Prof. Kęstutis Vitkus
VUL Santariškių klinikų Centro filialo Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos centras
20 amžius mums atnešė didelių pokyčių. Turbūt vienas svarbiausių, kai prancūzas fiziologas A. Carrel, kuris gavo Nobelio premiją, pirmasis sujungė kraujagysles. Pasinaudojęs to meto naujausiomis technologijomis, jis atvėrė naują transplantologijos erą, kuri vėliau virto replantalogija (tai reiškia, jog viską, ko netenkama traumos metu, galima prisiūti – ar tai būtų pirštas, plaštaka, ranka ar koja, ar nukąsta nosis ir t. t.). Šiais sričiai tobulėjant toliau, po patirtos traumos trūkstamus audinius tapo įmanoma perkelti kaip oazę – su mityba, rekonstruoti viską: arterijas, venas, nervus, odą, raumenis, kaulus, žarnas. Tai vienas ryškiausių rekonstrukcinės chirurgijos metodų, gyvuojantis jau 100 metų.
Kaulo transplantacija
Esant absoliučiai indikacijai – jeigu trūksta daugiau nei 8 cm kaulo (blauzdos arba šlaunies ir kt.), galima kaulo transplantacija, nes tas intarpas, kuris perkeliamas iš kitos vietos – kortikalinis kaulas ar bet kuris kitas – turi savo mitybą, ir jam gyjant atkuriamas iš naujo (iš pradžių kaulas rezorbuojasi, ištirpsta, osteoklastai kaulinę masę išardo, o tada osteoblastai ją atkuria). Aišku, jei kaulas labai storas, atliekantis stiprią atraminę funkciją (pvz., blauzdos), jis transformuojasi, nuo perkrovos gali įtrūkti, įlūžti. Kadangi jis turi mitybą, pastorėja, padidėja. Tokie dalykai labai svarbūs ortopedijoje ir traumatologijoje.
Konkretus pavyzdys – blauzdos traumos, kurias dažniausiai avarijos metu patiria motociklininkai. Dėl didelės kinetinės energijos labai pažeidžiami minkštieji audiniai (jų tiesiog nebelieka), nes blauzdikaulis yra tiesiai po oda ir jo mitybą užtikrinanti viena kraujagyslė per traumą visada trūksta. Mikrochirurgai kaulą sintetina, uždengia jį audiniais, kuriuos transplantuoja iš kitos kūno vietos, kad kaulas sugytų. Mikrochirurgijos reikšmė tokiais atvejais labai svarbi. Arba kitas pavyzdys – dabartinėje implantologijoje naudojami sąnariai. Ne paslaptis, kad dalis sąnarių gali eksponuotis – minkštieji audiniai prasiskiria ir protezas išlenda, o pasitelkus mikrochirurgiją tuos sąnarius galima uždengti savais, autologiniais audiniais. Taip išsprendžiama labai rimta žmogaus problema.
Žaizdų ir randų apsaugos priemonės
Taip jau susiklostė istoriškai, kad mikrochirurgija ir traumatologija eina kartu. Net ir paprasto lūžio atveju, jei kyla komplikacijų, neretai prireikia mikrochirurgo pagalbos.
Mikrochirurgijoje, kaip ir bet kurioje srityje, svarbu išvengti komplikacijų, kurias gali lemti net blogai gyjančios žaizdos, dideli randai. Dabar prieinamos įvairiausios priemonės, gausybė vaistų, kurie puikiai sugydo žaizdas, jei reikia – tarsi priaugina audinius ir pan. Yra vaistų, kurie nuvalo nuo žaizdos visą sekretą su mikrobais ir apsaugo ją nuo uždegimų, komplikacijų. Svarbiausia, kad žaizda nebūtų traumuojama, nežalojami audiniai. Anksčiau nebuvo galima naudoti jokių vandeninių tirpalų – tiktai spiritinius, kurie koaguliuoja, denatūruoja baltymus ir žaizdą dar labiau didina. Pastaruoju metu taikomos natūralios priemonės. Yra specialių pleistrų, kurie puikiai gydo, kaupia plazmą, panaikina bet kokią infekciją, visi tirpalai, kuriais plaunama žaizda, iškart biologiškai irsta ir nesužaloja audinių. Randų dydis, aišku, priklauso ne tik nuo patirtos traumos, bet ir atliktos operacijos, gydytojo profesionalumo. Tačiau visada gelbsti puikios priemonės nuo randėjimo. Galima sakyti, jog dauguma naujųjų priemonių, pvz., pleistrai ir tepalai, yra labai veiksmingi. Juos net galima pavadinti stebuklingais.
Po mikrochirurginės operacijos savo paciento išleisti namo neskubame – įsitikiname, kad jam viskas gerai, nes tik mikrochirurgas gali pašalinti kilusias komplikacijas. Pavyzdžiui, jei sutrinka kraujagyslės, kuri yra mažesnė nei milimetro spindžio, kraujotaka – niekas kitas negalėtų padėti jos atkurti. Taigi būtina specifinė pagalba. Nepavykus operacijai ar jos metu iškilus sunkumams, mikrochirurgas turi prižiūrėti ligonį, kol jo būklė normalizuojasi.
Patarimai šeimos gydytojams
Svarbiausia, ką turėtų žinoti šeimos gydytojai, – nuolat priminti savo pacientams, kad, įvykus traumai, net iš pirmo žvilgsnio labai sudėtingai, visada yra galimybė jam padėti. Beje, apie 30 proc. visų traumų sudaro plaštakos traumos, kurias vienas anglų chirurgas pavadino ortopedijos briliantu. Tokios traumos pasekmes turi šalinti, arba tiksliau, tvarkyti plaštakos chirurgas, kuris tuo pačiu yra mikrochirurgas. Geriausias konsultantas tokiais atvejais būtų būtent plaštakos mikrochirurgas. Jis gali nustatyti, kokios ir kiek sutrikusios funkcijos, ar trauma palietė kaulus ir kitus dalykus. Mikrochirurgas gali atlikti endoskopiją ir tiksliai įvertinti traumos apimtį. Dabar yra puikios galimybės kompleksiškai sutvarkyti nervus, kraujagysles, net minkštuosius audinius (pavyzdžiui, netinkamai sugijus paprasčiausiam plaštakos pjūviui, gali susidaryti grubus randas, dėl kurio žmogus nepajudins sąnario). Taigi galimybių padėti žmogui yra, ir visomis jomis reikia pasinaudoti. O mikrochirurgai visada pasistengs savo darbą atlikti greitai ir profesionaliai. Svarbiausiai – kuo skubiau kreiptis pagalbos, nes pažeista kraujotaka turi būti atkuriama per valandą kitą. Vėliau bet kuri priemonė gali būti neveiksminga. Tad skubėti turime visi – ir pacientai, ir gydytojai.
Lietuvos gydytojo žurnalas