Nuomonė. Prof. A. Laucevičius. Tęsinys „Ivabradinio klinikinių tyrimų apžvalga“

Ar galite pakomentuoti SIGNIFY tyrimo rezultatus?

 

Sėkmingos BEAUTI FUL ir SHIFT studijos atsakė į daugelį mums, klinicistams, keltų klausimų, taigi, mano nuomone, vykdyti SI GNIFY tyrimą buvo net ir netikslinga… Visiškai aišku, kad išeminei širdies ligai (IŠL), lydimai bet kokio širdies funkcijos nepakankamumo, gydyti labai tinka ivabradinas – vienas ar derinamas su kitais vaistais. Lygiai taip pat nekelia abejonių SHIFT tyrimo rezultatai, kur ivabradinas įvardijamas kaip labai reikšmingas vaistas širdies nepakankamumui gydyti. SIGNIFY tyrimo metodikai turiu daug pastabų. Pirmiausia, išeminė širdies liga be širdies nepakankamumo, antra – pasirinkta ivabradino dozė iki 20 mg per parą, kuri nepatvirinta Europos vaistų agentūros. Gerokai didesnės vaisto dozės skyrimą pavadinčiau avantiūra. Visiems žinoma, kad 5 mg ir 7,5 mg du kartus per dieną vartojama dozė yra saugi. Daugelis gydytojų sėkmingai taip gydo ir tikrai yra patenkinti vaisto poveikiu. Iškart padidinta dozė ir nepagrįstai pasirinkti pacientai, kurie neturi jokių širdies raumens veiklos sutrikimų, – labai neapgalvotas žingsnis. Kadangi daugiau nei 50 proc. tiriamųjų vartojo maksimalias dozes, t. y. po 10 mg du kartus per dieną, viena iš svarstytų hipotezių, kodėl rezultatas buvo neigiamas ar nepasiektas laukiamas efektas, yra per didelis širdies susitraukimų suretėjimas, kuris galėjo likti nepastebėtas, ypač vyresnio amžiaus pacientams.

 

Ar nepakito ŠSD kontrolės reikšmė gydant IŠL sergančius pacientus?

Pirmiausia norėčiau išskirti du kraujotakos tipus: sveikose bei pažeistose kraujagyslėse ir pačioje širdyje. Mes visi puikiai suprantame, kad kairiojo skilvelio prisipildymas yra labai svarbus ir, kuo geresnė diastolinė funkcija, tuo geriau prisipildo vainikinės arterijos bei gyvybiškai svarbūs organai, dėl to būtų didžiulė klaida nekreipti dėmesio į širdies susitraukimų dažnį (ŠSD). Pastaruosius kelerius metus pabrėžiame, kad gydytojas jaunesniam žmogui drąsiau, o vyresniam – galbūt ne taip drąsiai turi mažinti ŠSD . Bet tam neturėtų būti skiriamos pačios didžiausios beta adrenoblokatorių, kaip ir ivabradino, dozės. Vienintelis klausimas, kurį verta panagrinėti, koks vis dėlto ŠSD yra optimalus. Mano nuomone, optimaliu laikytinas 60–70 k./min., būtinai mažesnis nei 70 k./min.

 

Kuriais atvejais derėtų gydyti ivabradino ir BAB deriniu?

Manau, kad jau visi atprato nuo maksimalių beta blokatorių dozių – tokia tendencija vyravo prieš kelerius metus. Be to, net jauni pacientai nelabai gerai toleruoja itin dideles jų dozes, ką kalbėti apie vyresnius. Aš manau, kad vaistas, neturintis tokios neigiamos savybės, leidęs sumažinti beta adrenoblokatorių dozę, yra labai reikšmingas. Be to, beta adrenoblokatorių skyrimas yra pagrįstas tik gydant ūminiu miokardo infarktu persirgusius ligonius, o mes galbūt buvome tai suabsoliutinę. Manau, kad beta adrenoblokatorių ir ivabradino derinys skirtinas, kai negalima gydyti vien beta adrenoblokatoriais, kai, tarkim, paciento kraujospūdis yra neaukštas, o ŠSD didelis. Žinoma, ivabradino dozė turėtų būti 5 mg ar 7,5 mg du kartus per dieną.

 

Kokia ivabradino nauda gydant pacientus, sergančius ŠN?

Dėl šio vaisto skyrimo jokių abejonių nekyla. Daugeliui širdies nepakankamumu (ŠN) sergančių pacientų ivabradinas rekomenduojamas kartu su beta adrenoblokatoriais, tačiau tiems, kurių kraujospūdį mažas, ivabradinas yra alternatyva beta adrenoblokatoriams. Vėlgi ta pati situacija – dozių didinimas susijęs su

nepageidaujamais reiškiniais. Tad ŠN ligonių gydymo šiuo vaistu perspektyva visiškai aiški ir dėl to niekas nediskutuoja.

 

Prof. A. Laucevičius

VU Širdies ir kraujagyslių ligų klinika

SIGNIFY tyrimo nacionalinis koordinatorius Lietuvoje

Šaltinis „Lietuvos gydytojo žurnalas“