
Įvadas
Prostatos specifinio antigeno (PSA) koncentracijos kraujyje vertinimas – ankstyva prostatos vėžio diagnostikos priemonė, pradėta naudoti maždaug 1990 metais. Šis tyrimas labai pagerino ankstyvą prostatos vėžio diagnostiką. Tiesa, pasirodė daugiau duomenų, teigiančių, kad smarkiai padidėjo prostatos vėžiu sergančių pacientų savižudybių rizika. Paprastai nepakeliamas, streso sukeltas nerimas ilgainiui pereina į depresiją. Keletas tyrimų net parodė, kad įvairiose tyrimų programose dalyvaujančių asmenų nerimo lygis yra didelis. Galbūt tai galėtų būti asmenų, kuriems nustatomas prostatos vėžys, depresijos ir savižudybių priežastis?
Prostatos vėžys ir savižudybės
Pastaraisiais metais šiai problemai skirta daug dėmesio, nes siekta išsiaiškinti prostatos vėžiu sergančių vyrų savižudybių paplitimą, jų priežastis, ankstyvo diagnozavimo ir pagalbos būdus.
Švedijoje atliktas visuotinis tyrimas, kurio duomenys paskelbti 2010 metų vasario mėnesį. Šiuo tyrimu siekta išsiaiškinti, kokia savižudybės rizika vyrams, kuriems atlikus PSA tyrimą diagnozuotas prostatos vėžys. Į tyrimą įtraukta maždaug 98 proc. visų Švedijos vyrų, kuriems prostatos vėžys diagnozuotas 1997–2006 metais. Lygintas savižudybių, suregistruotų Švedijos prostatos vėžio duomenų bazėje, skaičius su savižudybių skaičiumi bendrojoje atitinkamo amžiaus Švedijos vyrų populiacijoje.
Šis tyrimas neparodė, kad asmenims, kurie ankstyvos diagnostikos (naudojant PAS) keliu nustatytas dar neapčiuopiamas prostatos vėžys,
yra padidėjusi savižudybės rizika. Tiesa, savižudybių dažnis yra perpus didesnis asmenų, kuriems liga jau pažengusi (T2, T3/4), gretose, palyginti su bendrąja vyrų populiacija. Taigi iš tiesų svarbu atkreipti dėmesį į šiuos pacientus, kad laiku pastebėtume depresijos simptomus ir skir tume gydymą.
Jungtinių Amerikos Valstijų tyrimas
Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose neseniai paskelbto tyrimo rezultatai rodo, kad vyrams, kuriems diagnozuotas prostatos vėžys, yra padidėjusi savižudybės ir mirties nuo kardiovaskulinių ligų rizika, kuri ypač didelė pirmuosius 3 mėnesius.
Į tyrimą įtraukti 342 497 pacientai, kuriems nustatytas prostatos vėžys. Santykinė savižudybės ir mirties nuo kardiovaskulinių ligų rizika per pirmuosius 12 mėnesių nuo vėžinės ligos nustatymo buvo palyginta su bendrosios JAV vyrų populiacijos duomenimis. Per pirmuosius metus nuo prostatos vėžio diagnozės nustatymo nusižudė 148 pacientai (palyginti su vidurkiu – 105 tarp bendrosios vyrų populiacijos pagal atitinkamą amžių, kalendorinį periodą ir gyvenamąją vietą). Tyrimas parodė, kad didžiausia savižudybės rizika yra pirmieji 3 mėnesiai po prostatos vėžio diagnozavimo, o mirtingumo dažnis šiais mėnesiais buvo 1,9, palyginti su 1,3, nuo 4 iki 12 mėnesių.
Įdomu tai, kad savižudybės rizika mažesnė tų vyrų gretose, kuriems prostatos vėžys diagnozuotas 1993–2004 metais, palyginti su tais, kuriems apie ligą pranešta 1979–1992, kai PSA testas dar nebuvo taikomas kaip rutininis tyrimas. Tyrimą atlikę mokslininkai tokį skirtumą grindžia tuo, kad esą diagnozavimas naudojant
PAS koncentracijos kraujyje vertinimą labai paplitęs ir daugiau diagnozuojama ankstyvo prostatos vėžio, o vyrams, kuriems sunki liga diagnozuota naujai, pastaraisiais metais gauna geresnę psichologinę ir emocinę pagalbą, sumažinančią šiuos ligonius užplūdusią neviltį.
Šiame tyrime nustatyta, kad per pirmus metus nuo prostatos vėžio diagnozavimo 6 845 vyrai mirė dėl kardiovaskulinių ligų (vidurkis palyginimui 6 283 (bendroje vyrų populiacijoje – pagal amžių, kalendorinį laikotarpį ir vietą)) (santykinės rizikos (SR) padidėjimas 1,9). Dar daugiau – didžiausia mirties rizika tuoj pat, t. y. po vieno mėnesio nuo ligos nustatymo (SR 2,05), palyginti su 1,12 po 2–6 mėnesių ir 0,92 po 6–12 mėnesių. Be to, pacientai, kuriems navikas metastazavęs, turi ypač didelę riziką numirti dėl kardiovaskulinės ligos per pirmąjį mėnesį nuo ligos nustatymo (SR 3,22), palyginti su tais, kuriems navikas lokalus ar jo išplitimas ribojasi su gretimomis struktūromis (SR 1,57).
Pasveikę nuo vėžio, bet susirgę depresija pacientai
Pristatėme tyrimus, kuriuose skelbiama, kad savižudybės pavojus yra didžiausias pirmuosius 1–3 mėnesius po vėžio diagnozės nustatymo. Tačiau kai kurios apklausos rodo, kad toks pavojus išlieka ilgus metus ar net dešimtmečius.
Štai Dana-Farber vėžio instituto (Bostonas, JAV) mokslininkai (Recklitis ir kt., 2006) teigia, kad suaugusius asmenis, kuriems vaikystėje diagnozuotas vėžys, ilgus metus vargina savižudiškos mintys, jie mėgina žudytis. Tokias išvadas tyrėjai pateikia remdamiesi ligonių, kurie lankosi vėžio klinikoje rutininei patikrai dėl vaikystėje diagnozuoto vėžio, apklausos duomenimis. Net 12 proc. šių asmenų (gerokai didesnis procentas, nei tikėtasi!) išsakė patyrę (ar vis dar patiriantys) tokius sunkius emocinius išgyvenimus.
Kitame atliktame tyrime dalyvavo 226 suaugusieji (100 vyrų ir 126 moterys), vaikystėje sirgę (ir pasveikę) vėžiu. Tiriamųjų amžiaus vidurkis – 28 metai. Tyrimo dalyviai buvo apklausti maždaug po 18 metų nuo ligos (limfoma, leukemija, sarkoma, Wilmso tumoras) diagnozavimo. Į tyrimą neįtraukti ligoniai, sergantys smegenų augliais. Tiriamieji užpildė standartines vertinimo skales, kurios vertino gyvenimo kokybę, suicidines mintis, depresijos požymius, skausmą ir fizinę sveikatą. 29 asmenys nurodė turėję savižudiškų minčių.
19 teigė, kad juos vargino tik savižudiškos mintys, o vienas iš jų bandė žudytis ir po to suicidinės mintys išnyko. 9 asmenys pareiškė, kad yra bandę žudytis ir šiuo metu vėl apie tai mąsto. Savižudiškas mintis išsakė pacientai, kurie jautėsi neviltyje, kuriuos vargino skausmas, turėjo somatinių problemų, rūpinosi savo išvaizdos problemomis.
Tik 11 iš 19 asmenų būseną, remiantis naudotomis tyrimo skalėmis, buvo galima vertinti kaip sunkią depresiją. Tai įgalina manyti, kad diagnozuojant jokiu būdu negalima remtis vien skalėmis, reikia papildomų vertinimo priemonių (būdų), kad teisingai įvertintume emocinę tokių pacientų būseną. Tyrimas parodė, kad su suicidinėmis mintimis susiję veiksniai yra jaunesnis amžius nustatant vėžio diagnozę, ilgesnis laikotarpis po diagnozės nustatymo ir taikytas spindulinis gydymas. Antivėžinis spindulinis gydymas gali slopinti organizmo augimą, sukelti fizinių defektų, sutrikdyti atmintį ir kitas kognityvines funkcijas, riziką susirgti kitu (antru) vėžiu. (Šiuo metu taikomas spindulinis gydymas yra saugesnis nei ankstesniais metais.)
Tokie tyrimų rezultatai verčia manyti, kad vėžiu sirgusiems ir pasveikusiems asmenims būtina ne tik tinkama fizinės (somatinės), bet ir jų psichologinės būsenos patikra ir pagalba. O toks gausių ryšių, siejančių savižudiškas mintis su fizine ir psichikos sveikata, nustatymas rodo, kad išgydyti nuo vėžio asmenys nuo pat ligos pradžios turi gauti daugiaprofilinę pagalbą ir slaugą.
Ar pacientui gresia savižudybė?
Konkrečiam pacientui savižudybės riziką padeda nustatyti klausimai apie savižudiškas mintis, rizikos veiksnių įvertinimas, klinikinių skalių naudojimas. Šios priemonės padeda numatyti tolesnius veiksmus, nustatyti, kokios pagalbos (ambulatorinės, stacionarinės, medikamentinės) reikia pacientui.
Klinikinėje praktikoje gali būti naudojama savižudybės rizikos įvertinimo ir intervencijų priemonė, kuri pagrįsta Pagrindiniu savižudybės vertinimo 5 žingsnių testu (angl. Basic Suicide
Assessment Five-step Evaluation – B-SAFE). Ši tyrimo priemonė padeda atsakyti į svarbius klausimus:
- Kurie veiksniai svarbiausi vertinant konkretaus paciento savižudybės riziką?
- Kokius klausimus užduoti pacientui siekiant įvertinti savižudybės riziką?
- Kaip suprasti, kad pacientas gali nusižudyti?
- Kokių neatidėliotinų priemonių imtis siekiant apsaugoti nusižudyti ketinantį pacientą?
- Kaip teisingai dokumentuoti savižudybės rizikos įvertinimą?
Turėkite omenyje, kad paciento būtina paklausti apie savižudybę ir tikrai nereikia bijoti užduoti klausimų apie ketinimą nusižudyti. Kartais manoma, kad paklausus apie savižudybę, galima pacientą paskatinti tokiam žingsniui, tačiau tokia nuomonė klaidinga. Kartu reikia prisiminti, kad net jei pacientas mintis apie savižudybę neigia, jis vis tiek gali nusižudyti. Tik atviras, nuoširdus pokalbis su pacientu galėtų padėti nustatyti savižudybės rizikos veiksnius, savižudiškų minčių rimtumą.
Rekomenduojama būti ypač budriems esant nerimui, panikos priepuoliams, ažitacijai, nemigai, lėtiniam skausmui, nes šie simptomai labai padidina savižudybės pavojų. Kita pavojinga klinikinė situacija yra piktnaudžiavimas alkoholiu ir kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, ypač abstinencijos ir intoksikacijos būklių metu. Esant savižudybės rizikai, reikia hospitalizuoti net ir be paciento sutikimo, laikantis šią procedūrą reglamentuojančių teisės aktų.
Apibendrinimas
Naujausi tyrimai rodo, kad pacientams, kuriems naujai nustatomas vėžys, būtina psichologinė pagalba. Ji ypač svarbi pirmaisiais mėnesiais nuo sukios ligos diagnozavimo. Be to, tokia psichologinė pagalba, emocinės būsenos vertinimas reikalingas ilgus metus, stebint pacientą dėl vėžio recidyvo. Vertinant savižudybės riziką, svarbiausia išsiaiškinti priežastis, kurios skatina pacientą nusižudyti, ir laiku taikyti prevencinius veiksnius.
Parengė gyd. Alvyda Pilkauskienė Dainavos poliklinikos psichikos sveikatos centro
Psichikos dienos stacionaras
Šaltinis: „Internistas“ Nr.5, 2016m.