+1
-0
+1
Po stovinčiu akmeniu vanduo neteka

Abdominalinis chirurgas, onkologas, Nacionalinio vėžio instituto direktorius profesorius Narimantas Evaldas Samalavičius skaičiuoja poros dešimtmečių klinikinio, o nuo 2005-ųjų – ir vadovaujamojo darbo: iš pradžių Onkochirurgijos centrui, o pastaruosius porą metų – visai įstaigai, patirtį. Profesorius – daugybės kviestinių paskaitų lektorius, kelių šimtų pranešimų, mokslinių straipsnių ir tezių profesine tematika lietuvių ir anglų kalbomis autorius. Tokia būtų trumpa kolegų bei pacientų gerbiamo ir labai palankiai vertinamo gydytojo darbinės veiklos faktų grandinė. O koks profesorius kasdienybėje, namuose, šeimoje, kaip jis realizuoja save gyvenime? Atsakymus pateikia pats profesorius. LIETuvos gydytojo Šaknys

 

Manyčiau, jog žmogui labai didelę įtaką daro ikimokyklinės įstaigos, mokyklos, universitetai, mokytojai, dėstytojai ir kiti žmonės, kuriuos sutinkame savo gyvenime, bet vis dėlto pagrindinis vaidmuo tenka tėvams, šeimai. Mes visi kažką iš savo tėvų paveldime, bet ir aplinka, kurioje užaugame, yra neabejotinai reikšminga. Mano mama Stanislava Samalavičienė buvo ilgametė Vilniaus užsienio kalbų kursų – sovietiniais metais vienintelės įstaigos, kur buvo galima mokytis užsienio kalbų baigus įprastines studijas – direktorė, anglų kalbos specialistė. Tėtis Stasys Samalavičius – vienas žymiausių Vilniaus istorikų (jo vardu Vilniuje pavadinta gatvė), taip pat ilgametis Paminklų konservavimo instituto darbuotojas, Vilniaus universiteto ir kitų mokyklų dėstytojas. Abu mano tėvai baigė aukštuosius mokslus ir skatino mums žengti kaip galima toliau į priekį. Mano tėčio šeimoje anglų kalba buvo įprastas reiškinys. Tėčio tėvas 24 metus gyveno Amerikoje. Grįžęs į Lietuvą vedė ir apsigyveno Seirijuose. Kadangi puikiai mokėjo anglų kalbą (rašyti, skaityti ir kalbėti), ėmė teikti juridines paslaugas, ypač siekiantiems kompensacijos už tarnybą Amerikos kariuomenėje (daugiausia I Pasaulinio karo metais). Taigi, anglų kalba buvo stipriai įsišaknijusi mūsų šeimoje. Puikiai ją išmoko ir mano tėvai bei aš su dviem vyresniais broliais. Šiandien anglų kalbos mokėjimas nieko nestebina – tai jau beveik būtinybė, kuri mums visiems padėjo atverti kelią į gyvenimą.

 

Pasirinkimas

Mokykloje mokiausi gerais ir labai gerais pažymiais. Ne paslaptis, kad tuomet žmonių galimybės priklausė nuo daugelio dalykų, o nuo pažymių – ypač, todėl aš galėjau rinktis bet kurią profesiją. Medicina mane sudomino ne iškart. Apie ją mokykloje daug negalvojau. Tada labiau domino astronomija, fizika, vienu metu netgi buvau linkęs rinktis klasikinių kalbų studijas, tačiau besimokydamas S. Nėries vidurinės mokyklos 11 klasėje galutinai nusprendžiau tapti gydytoju. Šį pasirinkimą lėmė įvairūs veiksniai ir aplinkybės, bet vienas ir turbūt svarbiausias – gyvas mano vyresnio brolio pavyzdys. Jis jau kelerius metus studijavo mediciną, todėl galėdavau apsilankyti Medicinos fakultete, susipažinti su ta aplinka, kurioje jis mokėsi. Studijos labai patiko ir nebeliko kito pasirinkimo. 1984 metais baigęs S. Nėries vidurinę mokyklą įstojau į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą.

 

Darbas

1990-aisiais baigęs studijas tapau rezidentu ir dar po ketverių metų jau galėjau džiaugtis garbingo gydytojų gildijos nario teisėmis ir… nelengva atsakomybės našta. Pirmoji mano darbovietė – Vilniaus universiteto Raudonojo Kryžiaus ligoninė, vėliau vadinta Centro ligonine. Darbą šioje įstaigoje pradėjęs paskutiniais rezidentūros metais (1993 m.), joje dirbau iki 2005 metų. Mano specialybė yra pilvo chirurgija (taip pat nemažai teko dirbti virškinimo trakto endoskopijos srityje, atlikti įvairias procedūras), o gretutinė specialybė – koloproktologija. Šiandien daugiausia dėmesio skiriu chirurginei onkologijai. Nacionaliniame vėžio institute, kuris anksčiau vadinosi Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, pradėjau dirbti 2005 metų gegužės mėnesį, laimėjęs konkursą į Onkochirurgijos centro vadovo pareigas. Šias pareigas vykdau iki šiol, o nuo 2013 metų vasario vadovauju Nacionaliniam vėžio institutui.

 

Mokytojai

Neretai profesiją atrandi per žmogų. Džiugiomis laikau vaikystės pažintis su tėvų artimais draugais. Tai garbūs kardiochirurgai prof. Vytautas Sirvydis ir prof. Giedrius Uždavinys, radiologas prof. Kazys Ambrozaitis, prieš trejus metus perkopęs garbią 100 metų sukakties ribą, ilgametis onkologas prof. Mečislavas Stukonis (mirė prieš keletą mėnesių), onkologė doc. Z. Stukonienė, ilgametė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanė prof. Zita Aušrelė Kučinskienė, genetikas prof. Vaidutis Kučinskas ir kiti. Didžiausią įtaką man, kaip chirurgui, padarė Raudonojo Kryžiaus ligoninės Chirurginio skyriaus vedėjas chirurgas Romanas Kęstutis Drąsutis. Su juo kartu dirbau nuo rezidentūros pražios – apie 15 metų. Tai labai patyręs ir gerbiamas chirurgas. Šie žmonės man tapo geriausiais gydytojų pavyzdžiais, kuriais visą laiką norėjosi sekti. Jie skatino mane domėtis mediko darbu, tobulėti, siekti konkrečių tikslų.

 

Medicina – patraukliausia

Manau, kad gydytojo sąžiningai atliekamas darbas reikalauja tam tikro pasiaukojimo. Šia prasme mediko profesija nuo kitų skiriasi nenutrūkstama veikla 24 valandas per parą ir 7 darbo dienas per savaitę. Nepaisant kitų gana rimtų pomėgių (esu baigęs dvi muzikos mokyklas, viena jų – B. Dvariono, groju klarnetu bei saksofonu), medicina man visada buvo patraukliausia, nes ji padeda geriausiai atsiskleisti asmenybei. Gydytojas turi nepaprastai daug galimybių save išreikšti tiek klinikinėje, tiek mokslinėje veikloje. Didžiausiomis „platumomis“ galėčiau įvardyti ir terapiją, ir chirurgiją. Beje, chirurgija mane sudomino ne iškart. Studijuojant labai patiko neurologija ir netgi labai rimtai svarsčiau, gal tapti neurologu, tačiau 5 kurse aktyviau įsitraukiau į Studentų kardiochirurgijos būrelio veiklą. Štai tada ir tapo aišku, jog būsiu chirurgas. Manau, kad medicina skirta dvasiškai stipriam, neabejingam žmogui, nes šis darbas susijęs su skaudžiais išgyvenimais, reikalingas stiprių dvasinių jėgų.

 

Stažuotės

Savo žinias bei patirtį man teko gilinti įvairiose Europos, Azijos bei Amerikos šalyse. Mano pirmoji rimta stažuotė dar besimokant rezidentūroje vyko Danijoje, Kopenhagos universitete. Ji reikšminga tuo, kad čia susipažinau su daktaru Stefenu Biulau (Steffen Bulow), kuris mane vėliau natūraliai nukreipė į koloproktologiją bei onkologiją. O to kelio pradžia – pirmoji mano kandidatinė disertacija, skirta šeiminei adenominei polipozei – vienam iš paveldimo storosios žarnos vėžio sindromų. Ne mažiau įdomios ir svarbios iki keleto mėnesių trukusios stažuotės Austrijos sostinės Vienos universiteto ligoninėje (1999), Tailando Bankoko miesto Mahidolo universitete (2002 m.), Irano sostinės Teherano universiteto ligoninėje (2004), įvairiose Švedijos ir Suomijos ligoninėse (1998, 2003 bei 2008 m.). Daug ko išmokau ir garsiojoje pasaulio medikų Meka tituluojamoje JAV Mayo klinikoje (2006), su kuria bendradarbiauju iki šiol. Kasmet Vilniuje organizuojame vadinamąsias Mayo klinikos dienas. Pas mus atvyksta Mayo klinikos delegacija, mūsų gydytojai vyksta ten stažuotis. Iš tiesų gydytojams labai naudinga ir svarbu žinoti, kas vyksta pasaulyje, didžiuose medicinos centruose.

 

Onkologija

Chirurginė onkologija yra specifinė sritis. Manau, kad vėžiu sergantys pacientai turi būti gydomi tiktai specializuotose įstaigose: Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos universitetinėse klinikose ir Šiaulių Respublikinėje ligoninėje. Neretai daugelis onkologiją sutapatina su „liūdesio medicina“ (dėl liūdnų prognozių ir dažnų mirčių). Viena iš liūdnųjų onkologijos pusių yra gyvenimo pabaigos medicina, kai progresuojančios ligos negali įveikti joks gydytojas, jokia metodika. Taip, vėžys dar nėra nenugalimas, neretas ligonis miršta, bet reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais juntamas didžiulis progresas, ypač – chirurginėje onkologijoje, kur taikomos naujos gydymo koncepcijos, radiologiniai, chemoterapiniai metodai, moderni įranga ir t. t. Daugėja galimybių žmogui suteikti vilties išgyti ir pratęsti gyvenimą. Tai – šviesioji onkologijos pusė.

 

Darbo diena

Mano darbo diena – ilga ir sunki. Esu įstaigos vadovas, administratorius, ir ši veikla yra mano pagrindinis darbas, o be jo, dar laukia ir klinikinė medicina, ir mokslas, be kurio dirbant šioje srityje neįmanoma išsiversti, ir studentai (esu VU profesorius). Visa tai suderinti nėra paprasta, bet į darbą anksčiau ateidamas ir vėliau išeidamas spėju viską padaryti. Mūsų ligoninėje yra 354 lovos, o pagal pasaulinę praktiką – įstaiga iki 500 lovų yra optimaliai valdoma. Daug paprasčiau ją administruoti nei dideles ligonines, kuriose yra 1000 ar daugiau stacionarinių vietų. Nors laiko visuomet trūksta, džiaugiuosi, kad galiu save puikiai realizuoti visose srityse. Dirbu kaip ir dauguma mūsų įstaigos darbuotojų, todėl nemanau, kad esu išskirtinis. Tokios darbo apimtys yra šiuolaikiško, į priekį žengiančio gydytojo esmė. Kai žmogui darbas teikia didelį džiaugsmą, tada ir laisvalaikis jam nėra toks svarbus, o kai darbas tampa savotiška „katorga“ – belieka skausmingai laukti laisvadienių ar atostogų.

 

Tarptautinė patirtis

Labai dažnai tenka dalyvauti įvairiuose pasauliniuose renginiuose. Tai ir savotiškas pasitikrinimas – kur mes esame, kokie mūsų pasiekimai, tai ir galimybės nubrėžti kryptis ateičiai. Kalbu ir apie pilvo chirurgiją, ir onkologiją plačiąja prasme. Bendravimui tarptautinėje plotmėje, patirties dalyboms skiriu nemažai laiko – ir pats vykstu skaityti pranešimų, ir Lietuvoje organizuoju tarptautinius renginius. Su kolegomis mūsų institute kasmet suorganizuojame ir pravedame tris keturis didelius tarptautinius renginius, o asmeniškai kasmet organizuoju po konferenciją, skirtą pilvo chirurgijai. Jau minėtose, šių metų gegužės 15 dieną organizuojamose Mayo klinikos dienose, skirtose virškinimo trakto organų vėžio chirurgijai, dalyvaus pirmaujantys įvairių sričių specialistai, lektoriai iš JAV, Brazilijos, Japonijos, Korėjos, Anglijos ir kt. Per pastaruosius keletą metų, plečiant mūsų įtaigos tarptautinę integraciją, pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su Minsko, Kijevo, Kazanės, Budapešto, Bialystoko, Teherano, Bankoko onkologijos institutais, taip pat netrukus pasirašysime sutartis su Korėjos Yonsei universiteto, Tokijo, Niujorko bei Paryžiaus vėžio centrais. Visuomet skiriame daug dėmesio absolventams, rezidentams, kad jie išgirstų pačias naujausias pasaulio medicinos žinias, kurios labai naudingos įsitvirtinant medicinoje, planuojant savo ateitį.

 

Siekiamybė

Labai džiaugiuosi, kad mūsų įstaiga tapo Nacionaliniu vėžio institutu. Tai reiškia, kad mūsų šalies vadovai, pritardami Europos Sąjungos direktyvoms bei Europos vėžio institutų organizacijos gairėms, puikiai supranta, kad geriausia onkologinių ligonių gydymo kokybė pasiekiama specializuotame centre. Onkologijos centras gali būti ir universitetinės ligoninės dalis, bet geriausia – atskira įstaiga. Šiuo metu daug dėmesio skiriame vienam iš Nacionalinio vėžio instituto įsipareigojimų – Lietuvos vėžio registrui. Labai džiaugiuosi, kad Vėžio registro įteisinimas, nors ir pareikalavęs nemažai įdirbio, sėkmingai vystomas. Tikiuosi, kad pavasarį jau turėsime įteisintą Vėžio registrą, dėl kurio vargome daugiau nei 15 metų. Svarbiomis pripažinčiau ir kitas mūsų įstatuose įrašytas pareigas – Lietuvoje vykdomų 4 vėžio patikros programų koordinavimą. Kiek žinau, šiais metais koordinavimo centro klausimas bus sprendžiamas Sveikatos apsaugos ministerijoje. Neabejoju, kad mums bus skirtas tas vaidmuo, kuris priklauso. Ne paslaptis, kad iki šiol Lietuvoje nėra galiojančių bendrų onkologinių ligų gydymo normų. Manau, kad su kolegomis iš Kauno, Klaipėdos universitetinių bei Šiaulių Respublikinės ligoninių galėtume kartu parengti bendrus standartus visoms onkologijos sritims. Labai svarbu pasiekti, kad kiekvienam gyventojui, nepaisant, kur jis gyvena, būtų suteikta vienodai efektyvi, kvalifikuota pagalba. Specializuotų onkologijos įstaigų vaidmuo labai svarbus. Tačiau po stovinčiu akmeniu vanduo neteka – o tai reiškia, kad norint kažką pasiekti, reikia daug ir sunkiai dirbti. Taip kalbu turėdamas omenyje ne vien klinikinį darbą. Mūsų centras teikia pagalbą maždaug trečdaliui Lietuvos gyventojų, sergančių onkologinėmis ligomis, bet esame pasirengę vykdyti ir kitus darbus. Pagrindas jau yra, todėl belieka drąsiai eiti užsibrėžtu keliu.

 

Šeima

Aš užaugau su dviem vyresniais broliais. Vyriausiasis Almantas Liudas Samalavičius yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros katedros bei Vilniaus universiteto profesorius, rašantis knygas įvairiomis temomis. Vidurinis brolis Robertas Stasys Samalavičius yra gydytojas anesteziologas, dirba VUL Santariškių ligoninėje, Kardiochirurginės anesteziologijos skyriaus vedėju. Aš – jauniausias iš jų. Mano šeimoje vyrauja darna ir supratimas. Su žmona Gintaute, teisininke, auginame dvejų metukų dukrytę Barborą. Iš tiesų didžioji „naminių“ rūpesčių našta gula ant žmonos pečių, tačiau toks jau nebylus mūsų susitarimas. Laisvalaikio norėtųsi ilgesnio, bet džiaugiuosi tuo, ką turiu. Sportuoju, labai domiuosi literatūra – daug skaitau, bet ir šį malonumą apriboja laiko stygius. Prieš kelerius dešimtmečius buvau pasinėręs į vertimo meną – esu išvertęs nemažai literatūrinių, eseistinių kūrinių, aktyviai bendradarbiavau su „Literatūros ir meno“, „Šiaurės Atėnų“, „Kultūros barų“ redakcijomis. Dar besimokydamas mokykloje žavėjausi Oskaru Vaildu, todėl vėliau sužinojęs, kad nėra jo pjesių lietuvių kalba, išverčiau vieną – „Ledi Vindermir vėduoklė“. Maloniai nustebino žinia, kad šis vertimas buvo pripažintas vienu iš penkių geriausių 2013 metų vertimų Lietuvoje.

Tai tam tikra duoklė humanitarinei kultūrai – aš šiuo vertimu didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad pavyko išleisti kokybišką gražų kūrinį. Tenka pripažinti, jog versti garsų anglų dramaturgą bei poetą gana sudėtinga – kaip ir V. Šekspyrą. Tačiau bet kuris vertimas, tiek grožinės literatūros, tiek periodinei spaudai skirtų kūrinių, yra ne tik sunkus, įtemptas, bet ir labai malonus, įdomus bei naudingas užsiėmimas, padedantis

tobulinti tiek lietuvių, tiek anglų kalbą. Gaila, kad dabar vertimui laiko nebelieka. Tačiau vis dėlto norėčiau šios srities neapleisti.

 

Poilsis

Atostogas stengiuosi skirti sau, poilsiui. Patinka kelionės. Labiausiai pamėgau Azijos šalis, o mėgstamiausia iš jų turbūt įvardyčiau Iraną. Ten mane labiausiai traukia. Taip pat kaip ir Pietryčių Azija: Vietnamas, Mianmaras, Laosas, Malaizija, Tailandas, Indonezija… Azijos žmonės truputį nuoširdesni, šiltesni, įdomios jų tradicijos, religijų skirtumai,gal dėl to jose slypi daugiau paslapties, o paslaptis visada traukia. Pastaruoju metu teko pabuvoti Lotynų Amerikoje, kurią tikiuosi pažinti geriau.

 

Laimė

Manyčiau, kad laimingas – tai visų pirma sveikas žmogus. Sveikata yra vienas laimės standartų. Be jos, svarbu turėti tikslą, gyvenimo siekius ir eiti pasirinkta kryptimi. Laimė – neišmatuojama ir kiekvieno ji gali būti skirtingai suvokiama. Kita vertus, dalis žmonių jaučiasi laimingi dalydami save kitiems. Iš tiesų laimingas tas, kuris gauna ir kuris turi galimybę atiduoti tą nematomą dovaną kitiems. Šventajame rašte yra pasakyta, kad jeigu tik myli tą, kuris tave myli, – nieko ypatingo nenusipelnai. Todėl manau, kad savęs atidavimas be išskaičiavimo yra labai svarbus.

 

Vertybės

Viena didžiausių vertybių man yra šeima, kurią reikia labai branginti. Kita – teisinga elgsena. Atrodo, visi puikiai žinome moralinius kodeksus, mokame elgtis, tačiau gyvenime visko pasitaiko. Svarbiausia – daryti taip, kad vėliau nebūtų gėda ir gaila. Kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko tam tikrų etapų, tam tikrų įvykių, apie kuriuos jis negalėtų kalbėti nerausdamas. Tie, kurie sako, jog tokių dalykų nebuvo, – meluoja. Todėl reikia stengtis, kad gyvenime būtų kuo mažiau nemalonių prisiminimų.

Mintis užrašė R. Pečeliūnienė

Šaltinis: „Lietuvos gydytojo žurnalas”