Įvadas
Kasmet apie 2 mln. žmonių miršta dėl nužudymų ar nusižudo. Teigiama, kad iš 2002 metais pasaulyje įvykusių 877 tūkst. savižudybių 200 tūkst. nusižudžiusiųjų sudaro paaugliai ar jauni suaugusieji. Suicidiniai bandymai dažniausi paauglystėje, o savižudybės yra viena pagrindinių šio amžiaus asmenų mirties priežasčių. Deja, bet paauglių savižudybių skaičius nuolat didėja, ir daug sparčiau nei kitose amžiaus grupėse. Iš 4 mln. paauglių suicidinių bandymų bent 90 tūkst. baigiasi mirtimi, arba kas 5 min. įvykdoma savižudybė. Taigi savižudybių skaičiai pasaulyje rodo kritinę padėtį, kurią reikia veiksmingai spręsti.
Ar savęs žalojimas veda į savižudybę?
Sąmoningas savęs žalojimas – paplitęs reiškinys paauglių gretose. Tokiam elgesiui priskiriami veiksmai, kai asmuo save žaloja tyčia. Sąmoningo savęs žalojimo priežastys gali būti labai įvairios: savižudiškas ketinimas, noras išsivaduoti iš kankinamos vidinės būsenos, siekis parodyti kitiems, kaip blogai jaučiasi, pastangos suvaldyti tarpasmeninių santykių kaitą. Stebėjimai ir tyrimai rodo, kad toks paauglių elgesys byloja apie nepatenkintus jų poreikius.
Nors laikoma, kad sąmoningas savęs žalojimas yra veiksmai, nesukeliantys mirties, tačiau pastebima, kad toks elgesys kartais veda į savižudybes. Kad ir kokios būtų šį elgesį skatinančios priežastys, jis turi būti vertinamas ypač dėmesingai ir atsakingai.
Padėtis Lietuvoje
Lietuvoje atlikti tyrimai (A. Laskytė, N. Žemaitienė, 2009) rodo, kad 7,3 proc. 15–17 metų paauglių yra sąmoningai save žaloję. Mergaitės tokių veiksmų imasi 2,5 karto dažniau nei berniukai. Dažniausias savęs žalojimo būdas toks pat kaip ir kitose šalyse – vaistų perdozavimas. Tokį būdą renkasi kas trečias save žalojantis Lietuvos paauglys. Bandę save žaloti paaugliai, palyginti su to nedariusiais, pasižymi didesne savižudiško elgesio tikimybe, nes beveik kas antras (43,4 proc.) prisipažino apie tai vėl galvojantis. Nepilnose šeimose gyvenantys paaugliai save žaloja dažniau, nei gyvenantys pilnose šeimose, ir tik dešimtadalis sąmoningai save žalojusių paauglių patenka į gydymo įstaigas. Užsienio mokslininkų pateikiami tyrimų duomenys rodo, kad į gydymo įstaigas paprastai patenka tik 3–10 proc. save žalojusių paauglių.
Tyrimų duomenys
2009 metais paskelbtame tyrime (Bandžiusių nusižudyti paauglių gydymo tyrimas (angl. Treatment of Adolescent Suicide Attempters Study – TASA) bandyta išsiaiškinti neseniai bandžiusių nusižudyti paauglių kai kuriuos gydymo klausimus, taip pat nustatyti veiksnius, padėsiančius numatyti ir sustabdyti pakartotinius suicidinius bandymus šioje jautrioje populiacijoje.
TASA tyrime naudota nauja psichoterapija – kognityvinė elgesio terapija suicido prevencijai (KETSP). KETSP sukurta kaip specifinė psichoterapija, galinti padėti išvengti suicidų ar sumažinti jų pasikartojimo riziką paauglių gretose. Šią terapiją sudaro 12 savaičių gydymas, kurio metu akcentuojamas saugus planavimas, aplinkybių ir pažeidimų, vedančių į savižudišką elgseną, supratimas bei įgūdžių, padedančių apsaugoti nuo pakartotinų suicidinių bandymų, formavimas. Po šios ūminės fazės tęsiama palaikomoji terapija.
6 mėnesius trukusiame daugiacentriame tyrime dalyvavo 124 neseniai depresija sergantys ir bandę nusižudyti 12–18 metų paaugliai. Jiems atsitiktinai paskirta arba leista pasirinkti 1 iš 3 intervencijų: vien gydymą antidepresantais, vien KETSP ar abiejų derinį. Dauguma paauglių norėjo patys pasirinkti gydymo metodus ir dauguma (93) rinkosi 2 gydymo metodų derinį. Pacientų suicidiškumas buvo vertinamas po 6, 12, 18 ir 24 savaičių.
Tyrimų rezultatai
Per pusę gydymo metų 24 dalyviai bandė žudytis pakartotinai. Nustatyta, kad suicidinės mintys bei elgsena pasikartojo naujai ar pablogėjo. Tiesa, pakartotinio bandymo žudytis duomenys buvo mažesni nei ankstesniuose tyrimuose su tokiais pacientais. Tai teikia vilties, kad šiame tyrime skirtas gydymas gali būti veiksmingas. Be to >70 proc. tiriamų paauglių – populiacija, kurią įprastai sunku priversti laikytis gydymo režimo – baigė ūminę gydymo fazę (12 savaičių). Tačiau daug dalyvių nutraukė palaikomąjį gydymą. Tai verčia manyti, kad ūminės fazės metu reikia padažninti sesijas ir sumažinti jų skaičių palaikomojo gydymo metu.
Tyrime nustatyti tam tikri požymiai, galintys numatyti suicidinės elgsenos pasikartojimą: paauglių akcentuojamos ir aiškiai išsakomos suicidinės mintys ir depresija, anamnezėje priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas, ≥2 suicidiniai bandymai anamnezėje, smarkiai išreikštas beviltiškumo jausmas. Be to, suicidiškumo pavojų didina konfliktai šeimoje, o šeimos palaikymas, artimi santykiai šeimoje yra veiksniai, saugantys nuo suicido pasikartojimo. Tokias išvadas patvirtina ir kiti tyrimai.
Reikšmė
Nepaisant to, kad tyrimas negalėjo patvirtinti gydymo veiksmingumo (nebuvo paremtas atsitiktine atranka), jis svarbus tuo, kad padeda geriau suprasti, kurie paaugliai labiausiai linkę pakartotinai žudytis ir kokie būdai, veiksniai gali padėti apsaugoti juos nuo tokios elgsenos. Taip pat tyrimas parodė, kad 10–24 suicidiniai bandymai buvo pakartoti per pirmąsias 4 savaites, t. y. iki adekvataus gydymo pradžios. Daroma išvada, kad pati intensyviausia pagalba turi būti suteikiama gana anksti, norint išvengti pakartotinų suicidinių bandymų.
KETSP veiksmingumą (atskirai ir derinyje su antidepresantais) planuojama įvertinti atsitiktinės atrankos tyrimuose. Dabar jau aišku, kad didžiausia pakartotino suicido rizika yra tyrimo pradžioje, todėl mokslininkai siūlo planuoti gydymą taip, kad intensyviausia pagalba būtų suteikiama kaip tik šiuo gydymo periodu. Be to, reikia paauglius mokyti didinti toleranciją stresui, dėti pastangas gerinant paauglių namų, mokyklos ir socialinę aplinką, patyrusiems vaikystėje traumas padėti susikurti veiksmingas įveikos strategijas.
Galimos savižudybės požymiai
Nurodoma daugybė požymių, nurodančių, kad paauglys mąsto apie savižudybę. Psichikos sutrikimai, priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas dažnai susiję su savižudiška elgsena, taigi reikia stebėti, kaip ir kokie šių sutrikimų simptomai pasireiškia. Ypač svarbios tokios ligos, kaip depresija, bipolinis afektinis sutrikimas (depresijos fazė), nerimo sutrikimai, prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas (F91.3), ribinis asmenybės sutrikimas, šizofrenija bei alkoholio ir narkotikų vartojimas.
Reikėtų būti dėmesingiems, jei: · labai pasikeičia asmenybė; · asmuo nebesidomi tuo, ką mėgo; · pasikeičia apetitas (padidėja ar sumažėja); · paauglys ilgai neužmiega arba miega visą dieną, arba tiesiog laiką leidžia snausdamas, gulėdamas lovoje; · jaučiasi išvargęs, be energijos; · jaučiasi bevertis, išgyvena kaltės jausmą; · atsiriboja nuo draugų, šeimos; · nebesirūpina nei higiena, nei išvaizda; · tapo nuliūdęs, dirglus ar abejingas; · nesugeba susikaupti; · apimtas didelio nerimo, panikos; · vartoja alkoholio ar narkotinių medžiagų; · elgiasi agresyviai, destruktyviai, deviantiškai; · prastai lanko mokyklą; · pasireiškia haliucinacijos ar kliedesiai.
Yra ir gana aiškių potencialios savižudybės ženklų, pavyzdžiui, jei paauglys išmeta ar kam nors atiduoda (dovanoja) pačius mėgstamiausius daiktus – tokį poelgį reikia vertinti kaip labai rimtą grėsmę gyvybei.
Liūdniausia, kad daugelio šių požymių aplinkiniai nepastebi, neįvertina, jie niekam nekelia susirūpinimo. Be abejo, minėti požymiai nebūtinai rodo, kad asmuo rengiasi žudytis, tačiau juos pastebėjus, verta atvirai, dėmesingai pasikalbėti su paaugliu.
Priežastys
Priežasčių, dėl kurių paaugliai bando žudytis, yra daugybė, tačiau dažniausios jos yra: didelis nusivylimas, atstūmimas, nesėkmė, išsiskyrimas su mylimuoju, reikšmingo egzamino neišlaikymas, šeimos santykių problemos.
Beje, pastaruoju metu galima susidurti su terminu savižudybės virusas – tai yra masinės kultūros poveikis, kai vaikai ir paaugliai mato nusižudančius filmų, animacinių filmų ir kitus herojus ir juos mėgdžioja.
Statistika rodo, kad dauguma nusižudžiusių paauglių sirgo psichikos ligomis ar turėjo priklausomybę, o tokiems asmenims su patiriamais sunkiais išgyvenimais susidoroti per sunku. Paaugliai nesugeba įsivaizduoti, kad gyvenimas dinamiškas, kad išgyvenamos problemos laikinos, ir pasirenka nepakeičiamą, galutinį sprendimą trumpalaikiams sunkumams spręsti. Minėtų stresorių negalime laikyti savižudybės priežastimi, tačiau jie gali būti savižudybės trigeriais psichikos ligomis sergantiems ar priklausomybių kamuojamiems paaugliams.
Savižudybių biologija, serotonino reikšmė
Neseniai mokslininkai ėmė domėtis savižudybių biologija. Manoma, kad savižudybės gali turėti genetinį pagrindą, t. y. polinkis joms gali būti paveldimas. Tyrimai rodo, kad sergančių psichikos ligomis ar priklausomų nuo įvairių toksinių medžiagų asmenų savižudybės – būdinga elgsena konkrečioje giminėje.
Atliekami ir biocheminiai nusižudžiusių asmenų smegenų tyrimai. Neseniai paskelbti duomenys rodo, kad tokių asmenų smegenyse yra mažas serotonino kiekis. Serotoninas padeda kontroliuoti impulsyvumą, tad jo trūkumas gali skatinti impulsyvų elgesį (ir savižudybę). Šiuo metu esama daug antidepresantų, keičiančių serotonino kiekį smegenyse, kurie silpnina depresijos simptomus ir mažina impulsyvumą bei savižudiškas mintis.
2015 metais paskelbtoje literatūros apžvalgoje nagrinėjamas impulsyvaus agresyvumo ryšys su serotonergine sistema suaugusių, paauglių ir vaikų gretose. Apžvalga parodė, kad yra aiški asociacija tarp mažo serotonino kiekio smegenų skystyje ir impulsyvaus agresyvumo.
Ta pati apžvalga, nagrinėjusi tyrimus su neuroreceptorių transmiterių profiliais, funkcinius vaizdo, genetinius ir epigenetinius tyrimus, teigia, kad suicido rizikos vertinimas yra gerokai sudėtingesnis. Ją vertinant, reikia svarstyti ir genetinius, ir aplinkos veiksnius. Tyrimuose, kuriuose vertintas selektyviųjų serotonino reabsorbcijos inhibitorių (SSRI) poveikis mažinant impulsyvų agresyvumą, parodė, kad pastarasis sumažėja kai kuriems suaugusiems, tačiau patologinį agresyvumą šie vaistai (SSRI) mažina ne taip veiksmingai ne tik suaugusiųjų, bet ir paauglių bei vaikų gretose.
Reikia pridurti, kad apžvalgoje nagrinėtų tyrimų su vaikais ir paaugliais išvados yra ne tokios išsamios kaip suaugusiųjų. Taip pat vertėtų pabrėžti, kad tai tik tyrimų šiais klausimais pradžia. Tikimasi, kad bus rasti aiškesni savižudiškos elgsenos veiksniai, taip pat ir specifiškesnis gydymas asmenims, linkusiems į savižudybes.
Autoriai siūlo psichiatrams prisidėti prie saugios aplinkos paaugliams ir vaikams kūrimo, formuojant atitinkamą sveikatos politiką savo valstybėje. Tokią nuomonę remia ir mūsų šalies psichiatrų tyrimų duomenys. Pavyzdžiui, D. Leskauskas daktaro disertacijoje Ryšiai tarp paauglių mergaičių bandymų žudytis ir klinikinės depresijos teigia, kad nepilna šeima, tėvų girtavimas, savižudybės giminėje, patirta seksualinė, fizinė ir psichologinė prievarta yra statistiškai reikšmingai didesnė tarp depresija sergančių ir nesergančių bandžiusių žudytis paauglių mergaičių. 14–15 metų mergaičių mėginimai žudytis aiškiai susiję su minėtais veiksniais, nepaisant to, ar jos serga depresija.
Pagalbos būdai
Mąstantys apie savižudybę asmenys jaučiasi vieniši ir bejėgiai, tad svarbu artimai ir kaip galima dažniau bei atviriau kalbėtis su jais. Paauglys turi suprasti, kad jis kažkam tikrai rūpi, kad kažkas tikrai nori išgirsti, išklausyti jį. Lietuvoje draugų pagalbos dažniau ieško merginos, o mūsų šalies paaugliai vaikinai dažniau kreipiasi į mokytojus ar specialistus.
Kalbant su paaugliu apie savižudybę, reikia klausti labai rimtai, atsakingai. Kartais tenka išgirsti klaidingą nuomonę, kad apie savižudybę kalbantys asmenys nesižudo – taip nėra. Nurodoma, kad apie 80 proc. asmenų prieš savižudybę draugams ar šeimos nariams pateikė tam tikras užuominas apie savo blogą būseną ir savižudiškus ketinimus.
Kai kurie linkę manyti, kad su prasitarusiu apie savižudybę asmeniu nereikia kalbėti šia tema. Kartais tiesiog uždraudžiama kalbėti. Tai – netiesa. Reikia kalbėti labai rimtai, aiškiai, atvirai, parodant, kad suprantate to asmens vidinius išgyvenimus, kokį sunkų stresą jis patiria.
Kai kas klaidingai mąsto, kad mąstantieji apie savižudybę nenori pagalbos. Tyrimai rodo, kad daugiau kaip pusė nusižudžiusių asmenų prieš pusmetį iki mirties kreipėsi medicininės pagalbos. Svarbu žinoti, kad nereikia palikti asmens savarankiškai ieškoti pagalbos – jis to nepajėgs.
Sustabdyti nuo savižudybės galima net tada, jei žmogus tvirtai nusprendė tai atlikti. Net sunkia depresija sergantys asmenys nėra tikri, ar mirtis yra teisinga išeitis, ir nuolat svarsto, ar jie nori gyventi ar mirti. Depresija sergantys asmenys nebepakelia savo būsenos, o ne gyvenimo. O impulsas viską užbaigti mirtimi, nepaisant to, koks jis stiprus, nesitęs (nesitęsia) amžinai.
Jei kas nors prasitarė, kad ruošiasi nusižudyti, reikia veikti nedelsiant. Pirmiausia nepalikite to asmens vieno. Reikėtų aiškiai ir tiesiai klausti: „Tu galvojai, kaip tai padarysi?“, „Kaip planuoji tai padaryti?“ Jei planas aiškus, priemonės suruoštos, vieta numatyta – rizika didžiulė. Tokiu atveju asmenį tuojau reikia nugabenti į artimiausią psichiatrijos ligoninę ar kitos ligoninės priėmimo skyrių. Galite iš karto kviesti greitąją medicininę pagalbą ar policiją. Būkite tikri, kad elgiatės teisingai, neabejokite – jūs gelbstite gyvybę. Deja, apie tokius draugo ketinimus, mintis paaugliai dažnai nutyli, slepia nuo suaugusiųjų. Taigi svarbu, kad paaugliai žinotų, kaip elgtis tokiais atvejais.
Apibendrinimas
Bandžiusius nusižudyti paauglius sunku gydyti todėl, kad jie dažniausiai per anksti nutraukia gydymą, o ir nėra specifinių intervencijų, galinčių patikimai apsaugoti nuo suicidinio mąstymo ir elgsenos. Deja, šie paaugliai paprastai būna išbraukiami iš klinikinių tyrimų, kuriuose tiriamas depresijos gydymas.
Nurodoma, kad, nepaisant to, kad yra reikšmingų galimos savižudybės ženklų, tik 33–50 proc. nusižudžiusių paauglių buvo diagnozuota psichikos liga ir tik 15 proc. savižudybės metu buvo gydomi. Anamnezėje buvę bandymai žudytis, be abejo, didina savižudybės riziką ir verčia gydytojus paauglį supančius asmenis būti ypač dėmesingus. Maždaug vienas trečdalis savižudybę įvykdžiusių paauglių buvo bandę tai atlikti anksčiau. Nurodoma, kad nors merginos bando žudytis dažniau, dažniau dėl šios priežasties miršta vaikinai.
Parengė gyd. Alvyda Pilkauskienė
Dainavos poliklinikos Psichikos sveikatos centro Psichikos dienos stacionaras
Šaltinis: „Internistas”