirenkamą vaistą pacientams, sergantiems hipertenzija ir vyresnio amžiaus ŠN sergantiems pacientams. Nebivololis mažina širdies su-sitraukimų dažnį ir kraujo spaudimą, pagerina sistolinę ir diastolinę širdies funkciją. Be to, per NO jis mažina sisteminį kraujagyslių pasipriešinimą, stambiųjų arterijų standumą ir endotelio disfunkciją. Preliminarūs duomenys rodė, kad šis vaistas teigiamai veikia lipidų metabolizmą, nes mažina bendrojo ir mažo tankio lipoproteinų cholesterolio (MTL-Ch) koncentraciją.

Beta adenoblokatorių poveikis lipidų ir gliukozės apykaitai

1 pav. Nebivololio ir atenololio poveikis bendrojo cholesterolio, MTL cholesterolio kon-centracijai ir MTL/DTL cholesterolio santykiui.


Nebivololio poveikis lipidų ir gliukozės metabolizmui

Kitaip nei daugelis BAB, nebivololis nepa-sižymi neigiamu poveikiu gliukozės ir lipidų apykaitai. Norint palyginti 5 mg nebivololio ir 50 mg atenololio poveikį lipidų ir angliavan-denių apykaitai ir kraujo spaudimui, atliktas dvigubai aklas, atsitiktinių imčių, kontroliuojamasis tyrimas. Tyrime dalyvavo lengva ar vidutinio sunkumo hipertenzija sergantys pacientai, kurių lipidų ir angliavandenių apykaita nebuvo labiau sutrikusi (bendrasis choleste-rolis <6,21 mmol/l, trigliceridai <2,49 mmol/l, gliukozės koncentracija nevalgius <6,4 mmol/l, glikuotas hemoglobinas <6%). Atrankos me-tu tiek atenololio, tiek nebivololio grupėse pacientų demografinės, klinikinės charakte-ristikos ir biocheminių tyrimų duomenys bu-vo panašūs. Po 3 gydymo mėnesių lipidų ir lipoproteinų koncentracijų pokyčiai, lyginant nebivololio ir atenololio grupes tarpusavyje, reikšmingai nesiskyrė. Nebivololio ir atenololio poveikis bendrajam ir MTL cholesteroliui bei MTL/DTL cholesterolio santykiui pateiktas 1pav. Abu vaistai, palyginti su pradiniais duomenimis, statistiškai reikšmingai sumažino DTL-Ch apolipoproteino A-I koncentraciją.
Vertinant gliukozės apykaitos rodiklius, atenololis statistiškai reikšmingai (p<0,05) padidino gliukozės koncentraciją po 3 gydymo mėnesių (gydymo pradžioje 5,09±0,72 mmol/l, pabaigoje – 5,57±0,86 mmol/l). Nebivololio grupėje gliukozės koncentracija reikšmingai nekito. Taip pat nestebėta ir reikšmingų skirtumų vertinant abiejų vaistų poveikį C peptido ir insulino koncentracijoms.
Nebivololis neturėjo neigiamo poveikio nė vienam angliavandenių apykaitos rodikliui. Atenololio grupėje statistiškai patikimai gydymo pabaigoje padidėjo gliukozės koncentracija (p<0,05).
Yra žinoma, kad kai kurie BAB, įskaitant ate-nololį, blogina gliukozės toleravimą ir mažina jautrumą insulinui gydant ilgą laiką.
Kitame tyrime lygintas modifikuotoišsky-rimo metoprololio ir nebivololio poveikis (įskai-tant ir metabolinį) pacientams, sergantiems poinfarktine širdies disfunkcija ir cukriniu diabetu. 40 pacientų 8 savaites atsitiktine tvarka skirtas gydymas 1,25–5 mg nebivololio arba 12,5–100 mg metoprololio. Abu vaistai pasižymėjo efektyviu antiišeminiu ir kardioprotekciniu
poveikiu, nė vienas jų nekeitė angliavandenių ir daugumos lipidų apykaitos parametrų. Tačiau nebivololio grupėje, palyginti su modifikuotoišskyrimometo-prololiu, statistiškai reikšmingai 26% sumažėjo trigliceridų koncentracija (p=0,02) (2 pav.). Kitame tyrime, kuriame dalyvavo hiper-tenzija sergantys pacientai, neturintys atsparumo insulinui požymių, nustatyta, kad nebivololis, palyginti su metoprololiu, reikšmingai pagerino jautrumą insulinui.

Beta adenoblokatorių poveikis lipidų ir gliukozės apykaitai

2 pav. Nebivololis sumažina trigliceridų koncentraciją hipertenzija ir cukriniu diabetu sergantiems pacientams.



Apibendrinimas

Hipertenzija ir kiti rizikos veiksniai, kaip antai: dislipidemija, gliukozės toleravimo sutrikimas, cukrinis diabetas, rūkymas ir kiti, gana dažnai veikia kartu. Tai labai padidina pacientų sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis bei mirštamumą nuo jų. Idealu, jei vaistas retai sukelia nepageidaujamų poveikių ir yra gerai toleruojamas. Visos šios savybės lemia hipertenzijos
gydymo efektyvumą ir tęstinumą.
Nebivololis – selektyvus trečios kartos β adrenoblokatorius.
Jis išsiskiria iš kitų BAB savo selektyvumu 131 adrenoreceptoriams, vazodilataciniu ir endotelio funkciją gerinančiu poveikiu bei palankiu poveikiu angliavandenių ir lipidų metabolizmui.
 

 

Parengė gyd E. Rinkūnienė