Prieš implantuojant nuolatinį elektrokardiostimuliatorių (EKS) pacientui leidžiama išbandyti laikiną išorinį širdies ritmą palaikantį prietaisą, kuris pritvirtinamas kūno išorėje be odos pjūvio. Ši naujovė suteikia galimybę gydytojams nuspręsti, ar pacientui tikslinga implantuoti nuolatinį EKS. Apie tai paskelbta 2015 m. birželio 22 dieną Milane (Italijoje) vykusiame Europos kardiologų draugijos ir Europos širdies ritmo asociacijos (EHRA) simpoziume EHRA EURO PACE – CARDIOSTIM 2015. Vienas išradimo autorių Iowa City (JAV) universiteto ligoninės Vidaus ligų departamento Aritmijų skyriaus vadovas profesorius Michael Giudici sako, kad daugelis aritmijomis sergančių ligonių jaučiasi itin blogai ir labai nekantrauja, kada galės išsivaduoti iš tų kančių. Prijungus išorinį EKS, jie pasijunta kaip iš naujo gimę: „Jūs nepatikėsite, kaip aš siaubingai jaučiausi anksčiau ir kaip puikiai jaučiuosi dabar. Norėčiau, kad implantacija man būtų atlikta kuo greičiau“, – skubina gydytojus jie.
Anot prof. M. Giudici, laikinojo prietaiso testas sudaro galimybę pacientui palyginti savo būklę ir savijautą anksčiau ir dabar, priimti labiau motyvuotą ir argumentuotą sprendimą dėl nuolatinio EKS implantacijos. Prie implantacijos procedūrą daugelį ligonių apninka abejonės. Jie informuojami, kad stimuliatoriuss bus implantuojamas kairėje poraktikaulinėje zonoje, po audiniais, atlikus viršutinėskrūtinės dalies pjūvį. Toje vietoje gali pakisti odos spalva ir atsirasti iškilimas, kuris gali būti matomas dėvint atvirus drabužius. Dėl to ypač nerimauja moterys, nes joms viršutinėkrūtinės dalis svarbi kaip intymumo relišeris, todėl moterims ritmo vedlio prietaisą siūloma implantuotipo krūtimi, submamariškai. Vyresnio amžiaus ligoniai baiminasi, kad žaisdamas ant jų kelių anūkėlis gali užsigauti galvą trinktelėjęs į kietą prietaiso korpusą. Kai kurie pacientai iš viso abejoja, ar verta implantuoti elektrinį prietaisą į kūno vidų, „jei esi senas“ ar „nesijauti labai blogai“.
Laikinasis išorinis EKS
Profesoriui M. Giudici kilo mintis laikinąjį išorinį ritmo prietaisą panaudoti ir tiems pacientams, kurie iki šiol turėjo pastovų EKS , bet yra priversti laikinai jį eksplantuoti, pvz., dėl infekcijos. Šiems ligoniams gali būti pritaikomas laikinasis EKS . Šiuo atveju panaudojamas tas pats EKS ir įkišti elektrodai, tačiau pats prietaisas paliekamas kūno išorėje. Pacientas gali įsitikinti, kad blogos jo savijautos priežastis yra reta širdies veikla, o ne kadaise atlikta širdies operacija ar implantuotas nuolatinis ritmo vedlys. JAV mokslininkų atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo bradikardijos varginami 40–82 metų amžiaus ligoniai, parodė, kad 2–3 savaičių laikinojo prietaiso testas daugumą pacientų įtikino nuolatinio implantuoto ritmo vedlio nauda ir privalumais.
Priminsime, kad pati EKS implantavimo procedūra atliekama elektrofiziologijos laboratorijoje, išpunktavus poraktikaulinę arba pažasties veną, įkišami elektrodai, kurie prisitvirtina dešiniosiose širdies ertmėse (atitinkamai skilvelyje arba prieširdyje). Proksimaliniai elektrodų galai fiksuojami prie odos ir sujungiami su nesteriliu permanentiniu ritmo prietaisu. Prietaisas užprogramuojamas individualiai pagal numatytą paciento širdies ritmą ir veikia principu „pagal poreikį“ (angl. on demand), o po 2–3 savaičių nuimamas. Visi tyrime dalyvavę pacientai teigė, kad pirmenybę teikia nuolatiniam po oda implantuojamam EKS . Nė vienam pacientui nepasitaikė su pradine implantacija susijusių komplikacijų ar poreikio pašalinti prietaisą.
Prof. M. Giudici teigimu, laikinasis išorinis ritmo vedlys yra toks pat, kaip implantuojamas, tik jis tvirtinamas kūno paviršiuje, todėl nereikia atlikti odos pjūvio, o pacientas gali realiai įsitikinti procedūros nauda. Prijungus laikinąjį prietaisą detaliai įvertinama paciento būklė: fizinio krūvio tolerancija, gyvenimo kokybė, ligonio judrumas ir gyvybingumas. Tyrimas parodė, kad šie rodikliai prijungus laikinąjį ritmo vedlį reikšmingai pagerėjo, o pacientai tiesiog ragino gydytojus neatidėliojant implantuoti pastovųjį ritmo prietaisą.
Anot prof. M. Giudici, laikinojo ritmo vedlio mėginys sudaro galimybę pacientui geriau pajusti atliekamos procedūros naudą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tolesnės gydymo taktikos. Pastebėta, kad galėdami patys apsispręsti, pacientai jaučiasi laimingesni nei tada, kai gydymo naudą jiems bando išaiškinti gydytojai. Minėtame tyrime dalyvavo bradikardiją turintys pacientai, bet procedūra būtų naudinga ir kitomis aritmijomis sergantiems asmenims.
Šaltinis: „Lietuvos gydytojo žurnlas”