Laukai suarti, pasėtos sėklos gražiai dygsta ir žada gerą derlių

„Mano širdies gydytoja“ – taip paprastai, nuoširdžiai, su didžiuliu dėkingumu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Kardiologijos klinikos profesorę Aušrą Kavoliūnienę vadina daugybė pacientų... Šie trys žodžiai – tai vienas svarbiausių garsios kardiologės gyvenimo ir veiklos akcentų. Jie sutalpina visa: ko profesorė išmoko ir pasiekė, ko nusipelnė, kam paskyrė savo gebėjimus, talentą, išmintį, žinias ir protą... Šis ilgai brandintas pokalbis suteikia galimybę dar geriau profesorę pažinti ir kartu su ja paklajoti įdomaus bei prasmingo gyvenimo labirintais....

 

Kas Jums nutiesė kelią į mediciną? Kokios aplinkybės lėmė, kad netapote, pavyzdžiui, dailininke, rašytoja ar operos soliste, o gydytoja? Juk šiai profesijai reikia gausybės žinių, jėgų, energijos ir tam tikrų charakterio savybių, gebėjimų.

Labai įdomus klausimas… Mokiausi Tauragėje, 2-oje vidurinėje mokykloje, kurią baigiau „aukso medaliu“. Turėjau labai daug įvairių užsiėmimų: lankiau sportinių šokių būrelį, dalyvavau „Baltijos gintarėlių“ konkursuose. Už aktyvią veiklą net pelniau kelionę į vasaros stovyklą Kaukaze. Man tai prilygo dideliam nuotykiui. Gerai mokiausi, todėl dalyvavau respublikos fizikų, matematikų, biologų olimpiadose, pelniau apdovanojimų. Kai šviesios atminties akademikas, matematikos korifėjus V. Statulevičius po olimpiados visus laimėtojus kvietė studijuoti fizikos, aš vos nepasirinkau biofizikos, kuri tuo metu buvo labai populiari… Iš mokyklos grįždavau į inteligentų šeimą. Mano tėvai – Sofija ir Mykolas Urbanavičiai buvo pedagogai. Tėvelis, sulaukęs 80-ies, jau iškeliavęs anapilin, o kad galiu, kaip medikė, pasirūpinti bei kaip įmanoma prailginti mamos gyvenimo kelią, – labai džiaugiuosi. Manau, kad ji, skatindama mane studijuoti mediciną, greičiausiai irgi puoselėjo viltį, kad senatvėje jausis saugesnė. Labai gera žinoti, kad pateisini kitų lūkesčius, gebi padėti. Tai didelė vertybė. Na, o stipriausiai mano gyvenimo vertybių skalę formavo dėdė Juozas ir teta Jadvyga Macevičiai – hidraulikos profesorius ir gydytoja ginekologė. Patys nesusilaukę vaikų, mane dar mažą labai pamilo. Būdama moksleivė pas juo leisdavau vasaros atostogas, vėliau, studijuodama Kaune, gyvenau jų namuose. Teta buvo labai reikli – ir sau, ir kitiems, ir man taip pat. Lygiai tokia esu ir aš. Tai kertinė savybė, atėjusi iš mano ankstyvosios jaunystės laikotarpio. Mano mylimų globėjų namai visada buvo pilni akademinės bendruomenės narių, ir ta aplinka man darė didelę įtaką.

Pasirinkote vieną įdomiausių ir prestižinių medicinos sričių – kardiologijos specializaciją. Labai nuosekliai ir kryptingai dirbate, nuolat gilindamasi į širdies nepakankamumo aktualijas… Kas Jums yra kardiologija?

Kardiologe tapau natūraliai... Baigus studijas paskirstymo komisija – didelis būrys suinteresuotų žmonių rinkdavosi jaunus specialistus. Mane pasirinko profesorius J. Blužas, drauge su savo mokytoju akademiku Z. Januškevičiumi stovėjęs prie šiuolaikinės Lietuvos kardiologijos ištakų. Kodėl taip atsitiko? Turbūt pirmiausia todėl, kad baigiau studijas praėjus trejiems metams nuo Kardiologijos klinikos įkūrimo. Klinikai reikėjo jaunų, veiklių, entuziastingų žmonių. Greičiausiai aš patenkinau tuos lūkesčius. Pradėjau dirbti Intensyviosios terapijos skyriuje. Tuo metu Intensyviosios terapijos skyriuje sklandė labai gera atmosfera. Ten budėdavo mokslininkai, ir mes, „žaliukai“, labai džiaugdavomės, kad kažkas yra šalia. Turėjome labai stiprų užnugarį – tuometinė vadovė dr. A. Mickevičienė mums buvo suteikusi teisę esant skubiam reikalui, net ir vidurnaktį, jai paskambinti. Iš tiesų aš jai skambinau tik kartą, bet žinojimas, jog turi į ką atsiremti, paklausti, mums, jauniems gydytojams, buvo labai svarbus. Pirmasis darbas mane labai užgrūdino.

Kardiologija man yra labai svarbi. Į ją esu pasinėrusi nuo 25 metų. Kad šiuo keliu ėjau – labai džiaugiuosi, nes man buvo atverti vartai į klinikinę ir akademinę veiklą, kurioje nardau kaip žuvis... Mano mokytojai, matydami mano žingeidumą ir entuziazmą, 1999 metais pasiūlė gilintis į širdies nepakankamumą. Tai tam tikra ekspertinė sritis, kuriai džiaugsmingai atidaviau visą savo širdį ir daug laisvalaikio.

Žmonės, kolegos, kurių įtaka Jumsbuvo stipri ir naudinga… Neabejoju, jog teko sutikti tokių asmenybių...

Mes visi turime savo kumyrus, kuriais žavimės, jais sekame. Pirmiausia paminėčiau to laikmečio korifėjus: prof. J. Blužą, kuris mane atvedė į kardiologiją, prof. P. Zabielą, svarbiausią mano klinikinės kardiologijos mokytoją, atvėrusį man mokslo duris, taip pat prof. A. Baubinienę. Būtent jos vadovaujamoje katedroje pradėjau akademinę veiklą. Įstojus į aspirantūrą, teko dirbti vidaus ligų skyriuose. Kai pradėjau dėstyti vidaus ligas, vienas iš kolegų mane, jauną dėstytoją, laikydamas už rankos ramindavo, sakydamas, jog „studentai visko išmokys“. Perkeltine prasme tai buvo tikra tiesa, nes, jei nori išmokyti kitą, turi mokytis pats. Tarp mokytojo ir mokinio būtina sąveika. Iš tiesų labai daug išmokau būdama jauna dėstytoja. Profesorė A. Baubinienė buvo ganėtinai reikli, bet taip pat žavi ir išmintinga. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad iki šiol palaikome šiltus ryšius. Kai atvyksta į Lietuvą (profesorė daug metų gyvena Kanadoje. – Red. past.), visada, nešina gėlėmis, mus aplanko. Kartais pagalvoju – o pas ką aš eisiu po 10–20 metų?

Akademikas prof. Z. Januškevičius buvo to meto iškiliausias kardiologas. Būti pakviestam į jo kabinetą prilygdavo dideliam įvykiui, jei ne šventei... Akademikas buvo neabejotinas pavyzdys. Žinoma, dar yra daugybė kolegų, tarp kurių – ir jaunoji karta, kurie mano gyvenimui darė ir daro labai didelę įtaką. Negaliu nepaminėti prof. R. Žaliūno, kuris man yra veržlaus, atsakingo ir sektino žmogaus pavyzdys, Kardiologijos kliniką nuvedusio progreso keliu.

Į mano atsakomybės zoną patekę puikūs kardiologijos rezidentai man taip pat labai svarbūs. Esu reikli, bet manau, kad dėl to jiems pasisekė, nes jei nekontroliuosi, nepaskatinsi, nesuteiksi galimybių, – jie nueis lengviausiu keliu. O toks kelias toli nenuves.

Net 12 metų sėkmingai vadovavote Lietuvos kardiologų draugijos Širdies nepakankamumo (ŠN) darbo grupei. Jūsų veikla Europoje ne kartą buvo įvertinta medaliais ir premijomis, kolegoms europiečiams rodoma kaip pavyzdinė. Kaip pavyko sukurti tokį sėkmingą veiklos modelį ir kaip tokie įvertinimai skatina tolesnę veiklą?

Iš pradžių buvau viena, todėl reikėjo suburti daugiau žmonių. Sekiau tuomečiu europiniu modeliu – darbo grupę kūriau iš 9 narių. Pakviečiau savo mokytojus prof. A. Eviltį (tuo metu jis kuravo ŠN temą), būsimą profesorių echoskopijos ekspertą R. Jurkevičių, kolegas vilniečius. Siekiau, kad būtų atstovaujama ir laboratorinės medicinos, ir echoskopijos, ir mokslinių tyrimų sritims. 2000 metais pirmą kartą išvykau į europinę ŠN konferenciją, kuri vyko Venecijoje. Buvau vienintelė kardiologė iš Lietuvos. Vėliau pradėjau lankytis metiniuose kongresuose, iš kurių pasiveždavau naujų žinių. Norint žengti priekyje, reikėjo turėti drąsos, ištvermės, ryšių ir apskritai – daug gebėjimų. Žinojimas – dar ne viskas, labai svarbu gebėti viską įgyvendinti. Man pavyko pelnyti profesoriaus iš Švedijos Ulfo Dalstromo, kuris vadovavo ŠN Nacionalinių atstovų darbo grupei, palankumą. Jis parėmė mano sumanytą organizuoti pirmąją konferenciją Baltijos valstybėms ŠN tema. Kitame susitikime Prancūzijoje išdrįsau prieiti prie tuomet būsimojo Europos kardiologų draugijos prezidento profesoriaus Michelio Komajdos ir pakviečiau jį atvykti į Lietuvą. Jis mielai sutiko ir pritarė mano iniciatyvai... Tokių žmonių atvykimas į Lietuvą akivaizdžiai demonstravo paramą mūsų veiklai. Tai mus labai stiprino.

2008 m. po sėkmingai suorganizuotos pirmosios Baltijos kraštų ŠN konferencijos buvau pakviesta dalyvauti Europos ŠN asociacijos veikloje, tapau komiteto, kuriame dirbo 6–8 žmonės, nare. Tai suteikė dar daugiau galimybių sėkmingai vystyti ŠN sritį. Pradėjus organizuoti pirmąsias ŠN dienos minėjimo kampanijas, Lietuva jau du kartus buvo nominuota. Mes buvome apdovanoti diplomu. Įdomiausia, kad gavome ir 5 tūkst. eurų prizą. Tai buvo svarbu, nes atsirado lėšų įgyvendinti kities ŠN projektams. Jautėme profesinį pasitenkinimą ir žinojome, kad tai, ką darome, yra prasminga...

Dabar, kai jau daug sukurta, kai, kaip sakoma – laukai suarti, sėklos pasėtos ir gražiai dygsta, – jaučiu didžiulį pasitenkinimą. Ir džiaugiuosi, kad užtikrintas ŠN darbo grupės veiklos tęstinumas. Puikiai dirba po manęs atėję žmonės, grupės vadovė dr. Jelena Čelutkienė. ŠN darbo grupė pradėjo labai rimtą darbą, vysto bendrus projektus su Prancūzijos mokslininkais. Jau esame priimti į didįjį ŠN biocheminių žymenų tyrimų tinklą (angl. GREAT). Tai didžiulis laimėjimas, pasiektas asmeninių ryšių, padarytų darbų ir pasitikėjimo dėka.

Dirbate su studentais, rašote daug straipsnių, įvairioms konferencijoms bei kongresams rengiate ir skaitote pranešimus, nepaliekate nuošalyje ir klinikinės praktikos... Kaip visur spėjate? Kam vis dėlto skiriate prioritetus?

Jeigu dirbi universitete, esi šios bendruomenės narys, natūralu, jog privalai derinti akademinį, klinikinį ir mokslinį darbą. Man dar patikėta ir administracinė veikla – esu II kardiologijos skyriaus ir ŠN sektoriaus vadovė. Tai pirmasis ŠN sektorius Lietuvoje, įkurtas 2001 metais – nuo tada jam vadovauju. Man tai – neišsemiamos veiklos sritis. Prioritetai nuolat kinta, persipina, bet man turbūt mieliausia akademinė veikla. Kaip visur spėju? Nesvarstau šio klausimo – kiek būtina, tiek ir dirbu...

Norėjau Jūsų, kaip solidžią patirtį turinčios medikės, paklausti, ar gali egzistuoti toks fenomenas, kaip individualus gydytojo braižas? Gal tokia individualizuota raiška medikui netinka?

Manyčiau, kad gali, turi, yra neišvengiama ir pažangu. Kai sukaupėme daugiau genetikos žinių, jau galime kalbėti apie individualų kiekvieno paciento gydymą, atsižvelgdami į jo genotipus, fenotipus ir t. t. Žinoma, dar yra nemažai paslapčių, nes Lietuva šioje srityje nėra pirmaujanti, mes labiau stebime, ką daro kitos šalys.

Kiekvienas žmogus – labai individualus, todėl skirtingos ir jo ligų priežastys ar sąveikos. Tad be didelių išlygų pritariu individualizuotam žmogaus gydymui pasitelkiant esamas mokslo žinias, o mūsų braižas savitas, prilygsta įgytoms žinioms ir apskritai žmogiškumui.

O koks Jūsų sielos braižas? Koks Jūsų požiūris į esmines žmogiškąsias vertybes?.. Kaip manote, kokių moralinių kategorijų turėtų paisyti gydytojas?

Šis klausimas priverčia stabtelti ir susimąstyti, nes kasdienybėje apie save negalvojame... Esu giliai įsitikinusi, kad ankstyvoje jaunystėje įgyta vertybių skalė formuoja žmogaus veiklą, kuri veda karjeros laiptais ir galiausiai leidžia džiaugtis (arba ne) vaisiais. Manau, kad kolegos manyje pirmiausia išskirtų principingumą. Tai galima suprasti ir kaip pagyrimą, ir kaip priekaištą. Manau, jog labai svarbu turėti „tvirtą stuburą“, bet visada išlikti lanksčiam, gebėti prisitaikyti prie aplinkybių, atitikti sąlygas. Žinoma, man, pedagogų šeimoje užaugusiam vaikui, labai svarbus sąžiningumas. Itin svarbu yra geranoriškumas, linkėjimas kitam gėrio. Mūsų specialybė tai įpareigoja. Privalome įžvelgti žmogaus problemas, būti geranoriški. Kitaip tariant – tai širdies kelias į širdį... Turbūt ši vertybė ateina su žmogaus branda. Kaip ir filosofinis gyvenimo problemų vertinimas. Vienaip tuos pačius įvykius vertiname būdami jauni, kitaip – vidutinio amžiaus ir dažniausiai visiškai kitaip sulaukę brandos. Labai svarbia žmogiškąja savybe laikau savęs pažinimą. Tai nepaliaujamas procesas, nuolatinis vyksmas. Pastaruoju metu labai daug mokausi šeimoje, nauja patirtis ateina bendraujant su savo vaikais ir vaikaičiais.

Reikšmingiausi Jūsų gyvenimo projektai... Jų tikriausiai buvo ne vienas... Ir dar bus – reikia tikėtis?..

Iš tiesų mano gyvenime buvo daug sėkmingų projektų... Pirmasis projektas – medaliu baigta mokykla. Man jis buvo auksinis ir labai svarbus. Antrasis – studijos universitete, nors iš tiesų tai buvo jau trečiasis gyvenimo projektas – sėkmingai baigtas, gerai įvertintas. Mano šeima – vyras, du vaikai – ypač svarbūs. Dar paminėčiau aspirantūrą. Jau pakvietimas į ją man buvo didžiulis iššūkis, nes tuo metu auginau pusantrų metų sūnų ir reikėjo labai greitai apsispręsti. Privalėjau klausti kitų žmonių sutikimo – pirmiausia savo vyro, nes buvo aišku, jog teks skirti daug laiko ne šeimai, o savirealizacijai, mamos, anytos – kiek jos mane parems, padės man... Anytai iki šiol jaučiu didžiulę pagarbą – ji buvo labai geras žmogus. Per 40 metų mes nė karto nebuvome susipykusios.

Prie sėkmingų projektų priskirčiau ir apgintą disertaciją, tolesnę akademinę karjerą, dalyvavimą europiniuose projektuose ir publikacijas... Mano veikla tęsiasi, tad manau, kad sėkmingų projektų sąrašas minėtaisiais nesibaigs.

 

Ilgėliau norėtųsi stabtelti prie antrojo Jūsų projekto – artimiausių žmonių... Kokią vietą jie užima Jūsų gyvenime?

Šeima – svarbiausias ir gražiausias manosios būties pamatas. Šiemet su vyru švęsime bendro gyvenimo 40 metų sukaktį. Esu tokiame amžiaus tarpsnyje, kai mano šeimą sudaro tėvai, mūsų vaikų šeimos ir mano žento bei marčios tėvai. Tai didžioji mūsų šeima, kuria labai didžiuojuosi. Tai – intelektualių, labai kūrybingų žmonių sambūris, tarp kurių – gydytojai, profesoriai, politikai – tarp jų ir Seimo nariai, teisininkai, psichologai.Todėl esu labai laiminga, kad mano vaikaičiai turi labai daug gerų pavyzdžių. Dedu daug vilčių į Paulių, kuriambus 15 metų, Liepą – šiemet švęsiančią 10 metų, Emiliją, kuri pradės eiti į mokyklą. Na, o du mažiausieji – trejų metukų Oskaras ir metais jaunesnė Marija dabar mums teikia daugiausia džiaugsmo! Mano dukra Eglė – ambicinga ortodontė, dalyvauja tarptautiniuose projektuose ir augina 3 vaikučius. Sūnus Andrius pasirinko teisininko profesiją, dirbo daugelyje Europos šalių. Džiaugiuosi, kad išvengiau grėsmės, jog vaikai išvyks iš Lietuvos. Jie tokių galimybių turėjo (vienas galėjo likti Švedijoje, kitas – JAV), bet abu pasakė, kad geriausia gyventi Lietuvoje. Taimus su vyru Rimantu, kuris yra šeimos ašis ir didžiausias mūsų visų veiklų rėmėjas, labai nudžiugino. Vyras dirba su sūnumi teisinių paslaugų srityje.

 

Sakoma, jog hobis – vienas asmenybės veidrodžio atspindžių. Tad kokie Jūsų pomėgiai ir kiek jie užpildo asmeninį gyvenimą?

Tai turbūt man – sunkiausias klausimas... Pirmiausia esu moteris, visada įsipareigojusi šeimai. Suprantama, didelių pastangų pareikalauja didžiųjų gyvenimo projektų – profesinės veiklos ir šeimos – suderinimas. Tai labai sunku, tačiau įmanoma. Galbūt tikrasis mano hobis yra psichologija. Ja domiuosi, nes reikia išmokti pačiam save pažinti, sustiprinti, įvardinti, kas yra tikra ir kas – tariamoji problema. Pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriame gamtos pažinimui, kelionėms. Turime gražią sodybą, kur praleidžiame nemažai laiko. Labai daug skaitau, bet tai – ne hobis, o būtinybė.

 

Kalbėti apie tai, kas yra laimė, – tarsi banalu, bet vis dėlto... Laimės pojūtis Jums tikriausiai gerai žinomas... Kaip manote, kas daro žmogų laimingą?

Kas yra laimė? Ji slypi ne manyje, o aplink mane: jeigu matau patenkintus, kūrybingus, malonius, laimingus žmones ir žinau, kad prie to prisidėjau, – tai satisfakcija, atnešanti pilnatvę, kurią galima vadinti įvairiais žodžiais. Vienas jų gali būti „laimė“. Pasitenkinimas profesine veikla, bendraminčiai profesiniame kelyje – taip pat laimė! Laimė, manyčiau, priklauso nuo to, kaip pats moki ir gali įvertinti įvykius aplink save. Jei gebi įžvelgti gėrį ir grožį, – būsi laimingas, jei ieškosi prie ko prikibti, – laimės nerasi, nors ji bus čia pat...

Kalbino R. Pečeliūnienė

Šaltinis: "Lietuvos gydytojo žurnalas"