A. Marcinkutė

 

Funkcinė dispepsija (FD) yra vienas iš dažniausių gastrointestininių sutrikimų, kurio kilmė neaiški. Literatūros duomenimis, 23,4% persirgusiųjų bakteriniu gastroenteritu pasireiškia funkciniai gastrointestininiai sutrikimai, tame tarpe 7-32% – dirglios žarnos sindromas. Atliktos klinikinės studijos nurodo FD priežastinį ryšį su ūminėmis žarnyno infekcijomis, ypač salmonelioze, bei genetinį G-baltymo polimorfizmą, predisponuojantį dispepsijos sindromą. Labai svarbus rizikos faktorius yra rūkymas. Reikšmingiausia  patogenetine grandimi išlieka uždegimo požymiai žarnyne.

Poinfekciniai funkciniai gastrointestininiai sutrikimai: dispepsija,  ir/arba dirglios žarnos sindromas  gali pasireikšti pirmuosius šešis mėnesius, persirgus ūmine žarnyno infekcija.

Dispepsijos sindromas sutinkamas ir ūminiame žarnyno infekcijų periode, tik kliniškai labiau išreikštas. Infektologijoje šis sindromas suprantamas kaip organizmo apsauginė reakcija, padedanti pašalinti į žarnyną patekusius mikrobus arba jo toksinus Daugumai mikrobinių žarnyno ligų būdinga:

  •      staigi pradžia,
  •      karščiavimas, vėmimas, galūnių skausmai,
  •      ryškus šleikštulys, pykinimas bakterinio gastroenterito metu,
  •      išreikšta žarnų peristaltika.

PSO duomenimis pasaulyje kasmet užregistruojama iki 1 milijardo ūminės diarėjos epizodų ir apie 5 milijonus mirčių nuo ūminės virusinės, bakterinės ir parazitinės diarėjos. Infekcinės kilmės viduriavimas daugelyje šalių suprantamas kaip paprastas viduriavimas, tačiau grėsmingas, nesilaikant asmens higienos, nevaldomai išplisti.

Lietuvos ligų kontrolės centro duomenimis diarėja irgi išlieka svarbia visuomenės sveikatos problema ir populiacinis sergamumas siekia 5%, tačiau tik 11-12% atvejų patenka į oficialią statistiką. Kasmet Lietuvoje užregistruojama iki 170 000 ūminės diarėjos epizodų. .
Pykinimas, epigastriumo
sunkumas, refliuksas,

vėmimas yra vyraujantys klinikiniai simptomai virusinių infekcijų ar mikrobinio apsinuodijimo maistu metu ir pasireiškia praėjus tam tikram slaptam arba inkubaciniam periodui (IP), kuris diagnostiniu požiūriu yra gana reikšmingas.

Dažniausios ūminės žarnyno infekcijos, pasireiškiančios dispepsiniu arba emetiniu sindromu, ir jų IP:

 

 

 

  •  1-6 val.: vėmimas ++, toksinus produkuojantys S. aureus, B. cereus;
  • 8-16val.: vėmimas +/-, toksinus in vivo produkuojantys C. perfringens, B. cereus ;
  • 12-72 val.: vėmimas +/-, salmonella, shigella, campylobacter, vibrio spp, EIEC;
  • 12-72 val.: vėmimas ++, virusai ( Norovirusai).

 

Bene išraiškingiausias dispepsinis sindromas, besitęsiantis iki savaitės, būdingas norovirusinei infekcijai arba ūminei žarnyno virusinei infekcijai, sukeltai Caliciviridae šeimos labai mažų į Norwalk panašių virusų, dar vadinamai ,, žiemos vėmimo liga’’ arba ,,skrandžio gripu’’.  Norovirusai dažniausiai sukelia įvairios apimties  gastroenterito protrūkius, kuriuos sąlygoja net iki 40% atvejų užkrėstas virusais maistas (jūros maistas, įvairios salotos). Galimas infekcijų plitimas ir per šulinių, vandentiekio, upės, baseino vandenį . Pagrindinis užsikrėtimo kelias yra fekalinis oralinis, nors įmanomas aerozolinis respiracinis kelias pačio vėmimo metu, kontaktinis kelias.

Pasikartojanti dispepsija ir vėmimas būdingas ir kai kurioms žarnyno parazitozėms: giardiazei, kriptosporidijazei, anisakiazei bei strongiloidozei (“fontaninio vėmimo” sindromas).

Poinfekciniame periode dažniausiai ligonius vargina papykinimas, epigastriumo sunkumas, padidinta žarnyno motorika, pūtimas. Sveikimo periodo trukmė priklauso ir nuo lydinčių kitų gastrointestininių ligų, kadangi mikrobų  pažeista plonųjų žarnų gleivinė dėl mikrogaurelių atrofijos  sąlygoja malabsorbcijos išsivystymą, disacharidazių nepakankamumą, suaktyvėjusią bakterinę fermentaciją, laktozės netoleravimą, virškinimo fermentų sumažėjusią produkciją. Padidėjęs osmozinis slėgis žarnoje, epitelio pralaidumas nulemia osmozinės diarėjos mechanizmą. Taip pat svarbus enterotoksinis poveikis, autonominės nervų sistemos stimuliacija, įtakojanti naujiems fukciniams poinfekciniams gastrointestininiam sutrikimams arba sustiprinti buvusius.

FD patogenezės ir patofiziologijos supratimas leidžia tobulinti  diagnostiką ir žarnyno infekcijų simptominį gydymą. Dauguma viduriuojančių ligonių gydosi patys, vartoja antimotilikus, loperamidą arba “gerasias bakterijas”, fermentinius preparatus.

Tačiau nepaisoma rehidratacijos būtinybės, jei vartojami skysčiai, tai daroma neteisingai, geriama greitai ir daug, neteisingai plaunamas skrandis. To pasėkoje iš karto išviduriuojami išgerti skysčiai, ligonis bijodamas gerti dar daugiau dehidruojasi. Taip pat nesilaikoma dietos, nedezinfekuojama ligonio aplinka, išmatos. Dispepsinio sindromo gydymo pasirinkimas apsiriboja rūgštį slopinančiais vaistais ir naujaisiais prokinetikais. Pastarieji palengvina dispepsinio sindromo simptomus, ligonis gali tęsti peroralinę rehidrataciją. Rekonvalescentiniame periode dauguma ligonių skundžiasi lėtu virškinimu, maisto stovėjimu skrandyje, sunkumu epigastriume pavalgius, pūtimu, gurguliavimu. Šiuos simptomus gali palengvinti virškinimą gerinančių fermentų paskyrimas, žarnyno floros koregavimas probiotikais, dietos ir racionalios mitybos bei epidemiologinio rėžimo paisymas.

 

Naudota literatūra:

  1. Žagminas K., Zagrebneviene G., MorkunasB. et al.   Prevalence of self-reported acute diarrheal illness in Lithuania. 7th Nordic-Baltic Congress on Infectious Diseases” Current Challenges and New opportunities”: abstracts book:2006:34. 
  2. Tack J., Kindt S. Patogenesis and therapy for idiopathic dyspepsia. Curr Gastroenterol Rep.2005; 7(6): 437-44.
  3. Parry SD, Corbett S, James P et al. Illness perceptions in people with acute bacterial enteritis. J Health Psychol. 2003; 8(6): 693-704.
  4. Mearin F, Perez-Oliveras M, Perello A et al. Dyspepsia and irritable bowel syndrome after Salmonella gastroenteritis outbreak: one-year follow-up outbreak: one-year follow-up cohort. Gastroenterology.2005; 129(1):98-104.
  5. Bishai WR, Sears CL. Food poisoning syndromes. Gastroenterology clinics of North Amerika.2005; 22(3):579-608.