HIPERTONINIS JŪROS DRUSKOS TIRPALAS quixx/6373″>QUIXX – VEIKSMINGA ALTERNATYVA PERŠALIMO SUKELTAI SLOGAI GYDYTI
ĮVADAS
Peršalimas, arba ūminis viršutinių kvėpavimo takų uždegimas, yra labai dažna liga, ja serga tiek vaikai, tiek suaugusieji. JAV atlikto tyrimo duomenimis, viršutinių kvėpavimo takų infekcija yra antra pagal dažnį šeimos gydytojų diagnozuojama liga (1). Peršalimas – tai virusų sukelta liga, pasireiškianti nosies užgulimu, sloga, čiauduliu, gerklės skausmu bei kosuliu. Šios ligos eiga dažniausiai gerybinė. Vis dėlto negydoma virusinė infekcija gali išplisti ir į kitus organus arba komplikuotis bakterine infekcija. Gydymas dažniausiai apima simptomų malšinimą (1, 2). Ūminė viršutinių kvėpavimo takų infekcija sukelia ne tik diskomfortą, bet kartu yra ir nemažų ekonominių nuostolių priežastis. Suskaičiuota, kad kasmet JAV į gydytojus kreipiasi apie 25 mln. žmonių dėl nekomplikuotos viršutinių kvėpavimo takų infekcijos (3). Dėl peršalimo praleidžiama 20 mln. darbo ir 22 mln. mokslo dienų (4).
Dažniausiai viršutinių kvėpavimo takų ligų sukėlėjai yra virusai, todėl liga traktuojama kaip ūminė virusinė viršutinių kvėpavimo takų infekcija. Dėl šios priežasties etiologinis gydymas galimas retai, o antibiotikų terapija vengtina. Pacientai skundžiasi ryškiais peršalimo ligos simptomais, dažniausiai vienintelis galimas gydymas – tinkamai malšinti simptomus. Svarbiausia parinkti reikiamą simptomų malšinimo strategiją. Viena iš šios terapijos gydomųjų priemonių galėtų būti hipertoniniai jūros druskų tirpalai (quixx/6373″>quixx/?utm_source=pasveik&utm_medium=expand&utm_campaign=quixx/6373″>quixx”>quixx/6373″>Quixx ir kiti), kurie veiksmingai mažina nosies užgulimo ir sekrecijos simptomus (1–4).
VIRUSAI DAŽNIAUSI PERŠALIMO LIGŲ SUKĖLĖJAI
Kaip jau minėta, ūminė viršutinių kvėpavimo takų infekcija dažniausiai yra virusinės kilmės (1 lentelė). Tyrimais buvo įrodyta, kad rinovirusai yra svarbiausi viršutinių kvėpavimo takų infekcijos sukėlėjai. Kasmet rinovirusai sukelia peršalimą 30–50 proc. atvejų (5, 6), o rudenį, esant šios ligos pikui, – net 80 proc. atvejų (7).
Nustatyta daugiau nei 100 rinovirusų serotipų, skirtingas jų paplitimas priklauso nuo regiono bei metų laiko (8). Be rinovirusų, viršutinių kvėpavimo takų infekciją sukelia ir kiti virusai. Koronavirusai yra antra pagal dažnį peršalimo ligų priežastis, jie nustatomi 7–18 proc. suaugusiųjų, sergančių peršalimo ligomis (6, 9, 10). Kitą dalį peršalimų sukelia paragripo virusai, adenovirusai, enterovirusai, respiracinis sincitijaus virusas. Liga dažniausiai pasireiškia tipiškais simptomais (8, 11). 20–30 proc. peršalimo atvejų sukėlėjas lieka nežinomas (5, 6). Neseniai aptiktas naujas virusas, pavadintas žmogaus metapneumovirusu, jis viršutinių kvėpavimo takų infekciją sukelia mažiems vaikams (12).
PERŠALIMO LIGŲ EPIDEMIOLOGIJA
Viršutinių kvėpavimo takų infekcijoms būdingas sezoniškumas. Šiaurės pusrutulio valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje, peršalimo ligų padažnėja rudenį, jų pikas išlieka žiemą ir sumažėja tik pavasarį. Sirgimas viršutinių kvėpavimo takų infekcija labai priklauso nuo amžiaus (1 pav.). Suaugusieji peršalimu kasmet serga vidutiniškai 2–4 kartus, o vaikai – net 6–8 kartus (13, 14). Pastebėta, kad berniukai pirmaisiais gyvenimo metais peršalimu serga dažniau nei mergaitės, bet vėliau – priešingai (13). Moterys, kurios dirba ne namie, serga rečiau nei tos, kurios laiką leidžia namie. Ši tendencija aiškinama ilgesniu kontaktu su vaikais (5). Darželio lankymas reikšmingai didina riziką vaikams susirgti viršutinių kvėpavimo takų infekcija. Rizika didėja esant didesniam vaikų skaičiui grupėje (15–17). Sergamumą peršalimo ligomis lemia ir genetiniai veiksniai, nors kol kas pagrindiniai jų mechanizmai nėra aiškūs (18, 19).
Psichosocialinis stresas taip pat susijęs su padidėjusiu imlumu viršutinių kvėpavimo takų infekcijai priklausomai nuo įtampos intensyvumo (20). Literatūroje pateikta duomenų, kad didelis fizinis krūvis gali padidinti riziką susirgti viršutinių kvėpavimo takų infekcija, o vidutinio intensyvumo fizinis krūvis riziką mažina (21).
Virusai, sukeliantys peršalimą, perduodami 3 pagrindiniais būdais: 1) rankų kontaktas su sekretu, kuriame yra virusų (tiesiogiai nuo sergančiojo ar nuo kitų paviršių); 2) oro lašiniu būdu, kai mažos dalelės lieka ore ilgesnį laiką; 3) oro lašiniu būdu, kai didelių aerozolio dalelių atsiranda tiesiogiai iš sergančiojo ir jos įkvepiamos. Kiekvienam virusui būdingas savas plitimo būdas, pavyzdžiui, rinovirusai labiausiai plinta kontaktiniu būdu per infekuotas rankas, nors aprašytas plitimas ir oro lašiniu būdu (22, 23). Išvardytos ūminių virusinių ligų priežastys yra svarbios pasirenkant tinkamas profilaktikos priemones ir vertinant paciento būklę. Ligonis turi vengti kontakto su aplinkiniais, laikytis elementarių higienos taisyklių ir neplatinti viruso. Svarbu skatinti visuomenės sąmoningumą. Taip pat vertinti dažnai besikartojančių ūminių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų priežastis: psichosocialinį stresą, imuninės sistemos patologiją, lėtines ligas (13–23).
VIRUSINĖS VIRŠUTINIŲ KVĖPAVIMO TAKŲ INFEKCIJOS PATOGENEZĖ
Peršalimo patogenezė apima virusų replikacijos ir šeimininko organizmo atsako sąveiką. Kiekvienas virusas turi šiek tiek kitokį patogenezės mechanizmą, o geriausiai jis ištirtas rinovirusų. Rinovirusai pirmiausia susikaupia nosies gleivinėje arba konjunktyvose, iš ten ašarų latakais patenka į nosį. Judėdamos gleivinės blakstienėlės nuneša virusus su gleivėmis į nosiaryklę, ten, prisijungę prie specifinių receptorių, patenka į epitelio ląsteles (24, 25). Tik čia jie pradeda replikaciją – gamina savo kopijas. Virusų kopijos gali būti aptinkamos praėjus 8–10 val. po intranazalinės inokuliacijos rinovirusais (26). Užsikrėtimas virusu ne visada pasireiškia klinikiniais simptomais – suserga 75 proc. užsikrėtusiųjų (27). Viruso skleidimo pikas yra 2 dienos po užsikrėtimo, jis greitai mažėja. Nedideli virusų kiekiai aptinkami net iki 3 savaičių nuo infekcijos pradžios (28, 29). Infekuota virusais nosies gleivinė dėl kraujagyslių vazodilatacijos bei kraujagyslių pralaidumo padidėjimo išburksta, atsiranda išskyrų. Tai pagrindiniai peršalimo simptomai. Dėl cholinerginių receptorių stimuliacijos padidėja nosies gleivinės liaukų sekrecija, todėl atsiranda čiaudulys. Peršalimo simptomai randasi ne dėl ląstelių destrukcijos, o dėl šeimininko imuninio atsako (28).
Tyrimai parodė, kad virusinė infekcija apima ne tik nosies ertmę, bet dažnai ir prienosinius ančius. Sergančiųjų peršalimu kompiuterinėse tomogramose ar rentgeno nuotraukose buvo aptikti prienosinių ančių pokyčiai, kurie savaime praeidavo net negydomi antibiotikais (30, 31). Remiantis tyrimais, daroma išvada, kad pokyčiai nėra bakterinių komplikacijų pasekmė, o tik natūralios peršalimo eigos išraiška (32–34). Virusinė viršutinių kvėpavimo takų infekcija ir vaikams, ir suaugusiesiems dažnai sukelia Eustachijaus vamzdžio sutrikimų. Tai vienas iš svarbiausių veiksnių, skatinančių vidurinės ausies uždegimą (35).
Didelis vidurinės ausies slėgis buvo nustatytas daugeliui ištirtų ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų, kurie sirgo peršalimo ligomis (36, 37). Suaugusiems savanoriams, užkrėstiems rinovirusais, normali Eustachijaus vamzdžio funkcija pablogėjo 50–80 proc. atvejų (38, 39).
KLINIKINIAI ŪMINĖS VIRUSINĖS VIRŠUTINIŲ KVĖPAVIMO TAKŲ INFEKCIJOS SIMPTOMAI IR DIAGNOZAVIMAS
Peršalimo simptomai atsiranda po inkubacinio periodo, kuris kiekvieno viruso skirtingas. Tiriant eksperimentiniu būdu užkrėstuosius rinovirusais, simptomų pradžia fiksuota praėjus 10–12 val. po inokuliacijos (26). Dažniausiai simptomai stiprėja greitai ir stipriausiai pasireiškia per 2–3 dienas po užsikrėtimo, paskui silpnėja. Vidutinė viršutinių kvėpavimo takų infekcijos trukmė yra 7–10 dienų, bet kai kuriems ligoniams tam tikri simptomai gali išlikti ilgiau nei tris savaites (7, 40, 41).
Rinovirusų infekcija dažniausiai prasideda gerklės skausmu. Greitai pasireiškia nosies užburkimas, sloga, čiaudulys bei kosulys. Gerklės skausmas greitai praeina, o vandeningos nosies išskyros tirštėja, darosi pūlingos (42). Nosies išskyrų pasikeitimas susijęs su nosiaryklės mikrofl oros pasikeitimu, bet tai nėra bakterinė infekcija (43). Vaikams itin būdingas karščiavimas, suaugusiesiems jis pasitaiko rečiau (44, 45). Dar peršalimui būdingas užkimimas, galvos skausmas, bloga savijauta, mieguistumas, o kartais ir mialgijos.
Peršalimas dažniausiai praeina savaime, be etiologinio gydymo, bet kartais gali sukelti komplikacijų. Tai dažniausiai – bakterinė infekcija. Vaikams peršalimas net 20 proc. atvejų komplikuojasi vidurinės ausies uždegimu (46, 47).
Sinusitu susergama 0,5–2 proc. peršalimo atvejų (11). Kaip minėta, tai gali būti natūrali viršutinių kvėpavimo takų infekcijos eiga (32–34). Kita peršalimo komplikacija yra plaučių uždegimas, kai infekcija išplinta į apatinius kvėpavimo takus. Tyrimai parodė, kad dažnos mišrios virusinės ir bakterinės kilmės plaučių infekcijos, ypač vaikams (48, 49).
Dažniausiai diagnozuoti peršalimą nėra sunku ir pagal tipinius simptomus suaugusieji gali patys nusistatyti šią ligą. Mažiems vaikams sunkiau išsakyti nemalonius pojūčius, todėl diagnozę nustatyti sunkiau. Labai svarbu virusinę infekciją atskirti nuo ūminės bakterinės. Tai sunku, nes vaikai abiem atvejais iš pradžių karščiuoja. Kartais peršalimas supainiojamas su alerginiu arba vazomotoriniu rinitu. Panašūs simptomai (gerklės skausmas) būna ir sergant streptokokiniu faringitu, bet peršalimui labiau būdinga sloga bei nosies užgulimas. Paprastai peršalimas diagnozuojamaspagal klinikinius simptomus. Išskirtiniais atvejais galima taikyti virusų izoliacijos metodus: virusų kultūrų išskyrimą, antigeno nustatymą, polimerazės grandininės reakcijos (PGR) metodą. Ištirti tinka nosiaryklės aspiratas, nosies išplovos bei nosies ar gerklės tepinėliai (50–53).
ŪMINĖS VIRUSINĖS VIRŠUTINIŲ KVĖPAVIMO TAKŲ INFEKCIJOS GYDYMAS
Etiologinio gydymo viršutinių kvėpavimo takų infekcijai dažniausiai nėra, nes ją sukelia keli virusai ar jų tipai. Taikomas simptominis gydymas, kuris mažina labiausiai diskomfortą sukeliančius simptomus, pavyzdžiui, slogą. Laikantis visuotinai priimtų rekomendacijų, antibiotikai gydant peršalimą nėra skiriami (A lygio rekomendacija) (54, 55). Sloga yra dažniausiai pasitaikantis ir labiausiai erzinantis peršalimo simptomas (7). Palengvinti jos simptomus galima vietiniais purškiamais į nosį arba sisteminiais dekongestantais. Vietiniai dekongestantai gali būti vieni arba su antihistamininiais vaistais. Dekongestantai sukelia nosies ertmės kraujagyslių vazokonstrikciją ir taip palengvina slogos simptomus (56). Pirmos kartos antihistamininiai vaistai (bet ne antros) sumažina čiaudulį ir nosies išskyrų, greičiausiai dėl anticholinerginio, o ne dėl antihistamininio veikimo (57).
Pseudoefedrinas yra simpatomimimetinis vaistais, vartojamas kaip sisteminio poveikio dekongestantas. 60 mg pseudoefedrino dozė 4 kartus per dieną statistiškai reikšmingai pagerino oro praeinamumą pro nosį ir subjektyvią savijautą suaugusiesiems (58, 59). Šio vaisto nepageidaujamas poveikis pasireiškia sujaudinimu (ažitacija), anoreksija, širdies ritimo sutrikimais, distonija, galvos skausmu, hipertenzija, dirglumu, pykinimu ir vėmimu, širdies plakimu, traukuliais, nemiga, tachikardija. Taigi pseudoefedrino reikėtų skirti atsargiai, įvertinant galimą riziką (60).
Populiariausi vietiniai dekongestantai yra oksimetazolinas, ksilometazolinas, nafazolinas. Jie purškiami į nosies ertmę ir stimuliuoja α1 adrenoreceptorius bei sukelia nosies kraujagyslių vazokonstrikciją (56). Norint pasiekti terapinį efektą, nosies purškalus reikėtų vartoti kelias dienas, bet ne ilgiau kaip 3–4 (57, 56). Ilgas vartojimas didina vietinių dekongestantų šalutinio poveikio tikimybę (nosies gleivinės išsausėjimas, kraujavimas iš nosies, tachifilaksija (nosies užburkimas nutraukus vaisto vartojimą)) (60). Tačiau ne visada slogos simptomai praeina per 3–4 dienas, dažnai yra poreikis dekongestantą vartoti ilgiau.
Tachifilaksija, arba medikamentinis rinitas, atsiranda, kai purškiamasis vaistas nuo slogos vartojamas 5–7 dienas. Ligoniai stengiasi didinti purškalo dozę ir vartojimo dažnį, kad būtų palengvinti simptomai, bet būklė negerėja. Nosies gleivinė išburksta, tai sunkina kvėpavimą pro nosį. Gali išsivystyti nuolatinė gleivinės hiperplazija, trikdanti kvėpavimą, ją gali tekti šalinti chirurgiškai (61).
Puiki papildoma slogos gydymo priemonė yra hipertoniniai jūros vandens druskų tirpalai (pvz., quixx/6373″>Quixx). Jie veiksmingai mažina peršalimo sukeltą nosies ir prienosinių ančių užburkimą, valo nosies ertmes, drėkina gleivinę ir atkuria jos funkciją. Dėl šios priežasties jie gali būti sėkmingai derinami su cheminiais dekongestantais, siekiant sumažinti jų nepageidaujamą poveikį, t. y. quixx/6373″>Quixx gali būti skiriamas dieną, o cheminiai dekongestantai nakčiai. Taip pat quixx/6373″>Quixx gali būti naudojamas gydymui pratęsti po cheminių dekongestantų. Tuo tarpu kūdikiams ir mažiems vaikams tai gali būti tiesiog alternatyvus slogos gydymo būdas. Tokie tirpalai nesukelia pripratimo. Taigi juos galima vartoti ilgesnį laiką, kitaip nei vietinio poveikio dekongestantus. Be to, tokie preparatai vienodai saugūs ir suaugusiesiems, ir vaikams.
Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad hipertoniniai jūros vandens druskų tirpalai veiksmingai mažina peršalimo simptomus. Adamo ir kolegų atliktame tyrime dalyvavo 119 ligonių, sergančių peršalimu. Jiems buvo skirta hipertoninio arba izotoninio jūros vandens druskų tirpalo purškalo 3 kartus per dieną ir prašyta kasdien 7 dienas pildyti klausimyną apie savijautą. Hipertoninis tirpalas statistiškai reikšmingai palengvino slogos simptomus sergantiems viršutinių kvėpavimo takų infekcija (62).
Kosuliui malšinti rekomenduojama vartoti centrinio poveikio vaistų nuo kosulio, pavyzdžiui, kodeiną, dekstrometorfaną (63). Jie gali būti naudojami atskirai ar kaip sudėtiniai preparatai. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo mažina karščiavimą, gerklės skausmą ir šiek tiek kosulį (64). Taip pat peršalimo ligoms gydyti gali būti vartojamas vitaminas C, ežiuolės, cinko preparatai, kurių veiksmingumas nėra tvirtai įrodytas (2).
APIBENDRINIMAS
Peršalimas – tai heterogeninė grupė ligų, pažeidžiančių viršutinius kvėpavimo takus. Peršalimą sukelia virusai, dažniausiai rinovirusai, kurie dauginasi nosiaryklės gleivinėje. Taigi pagrindiniai simptomai yra gerklės skausmas, sloga, čiaudulys, bloga bendra būklė, kartais karščiavimas, mialgija.
Sergamumo viršutinių kvėpavimo takų infekcija pikas Lietuvoje būna rudenį ir trunka visą žiemą. Nors peršalimu dažniau serga vaikai, jis neretas ir suaugusiesiems. Kadangi infekcija plinta oro lašiniu būdu ir per infekuotas rankas, suserga didelės žmonių grupės. Tai viena dažniausių kreipimosi į gydytojus priežasčių visame pasaulyje. Labiausiai varginantis ligonius simptomas yra sloga. Ją gydyti galima sisteminiais arba vietiniais dekongestantais.
Populiariausi – vietinių dekongestantų purškalai, juos patariama vartoti ne ilgiau kaip 3–4 dienas. Ilgiau vartojant, atsiranda nepageidaujamo poveikio reiškinių: nosies gleivinės išsausėjimas, kraujavimas iš nosies, tachifi laksija.
Puiki alternatyva cheminiams dekongestantams ir papildoma slogos gydymo priemonė yra natūralaus hipertoninio jūros vandens druskų tirpalo purškalai, pvz., quixx/6373″>Quixx. Ši priemonė veiksmingai mažina nosies užburkimą, slogos simptomus, drėkina nosies gleivinę. Klinikiniais tyrimais įrodytas quixx/6373″>Quixx veiksmingumas gydant peršalimą ir mažinant slogos simptomus. Ši priemonė yra saugi ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams.
Parengė: gyd. Aurimas JONAUSKAS
Rasa ŽEMAITAITYTĖ
Žurnalas „Internistas”