Išsėtinė sklerozė – tai liga, paveikianti daugelį centrinės nervų sistemos vietų: galvos ir nugaros smegenyse atsiranda demielinizacijos židinių, palaipsniui vystosi atrofiniai pokyčiai. Liga pasireiškia kiekvienam žmogui skirtingais simptomais ir neturi nė vieno specifinio simptomo, kuris būtų būdingas tik jai. Išsėtinės sklerozės ankstyvas diagnozavimas, laiku atlikti išsamūs tyrimai bei paskirtas efektyvus gydymas gali pakoreguoti ligos eigą.
Šiame numeryje pradedame straipsnių ciklą apie šią sunkią ligą. Pirmajame su VU ligoninės Santariškių klinikų Neurologijos ir išsėtinės sklerozės centro gydytoja neurologe išsetinės sklerozės kabineto vadove RASA KIZLAITIENE kalbamės apie sklerozę sukeliančias priežastis ir ligos simptomus.
Pažeidimų galvos ir nugaros smegenyse susidarymas
Išsėtinė sklerozė – tai įvairi visą gyvenimą trunkanti būsena, paveikianti daugelį centrinės nervų sistemos vietų: galvos ir nugaros smegenyse susidaro demielinizacijos židiniai, palaipsniui vystosi atrofiniai pokyčiai. Nervinės skaidulos, esančios nugaros ir galvos smegenyse, yra apsuptos pažeidžiamo išorinio sluoksnio –apsauginio apvalkalo, vadinamo mielinu, kuris pagreitina elektrinių signalų plitimą. Sergant išsėtine skleroze, uždegimas pažeidžia ne tik mielininį dangalą, bet ir oligodendrocitus – ląsteles, atsakingas už centrinės nervų sistemos aksonų mielininio dangalo gamybą ir palaikymą. Nervų aksonai apnuoginami, kai mieliną sunaikina makrofagai – imuninės sistemos valytojai. Retai, tačiau, kaip ir autoimuninių ligų atveju, normalios mūsų organizmo ląstelės gali būti palaikomos „svetimais įsiveržėliais“. Nervinių skaidulų pažeidimas (demielinizacija) pablogina impulso plitimą, sutrikdo funkciją ir sukelia atkryčius. Aprimus uždegimui, įsijungia atkuriamieji mechanizmai, kartais paskatinantys pažeisto mielino atsikūrimą – remielinizaciją. Šis pažeidimo ir sveikimo ciklas centrinės nervų sistemos nervuose gali kartotis daugybę kartų. Kai uždegimo procesas pažeidžia didelį plotą, susidaro randai, kurie vadinami plokštelėmis. Jei uždegimas kartojasi vis toje pačioje vietoje, atkuriamieji mechanizmai gali būti neefektyvūs. Todėl šiuose nervuose lieka nuolatinis pažeidimas. Taigi sergančiųjų išsėtine skleroze nervų sistemoje vyksta tiek demielinizacija, tiek remielinizacija. Nuo pažeistos galvos ar nugaros smegenų srities priklauso, kokie simptomai pasireikš.
Išsėtinės sklerozės eiga visiškai neprognozuojama
Kiekvienam žmogui gali pasireikšti visai skirtingi simptomai, kurie laikui bėgant gali keistis, gali keistis ir simptomų trukmė bei intensyvumas. Taip pat svarbu atminti, kad yra daug ligų, kurių simptomai yra panašūs į išsėtinės sklerozės simptomus. Simptomai priklauso nuo to, kurią centrinės nervų sistemos dalį liga pažeidžia. Kai kuriems išsėtine skleroze sergantiems asmenims gali ilgą laiką visai nepasireikšti jokie simptomai, tačiau liga gali būti „tyliai“ aktyvi, net ir šiuo atveju. Daugumai sergančiųjų liga prasideda nuo paūmėjimų – atkryčių, o po kurių seka remisijos – laikotarpiai be jokių aiškių išsėtinės sklerozės aktyvumo požymių. Dažnai simptomai pranyksta po kelių dienų ar savaičių, ir žmogus visiškai arba iš dalies pasveiksta. Tačiau kartais simptomai ar funkcijų sutrikimai gali likti ir remisijos metu. Laikui bėgant, išsėtinės sklerozės negalios laipsnis gali didėti, todėl labai svarbu diagnozuoti ligą dar ankstyvos stadijos.
Nuovargis – vienas dažniausių išsėtinės sklerozės simptomų, kuris gali pasireikšti dviem trečdaliams ligonių ir trukti mėnesį ar ilgiau. Tai nuolatinis pavargimas, paprastai neatitinkantis neurologinės negalios arba magnetinio rezonanso tyrimo (MRT) nustatyto pažeidimo. Nuovargis taip pat gali veikti regėjimą, kuris atsinaujina padarius neilgą pertrauką. Nuovargį paprastai didina karštas oras, karšta vonia, pirtis, kūno temperatūros padidėjimas. Nuovargis gali būti tiesiogiai susijęs su išsėtinės sklerozės aktyvumu, tačiau jo atsiradimo priežastys gali būti ir kiti veiksniai, pvz., silpnumas, depresija ir miego sutrikimai.
Regėjimo sutrikimai – miglotas, dvigubas matymas ar spalvų skyrimo praradimas, dažniausiai viena akimi; gali atsirasti dėl ligos poveikio regos nervui ir galvos smegenims. Akies optinio nervo uždegimas yra vienas dažniausių išsėtinės sklerozės simptomų. Jo metu ne tik pasireiškia minėti simptomai, bet ir atsiranda skausmas už akies, kuris stiprėja judinant akį.
Motorinės funkcijos sutrikimas – tai raumenų sustingimas, silpnumas ar jėgos praradimas, galūnių spazmiškumas. Šie simptomai gali sukelti skausmą, laipsniškai gali stiprėti, ir žmogui judant gali prireikti pagalbos.
Pusiausvyros ir koordinacijos problemos – pasunkėjęs vaikščiojimas ar drebėjimas. Pusiausvyros palaikymas sutrinka, kai liga pažeidžia smegenėles, t.y. smegenų dalį, kuri atsakinga už judesių koordinavimą.
Skausmas – ūminis skausmas (pvz., už akies) ar lėtinis skausmas (pvz., galūnių ar nugaros) vienu ar kitu metu yra būdingas daugumai išsėtine skleroze sergančių žmonių. Nors daug metų buvo manoma, kad išsėtinė sklerozė yra neskausminga liga, dabar žinoma, kad kai kurie žmonės, sergantys šia liga, jaučia skausmą ir kenčia jo sukeliamus nemalonumus. Skausmas gali būti tiesioginis išsėtinės sklerozės centrinėje nervų sistemoje aktyvumo požymis, bet gali būti ir kitų ligos simptomų pasekmė. Jo stiprumas taip pat gali skirtis nuo švelnaus iki nepakeliamo. Be skausmo sąnarių, raumenų, sausgyslių, raiščių srityje, gali pasireikšti ir „smūgiuojantis“ paroksizminis skausmas. Jis gali pasireikšti veido srityje, pavyzdžiui, kai būna pažeisti veido nervai. Gali būti skausmingi rankų ir kojų spazmai po tam tikro nebudrumo laiko. Tačiau išsėtinės sklerozės atveju dažniausia skausmo rūšis yra lėtinis neurogeninis skausmas, sukeliamas patologinių nervinių signalų, kurie generuojami ligos pažeistose galvos ir nugaros smegenų vietose.
Šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimai – tai problemos, susijusios su šlapinimusi ir tuštinimusi. Tuštinimosi sutrikimai retesni, tik dažniau pasitaiko vidurių užkietėjimas dėl fizinio aktyvumo sumažėjimo vėlesnėse stadijose, tačiau šlapinimosi sutrikimai, pasireiškiantys nevalingu pasišlapinimu, yra pakankamai dažni.
Seksualinės problemos – tai impotencija ir jautrumo praradimas. Kartais intymaus gyvenimo problemas sukelia ir psichologinės problemos.
Neįprasti pojūčiai – kai kurie sergantieji patiria keistų pojūčių: jaučia šaltį, nutirpimą, dilgčiojimą ar niežulį.
Priežastys lieka sunkiai suprantamos
Nepaisant daugybės tyrimų, kol kas niekas negali tiksliai pasakyti, kas sukelia šią ligą. Buvo tiriama daugybė veiksnių, tačiau priežastys lieka sunkiai suprantamos ir dar nežinomos. Yra hipotezių, kad ligą sukelia virusai, tačiau tam nėra jokių patikimų mokslinių įrodymų. Šių dienų tyrėjai įsitikinę, kad išsėtinę sklerozę greičiausia sukelia daugybė veiksnių: genetinė dispozicija, amžius, rasė, virusai, socialinė-ekonominė padėtis, geografinė padėtis, klimatas.
Išsėtinė sklerozė nėra užkrečiama, taip pat ji nebūtinai nulemia sergančiųjų invalidumą. Kai kurie žmonės turi genetinį polinkį sirgti išsėtine skleroze, tačiau paveldima ne pati liga, bet genais perduodamas polinkis. Liga paprastai pasireiškia tarp 20 ir 40 metų, tačiau taip pat gali prasidėti ir jaunesniems, ir vyresniems žmonėms. Dauguma autoimuninių ligų, šiuo atveju ir išsėtinė sklerozė, nevienodai pasiskirsto tarp lyčių ir dažniau pasireiškia moterims nei vyrams. Išsėtinė sklerozė moterims diagnozuojama dukart dažniau nei vyrams.
Nustatyta, kad išsėtine skleroze dažniau serga tam tikros rasės žmonės. Pavyzdžiui, šiaurės Europos gyventojai dažniau serga nei juodieji afrikiečiai. Jungtinėse Amerikos Valstijose afroamerikiečiai serga dažniau nei juodieji žmonės Afrikoje, tačiau rečiau nei vyrai kaukaziečiai JAV.
Išsėtinės sklerozės dažnis skiriasi skirtingose nuo žemės rutulio vietose, tačiau liga dažniau pasireiškia ekonomiškai išsivysčiusiose vietovėse. Yra aiškūs geografinio skirtumo įrodymai. Dažniausiai išsėtine skleroze serga vidutinio klimato zonų gyventojai, rečiausiai – žmonės, gyvenantys karšto klimato zonose. Daug tyrimų pagrindžia, kad sergančiųjų dažnis didėja tolyn nuo pusiaujo į abu pusrutulius – tiek į šiaurės, tiek į pietų.