Žmogaus vystymosi istorija apima keletą evoliucinių pokyčių, kurie padėjo išsaugoti įvairius „žmogaus“ šeimos subjektus, o keletas tokių evoliucinių pokyčių sukėlė tam tikrų pasekmių, kurias galima išmatuoti cirkuliuojančiame kraujyje.
Viena iš jų – šlapimo rūgštis. Šios rūgšties vaidmuo evoliucijoje veikiausiai yra susijęs su jos antioksidaciniu poveikiu, kuris leido žmonių rūšiai išlikti oksidantų gausioje aplinkoje. Pastaruoju metu įvykę labai dideli gyvenimo sąlygų pokyčiai paskatino serume esančios šlapimo rūgšties (d)evoliucinę įtaką. Šis junginys skatina širdies ir kraujagyslių bei inkstų ligų vystymąsi, kurios didina žmonių populiacijos sergamumą ir mirštamumą.
Širdies ir kraujagyslių ligos Vakarų pasaulyje yra pagrindinė mirties priežastis. Tai yra labai paplitusių ir nepakankamai kontroliuojamų širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių pasekmė.
Neseniai paaiškėjo, kad padidėjęs šlapimo rūgšties kiekis serume kartu su bendrais širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniais (pvz., hipertenzija, lipidų apykaitos sutrikimais, diabetu) yra susijęs su didesne santykine širdies, kraujagyslių ir inkstų ligų rizika. Patraukliausia hipotezė, siejanti šlapimo rūgštį su širdies ir kraujagyslių ligomis, remiasi ne intuityviuoju uratų ir audinių sąveikos mechanizmu, o nustatytu padidėjusiu oksidaciniu stresu, kuris biochemiškai susijęs su ksantino oksidazės aktyvinimu bei uratų gamyba.
Remiantis šia devoliucijos hipoteze, perteklinė šlapimo rūgšties gamyba turėtų skatinti širdies ir kraujagyslių ligų, kaip funkcinės oksidacinio streso išraiškos, vystymąsi. Situaciją sunkina šlapimo rūgšties patekimas į ląsteles, tai sukelia hipertenziją, tikslinių organų pažeidimus bei širdies ir kraujagyslių ligas. Šie procesai turėtų mažiau pasireikšti reumatinėmis ligomis sergantiems pacientams, kuriems sustiprėja uratų reabsorbcija inkstuose, tiesiogiai susijusi su podagros ir inkstų parenchimos pažeidimo patogeneze.
Vis daugėjant šį dvejopą mechanistinį požiūrį remiančių genetinių ir patofiziologinių įrodymų, labai pasikeitė hiperurikemijos patogenetinio vaidmens vertinimas; pasiūlyta atskirti oksidacinio pobūdžio pažeidimus (širdies ir kraujagyslių) bei reumatinio tipo pažeidimus (podagrą). Toks dvejopas heterogeninio mechanizmo vertinimas, nepasiribojant paprasčiausia hiperurikemijos sąvoka, paskatino diskusijas ir gali tapti pagrindu kuriant naujus pacientų, kurių organizme šlapimo rūgšties kiekis yra nenormalus, profilaktikos ir gydymo būdus. Tai gali būti dar vienas evoliucijos žingsnis, kuris leis ateityje užtikrinti geresnę žmonių širdies ir kraujagyslių būklę.
