DEPRESIJA – VIS DAŽNESNĖ PACIENTŲ PROBLEMA
ĮVADAS
Šiuo metu Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad unipoliarinė depresija yra ketvirta pagal dažnį sveikatos sutrikimą lemianti priežastis ir iki 2020 metų sergamumas šia liga pasieks antrą vietą. Sergamumas ja dažnai lieka nepastebėtas.
Depresija yra svarbi visuomenės sveikatos problema pasaulyje dėl didelio paplitimo (Ustun ir Sartor, 1995 m.), sunkumo ir trukmės (Mann et al., 1981 m.), atsirandančios negalios (Jenkins et al., 1998 m.). Depresija lemia didesnį mirštamumą, kančias. Dėl šių priežasčių mažėja žmonių darbingumas ir didėja socialinė atskirtis. Šie veiksniai neigiamai veikia ekonomiką, nes žmonės nesukuria bendrojo vidaus produkto, o ligai įsisenėjus reikia didesnių gydymo išlaidų (1).
Svarbu, kad pirminės grandies specialistai laiku pastebėtų simptomus ir laiku skirtų specialistų konsultaciją (Murray ir Lopez, 1996 m.).
DEPRESIJOS RIZIKOS VEIKSNIAI IR SIMPTOMAI
Depresija – tai liga, kuriai būdinga liguistai prislėgta, liūdna nuotaika, vangus mąstymas, sulėtėję judesiai ir kalba. Esant depresijai, sutrinka miegas, pasikeičia apetitas, ryškėja anhedonija – nebesidomima reguliaria ir malonia veikla, sulėtėja ar pagreitėja psichomotorika, sunku susikaupti, nuolat juntamas nuovargis, beviltiškumas ir bejėgiškumas, gali kilti minčių apie savižudybę.
Depresija neigiamai veikia visą žmogaus gyvenimą: asmeninį ir visuomeninį, darbą. Depresija yra dažna patologija, tačiau retai diagnozuojama, ypač švelnios formos. Šie pacientai į specialistus nesikreipia arba kreipiasi labai retai. Pirminės sveikatos priežiūros specialistas gali pirmas pastebėti šią patologiją, nes dažniausiai bendrauja su pacientais, turinčiais įvairių nusiskundimų.
Depresija dažnai laiku nediagnozuojama todėl, kad dauguma pacientų, kurie kreipiasi į gydytoją, skundžiasi somatiniais simptomais (serga somatinėmis ligomis, tokiomis kaip navikai, cukrinis diabetas ir kt.), yra senyvi arba liga painiojama su neurologinės kilmės ligomis, didelę dalį ligonių sudaro neseniai pagimdžiusios moterys. Kita problema – visuomenės požiūris į žmones, besikreipiančius į psichiatrus buvusiose komunistinėse valstybėse. Ši nuomonė yra negatyvi, todėl žmonės vengia ieškoti specialistų pagalbos, nors Vakarų šalyse tokių problemų nėra, o psichikos ligų gydymas suvokiamas kaip natūralus procesas.
Remiantis Lietuvos statistikos duomenimis, nuotaikos sutrikimų atveju bendras skaičius 2004 m. pabaigoje buvo 22 435; 2005 m. pabaigoje – 22 645. Moterys sudarė atitinkamai 79,3 proc. ir 79,2 proc. visų atvejų (2). Kiekvienas pacientas gali justi skirtingus depresijos simptomus, kurie kartais visai nesusiję su šia liga, todėl gydytojui būtina įvertinti ir psichologinę paciento būklę, galimus ligos rizikos veiksnius.
Depresijos rizikos veiksniai
1. Paveldimumas (depresijos ar kito psichiatrinio pobūdžio sutrikimo atvejis šeimoje).
2. Sunkios somatinės ligos (navikai, cukrinis diabetas, išeminė širdies liga, infekcinės, neurologinės kilmės ligos ir kt. panašaus pobūdžio sutrikimai).
3. Piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais.
4. Piktnaudžiavimas psichotropiniais vaistais, jų vartojimo nutraukimas.
5. Hormonų pusiausvyros sutrikimai (menstruacinio ciklo metu, klimakteriniu laikotarpiu, po gimdymo).
6. Įprastų gyvenimo sąlygų pasikeitimas (išėjimas į pensiją, darbo netekimas, pašalinimas iš mokyklos ar universiteto, emigracija, nėštumas, gimdymas ir naujagimis namie).
7. Nuolatinis stresas, skaudūs išgyvenimai (artimo žmogaus netektis, nesantaika šeimoje, skyrybos, problemos darbe, smurtas namie, mokykloje) (3).
Depresijai būdingiausi simptomai
Nėra lengva diagnozuoti depresiją, nes ne visada simptomai tipiniai ir stipria pasireiškia, dažnai nuotaikos sutrikimą slepia somatinio pobūdžio nusiskundimai, paprastai varginantys ilgus metus (4, 5). Slaptų depresijų simptomai įvairūs. Ligoniai skundžiasi bendru silpnumu, nerviniu išsekimu, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo sistemų veiklos sutrikimais, kurių beveik arba visai neveikia simptominis somatinis gydymas. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, jei:
1. Pacientas skundžiasi miego sutrikimu, varginančiu jau kurį laiką (sunku užmigti vakare, naktį miegama blogai – dažnai nubundama, būdraujama, per anksti nubundama ryte, pacientas mieguistas dieną, ryte junta nuovargį, „nepakankamą miegą“).
2. Atsiranda didelis, fi zinio ar psichologinio krūvio neatitinkantis nuovargis ir kūno sąstingis kasdien arba beveik kasdien (sunku prisiversti atlikti net paprasčiausius darbus, ypač pradėti; juntamas kūno ir sielos „paralyžius“, atrodo, kad nei mintys, nei raumenys neklauso).
3. Sustiprėjusi ar sulėtėjusi psichomotorika, kasdien arba beveik kasdien (pastebima ne tik paciento, bet ir aplinkinių asmenų).
4. Pacientas skundžiasi prislėgta nuotaika: liūdesiu, tuštumo jausmu, beveik visą ar visą dieną ir kasdien, arba tokią nuotaiką pastebi kiti asmenys (pvz., verksmingumą). Vaikų ir paauglių depresija gali pasireikšti dirglumu.
5. Sunku susikaupti (sunku sutelkti mintis, priimti net paprasčiausius sprendimus, planuoti veiklą), išlaikyti dėmesį, atsiranda iki tol nebūdingas nepasitikėjimas savimi, neryžtingumas (nurodomi pacientų ar kitų asmenų).
6. Prarastas gyvenimo džiaugsmas: nebedžiugina įprasta veikla, kuri anksčiau teikdavo malonumą (darbas, pomėgis, sportas, draugai, lytiniai santykiai).
7. Sumažėjęs ar padidėjęs kūno svoris (pokytis didesnis nei 5 proc. per mėnesį) arba sumažėjęs ar padidėjęs apetitas kasdien. Vaikų kūno svoris gali nekisti.
8. Baimė ir nerimas: vargina didžiulė įtampa, daug labiau nei įprastai rūpinamasi įvairiais kasdieniais reikalais ir sveikata.
9. Menkavertiškumo jausmas. Pacientas gali skųstis užplūstančiomis neigiamomis mintimis, emocijomis, nevisavertiškumo, kaltės jausmu. Kartais jam atrodo, kad geriausias šios problemos sprendimas yra išeiti iš gyvenimo – nusižudyti.
10. Pasikartojančios mintys apie mirtį (bet ne mirties baimė), savižudybę, planavimas ar ketinimas nusižudyti.
Jeigu pacientas išsako bent kelis čia išvardytus simptomus, kurie trunka nuolat ar daugiau nei dvi savaites, gydytojas praktikas turi įtarti depresiją ir spręsti dėl galimos psichiatro konsultacijos. Kyla klausimas, kaip atskirti, ar tai tikrai depresijos simptomai, o ne epizodiškai pablogėjusi paciento nuotaika. Todėl visada svarbu gerai apklausti pacientą, išsiaiškinant, kiek laiko trunka jo išsakomi simptomai, kada ir dėl kokios priežasties jie prasidėjo, ar pagerėja nuotaika užsiimant bet kokia pasitenkinimą keliančia veikla. Gydytojas neturi pamiršti pasidomėti ir socialiniu paciento gyvenimu, įsitikinti, ar neturi problemų šeimoje.
Somatiniai depresijos simptomai, kuriais dažnai skundžiasi pacientai, yra svorio kritimas, libido susilpnėjimas, psichomotorinis slopinimas arba ažitacija, įvairūs somatinio pobūdžio skausmai.
Depresija sunkiausia būna ryte, o per dieną dažniausiai lengvėja, vakare simptomų beveik nelieka: nes pacientai teigia, kad jie jaučiasi geriau, žinodami, kad diena jau baigėsi ir galės eiti miegoti (6).
Apie žmogų, sergantį depresija, galima spręsti iš liūdnos, kančią rodančios išraiškos, tvirtai sučiauptų lūpų, žemyn nusileidusių lūpų kampučių, surauktų antakių, iš to, kad viršutinio voko vidinėje pusėje atsiranda raukšlė, kaktos raumenys įsitempia, atsiranda vertikalių raukšlių. Ligoniai atrodo vyresni, pasenę, greitai pravirksta dėl nereikšmingų dalykų.
Savižudybės rizikos įvertinimas
Grėsmingiausia sergant depresija yra savižudybė. Apie ją galvoja 50 proc. sergančiųjų depresija. 45–77 proc. nusižudžiusių asmenų sirgo depresija. 2004 m. nusižudė 1 381 asmuo, o 2005 m. savižudybių nežymiai sumažėjo – 1 319 atvejų, atitinkamai 38,6 atvejo 100000 gyventojų, o Europos savižudybių vidurkis yra 20 atvejų 100 000 gyventojų (7). Sergantys depresija asmenys galvoja apie savižudybę, o dalis bando nusižudyti. Apie 15 proc. sergančių asmenų nusižudo. Remiantis statistika, dažniau žudytis bando moterys, bet daugiau nusižudo vyrų.
Reikia atkreipti dėmesį ir imtis atsargumo priemonių, jeigu pacientas kalba apie savižudybę, net jei neturi omeny savęs, nes labai dažnai taip pacientas bando sužinoti, kaip galima tai padaryti (pvz., sužinoti nuodų, vaistų pavadinimus ir pan.). Verta įvertinti ir didesnės rizikos veiksnius, tokius kaip: pacientas serga sunkia nepagydoma liga, jo šeimoje yra buvęs savižudybės atvejis, jis vienišas, senyvas, turi fi nansinių problemų, nustatyta psichikos liga, sunkus depresijos laipsnis, pacientas piktnaudžiauja vaistais ir / ar narkotinėmis medžiagomis ar neseniai piktnaudžiavo (8, 9).
GYDYMAS
Depresijos gydymas yra kompleksinis, apima medikamentinį gydymą, socioterapiją ir psichoterapiją. Veiksmingos kognityvinė, psichodinaminė, tarpasmeninė, šeimos, palaikomoji psichoterapija ir jų derinys, atsipalaidavimo terapija (10, 11).
Socioterapija turi suformuoti pacientui palankią aplinką, t. y. tam tikros veiklos (pomėgio) parinkimą, neigiamų situacijų šalinimą, mokymą. Medikamentinis gydymas – antidepresantai (tricikliai antidepresantai, monoaminooksidazių inhibitoriai, selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai, dvigubo serotoninerginio poveikio antidepresantai, selektyvūs serotonino ir noradrenalino reabsorbcijos inhibitoriai, noradrenerginio ir specifi nio serotoninerginio poveikio antidepresantai, selektyvūs noradrenalino reabsorbcijos inhibitoriai).
Gydymo būdo parinkimas visada priklauso nuo depresijos sunkumo laipsnio
ir etiologijos. Geriausi rezultatai pasiekiami gydant kompleksine terapija, t. y. medikamentinį gydymą taikant kartu su psichoterapija. Pacientui būtina žinoti, kad pradėjus vartoti medikamentus teigiamas poveikis pasireiškia tik po dviejų trijų savaičių (12, 13).
Gydymo trukmė priklauso nuo paciento būklės, artimųjų palaikymo ir aplinkos veiksnių. Dažniausiai skiriamos trys gydymo fazės:
1. Ūminio gydymo: trunka 6–12 savaičių, gydymo tikslas – sumažinti depresijos simptomus.
2. Tęstinio gydymo: trunka 3–9 mėnesius. Tai yra profilaktika ligos atkryčiams, todėl svarbu šiuo metu gydymo nenutraukti.
3. Palaikomojo gydymo: trunka apie metus, bet trukmė parenkama individualiai ir gali būti ilgesnė.
APIBENDRINIMAS
Depresija – viena dažniausių visuomenės problemų. Depresijos atvejų yra daug daugiau nei diagnozuojama, o gydymas susideda iš vaistų ir psichoterapijos. Tačiau geriausias gydymas – profilaktika. Remiantis Amerikos ir Didžiosios Britanijos psichiatrų nuomone, geriausia depresijos profilaktika yra veikla, nesusijusi su kasdieniu darbu, padedanti pacientui atitrūkti nuo rutinos, – tai pomėgis.
Patariama užsiimti patinkančia sporto šaka, puoselėti patinkančią meno rūšį, keliauti, domėtis kalbomis ir pan. (14, 15). Ši veikla padeda mažinti stresą, kuris yra vienas pagrindinių depresijos atsiradimo mechanizmų ir rizikos veiksnių. Taip pat svarbu formuoti asmens socialinius įgūdžius, nes dauguma į depresiją linkusių ar ja sergančių asmenų yra socialiai atskirti – vieniši. Mokymasis bendrauti, bendravimas su artimais žmonėmis, pažinčių užmezgimas padeda išvengti blogos nuotaikos, neadekvačių minčių – mažina depresijos simptomus.
Žurnalas “Internistas”