+0
-4
-4

 

Tarptautinė skausmo studijų asociacija skausmą apibūdina kaip nemalonų sensorinį ar emocinį potyrį, susijusį su galimu audinio pažeidimu ar nusakomą kaip toks pažeidimas. Deja, skausmas dažnai vertinamas nepakankamai – galvojama, kad tai trumpalaikis potyris, kuris šiek tiek pakentėjus praeis. Vis dėlto skausmas yra svarbus ūmios ligos simptomas (skundžiasi iki 90 proc. pacientų, sergančių ūminėmis ligomis), kuris turi būti tinkamai įvertintas ir efektyviai gydomas.

 

 

Ūmus skausmas – kas tai?

 

Ūmus skausmas – apsauginė organizmo reakcija į pavojų (pvz., sužeidimą), kurios priežastis atpažinti lengva: įvairios traumos, operacijos (pooperacinis skausmas) bei sužalojimai. Ūmiu skausmu laikomi ir dantų, nugaros bei galvos, menstruacijų skausmai. Šio skausmo trukmė – mažiau nei 1 mėnuo. Pagal kilmę ūmus skausmas (kaip ir lėtinis ar poūmis) skirstomas į fiziologinį (nocicepsinės kilmės), neuropatinį, centrinį bei psichosomatinį (organinės priežastys nenustatomos) skausmą. Ūmaus skausmo poveikis žmogaus organizmui:

•krūtinės, pilvo sienos ir diafragmą sudarančių raumenų įsitempimas – plaučių funkcijos sumažėjimas, kvėpavimo funkcijos pablogėjimas;

• simpatoadrinerginė reakcija, padidėjusi katecholaminų gamyba bei išskyrimas – padidėja deguonis poreikis širdies raumenyje, sumažėja periferinė kraujotaka (kraujyje vystosi acidozė);

• skausmo tinkamai negydant – pakartotinio skausmo ir susižeidimo baimė, skausmo sustiprėjimas, nemiga;

• nervų sistemos patologiniai pakitimai – padidėjęs jautrumas, sunku atsipalaiduoti, lėtinio skausmo pavojus.

Taip pat yra skiriamos ir tam tikros skausmo sudedamosios dalys: sensorinė (nocicepsinė) dalis (informacija apie audinių pažeidimą gaunama specifinių receptorių (reaguojantys į terminį, cheminį bei mechaninį poveikį) pagalba), skausmo pojūtis (informacijos perdavimas nervų sistemoje esančiais sensoriniais nervų sistemą), kančia (neigiamas atsakas į skausmą, baimę, sujaudinimą ir depresiją) ir skausmo sukelta elgsena (išreiškia kančią: nerimas, veido išraiška, nuolatinės kalbos apie skausmą ir t.t.).

Ūmaus skausmo diagnostika iš esmės nesiskiria nuo lėtinio ar poūmio skausmo diagnostikos: surenkama išsami anamnezė (dabartiniai nusiskundimai, gretutinės ligos, vartojami medikamentai, kitos priežastys, galinčios turėti reikšmės skausmo atsiradimui). Pacientams nuo 3 metų skausmo intensyvumas vertinimas pasirinktinai naudojant „veidukų“ ir (ar) skaitmeninę, ir (ar) žodinę skales (Vizualinė analogų skalė (VAS)). Reikalui esant gali būti atliekami ir tam tikri laboratoriniai ir (ar) instrumentiniai tyrimai.

 

Kaip gydomas ūmus skausmas?

 

Ūmaus skausmo gydymas paremtas Pasaulio sveikatos organizacijos pasiūlyta pakopine skausmo gydymo schema, kuri yra naudojama parenkant gydymą bet kokios kilmės ar

rūšies skausmui. Gydymą parenkantis gydytojas, remdamasis indikacijomis ir nustatyta skausmo kilme, intensyvumu bei pobūdžiu, nusprendžia, kurios pakopos gydymas bus taikomas – nebūtina pradėti nuo pirmosios pakopos. Skiriamos 3 pakopinės skausmo gydymo schemos pakopos:

1-oji pakopa – gydomas silpnas skausmas. Skiriami medikamentai: neopioidiniai analgetikai

(acetilsalicilo rūgštis, paracetamolis, ibuprofenas, deksketoprofenas (Dolmen)) ir, reikalui esant, pagalbiniai analgetikai (adjuvantai: antidepresantai, spazmolitikai, kalcitoninas);

2-oji pakopa – gydomas vidutinio stiprumo skausmas. Skiriami medikamentai: neopioidiniai

analgetikai kartu su silpnais narkotiniais analgetikais (tramadolis, kodeinas, proteinas ir kt.) ir, reikalui esant, pagalbiniai analgetikai;

3-ioji pakopa – gydomas stiprus ir labai stiprus skausmas. Skiriami medikamentai: neopioidiniai analgetikai kartu su stipriais narkotiniais analgetikais (morfino grupės preparatai, fentanilis) ir, reikalui esant, pagalbiniai analgetikai.

Be aukščiau aprašyto medikamentinio gydymo, turėtų būti taikomas ir nemedikamentinis

gydymas, kuris parenkamas priklausomai nuo indikacijų ir paciento bendros būklės. Gali būti taikomos fizioterapinės procedūros, atliekamas masažas, taikoma judėjimo terapija, psichoterapija. Kai kuriais atvejais reikalingas spindulinis gydymas ir paliatyvioji radiotarapija, lokalios nervų rezginių blokados.

Kiekvienas žmogus skausmą suvokia skirtingai, todėl ir gydymas kiekvienu atveju turėtų būti

individualus. Medikamentai turėtų būti skiriami tiksliai nustatytu laiku, tiksliai dozuojant, kombinuojant skirtingų veikimo mechanizmų preparatus ir apie tai pažymint specialiame dienyne.

 

Deksketoprofenas – efektyvus ir greitas ūmaus skausmo gydymas

 

„Deksketoprofenas – kairysis ketoprofeno izomeras, greito poveikio, efektyvus preparatas, tinkamas visų rūšių ūmaus skausmo malšinimui, kai reikalingas trumpalaikis, bet greitas poveikis“, – deksketoprofeno gerąsias savybes apibūdina Lietuvos skausmo draugijos prezidentas doc.A.Ščiupokas. Taigi nesteroidinis priešuždegiminis preparatas Dolmen pasižymi puikiomis savybėmis gydant ūmų skausmą:

• greitas poveikis (dėl sudėtyje esančios trometamolio druskos, pagreitinančios vaisto rezorbciją skrandyje iki 1000 kartų);

• saugus vartoti (mažai toksiškas, nedaug šalutinių poveikių);

• efektyviai slopina skausmą (dėl periferinio bei centrinio skausmą slopinamojo poveikio prilygsta silpniems opioidiniams analgetikams, o vartojant kartu su opioidiniais analgetikais, stiprinamas pastarųjų poveikis ir reikalinga mažesnė dozė efektui pasiekti);

• ne tik nuskausminantis, bet ir uždegimą malšinantis, audinių edemą mažinantis poveikis. Įprastinė deksketoprofeno dozė suaugusiajam – 25 mg. Būtent tiek ir yra vienoje Dolmen tabletėje. Ši dozė turėtų būti skiriama 3 kartus per dieną, 30 min. prieš valgį (maksimali paros dozė – 75 mg). Silpnesnio skausmo atveju gali būti skiriama – 12,5 mg, t.y. per pusę mažesnė dozė (pusė tabletės). Tačiau skiriant tokio dydžio dozę ir poveikis bus šiek tiek trumpesnis.

 

Parengė

Povilas Ignatavičius