+1
-0
+1
Prostatos vėžys didina savižudybių ir mirties nuo kardiovaskulinių ligų riziką

Įvadas

Prostatos specifinio antigeno (PSA) koncentra­cijos kraujyje vertinimas – ankstyva prostatos vė­žio diagnostikos priemonė, pradėta naudoti maž­daug 1990 metais. Šis tyrimas labai pagerino anks­tyvą prostatos vėžio diagnostiką. Tiesa, pasirodė daugiau duomenų, teigiančių, kad smarkiai padi­dėjo prostatos vėžiu sergančių pacientų savižudy­bių rizika. Paprastai nepakeliamas, streso sukel­tas nerimas ilgainiui pereina į depresiją. Keletas tyrimų net parodė, kad įvairiose tyrimų progra­mose dalyvaujančių asmenų nerimo lygis yra di­delis. Galbūt tai galėtų būti asmenų, kuriems nu­statomas prostatos vėžys, depresijos ir savižudy­bių priežastis?

Prostatos vėžys ir savižudybės

Pastaraisiais metais šiai problemai skir­ta daug dėmesio, nes siekta išsiaiškinti prosta­tos vėžiu sergančių vyrų savižudybių paplitimą, jų priežastis, ankstyvo diagnozavimo ir pagal­bos būdus.

Švedijoje atliktas visuotinis tyrimas, kurio duomenys paskelbti 2010 metų vasario mėnesį. Šiuo tyrimu siekta išsiaiškinti, kokia savižudy­bės rizika vyrams, kuriems atlikus PSA tyrimą diagnozuotas prostatos vėžys. Į tyrimą įtraukta maždaug 98 proc. visų Švedijos vyrų, kuriems prostatos vėžys diagnozuotas 1997–2006 metais. Lygintas savižudybių, suregistruotų Švedijos pro­statos vėžio duomenų bazėje, skaičius su savižu­dybių skaičiumi bendrojoje atitinkamo amžiaus Švedijos vyrų populiacijoje.

Šis tyrimas neparodė, kad asmenims, kurie ankstyvos diagnostikos (naudojant PAS) keliu nustatytas dar neapčiuopiamas prostatos vėžys,

yra padidėjusi savižudybės rizika. Tiesa, savi­žudybių dažnis yra perpus didesnis asmenų, ku­riems liga jau pažengusi (T2, T3/4), gretose, pa­lyginti su bendrąja vyrų populiacija. Taigi iš tie­sų svarbu atkreipti dėmesį į šiuos pacientus, kad laiku pastebėtume depresijos simptomus ir skir ­tume gydymą.

Jungtinių Amerikos Valstijų tyrimas

Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose ne­seniai paskelbto tyrimo rezultatai rodo, kad vy­rams, kuriems diagnozuotas prostatos vėžys, yra padidėjusi savižudybės ir mirties nuo kardiovas­kulinių ligų rizika, kuri ypač didelė pirmuosius 3 mėnesius.

Į tyrimą įtraukti 342 497 pacientai, kuriems nustatytas prostatos vėžys. Santykinė savižudy­bės ir mirties nuo kardiovaskulinių ligų rizika per pirmuosius 12 mėnesių nuo vėžinės ligos nu­statymo buvo palyginta su bendrosios JAV vyrų populiacijos duomenimis. Per pirmuosius metus nuo prostatos vėžio diagnozės nustatymo nusi­žudė 148 pacientai (palyginti su vidurkiu – 105 tarp bendrosios vyrų populiacijos pagal atitin­kamą amžių, kalendorinį periodą ir gyvenamą­ją vietą). Tyrimas parodė, kad didžiausia savi­žudybės rizika yra pirmieji 3 mėnesiai po pro­statos vėžio diagnozavimo, o mirtingumo dažnis šiais mėnesiais buvo 1,9, palyginti su 1,3, nuo 4 iki 12 mėnesių.

Įdomu tai, kad savižudybės rizika mažesnė tų vyrų gretose, kuriems prostatos vėžys dia­gnozuotas 1993–2004 metais, palyginti su tais, kuriems apie ligą pranešta 1979–1992, kai PSA testas dar nebuvo taikomas kaip rutininis tyri­mas. Tyrimą atlikę mokslininkai tokį skirtumą grindžia tuo, kad esą diagnozavimas naudojant

PAS koncentracijos kraujyje vertinimą labai pa­plitęs ir daugiau diagnozuojama ankstyvo prosta­tos vėžio, o vyrams, kuriems sunki liga diagno­zuota naujai, pastaraisiais metais gauna geresnę psichologinę ir emocinę pagalbą, sumažinančią šiuos ligonius užplūdusią neviltį.

Šiame tyrime nustatyta, kad per pirmus me­tus nuo prostatos vėžio diagnozavimo 6 845 vyrai mirė dėl kardiovaskulinių ligų (vidurkis palygi­nimui 6 283 (bendroje vyrų populiacijoje – pagal amžių, kalendorinį laikotarpį ir vietą)) (santyki­nės rizikos (SR) padidėjimas 1,9). Dar daugiau – didžiausia mirties rizika tuoj pat, t. y. po vieno mėnesio nuo ligos nustatymo (SR 2,05), palyginti su 1,12 po 2–6 mėnesių ir 0,92 po 6–12 mėnesių. Be to, pacientai, kuriems navikas metastazavęs, turi ypač didelę riziką numirti dėl kardiovasku­linės ligos per pirmąjį mėnesį nuo ligos nustaty­mo (SR 3,22), palyginti su tais, kuriems navikas lokalus ar jo išplitimas ribojasi su gretimomis struktūromis (SR 1,57).

Pasveikę nuo vėžio, bet susirgę depresija pacientai

Pristatėme tyrimus, kuriuose skelbiama, kad savižudybės pavojus yra didžiausias pirmuosius 1–3 mėnesius po vėžio diagnozės nustatymo. Ta­čiau kai kurios apklausos rodo, kad toks pavojus išlieka ilgus metus ar net dešimtmečius.

Štai Dana-Farber vėžio instituto (Bostonas, JAV) mokslininkai (Recklitis ir kt., 2006) tei­gia, kad suaugusius asmenis, kuriems vaikystė­je diagnozuotas vėžys, ilgus metus vargina sa­vižudiškos mintys, jie mėgina žudytis. Tokias išvadas tyrėjai pateikia remdamiesi ligonių, ku­rie lankosi vėžio klinikoje rutininei patikrai dėl vaikystėje diagnozuoto vėžio, apklausos duo­menimis. Net 12 proc. šių asmenų (gerokai di­desnis procentas, nei tikėtasi!) išsakė patyrę (ar vis dar patiriantys) tokius sunkius emoci­nius išgyvenimus.

Kitame atliktame tyrime dalyvavo 226 suau­gusieji (100 vyrų ir 126 moterys), vaikystėje sirgę (ir pasveikę) vėžiu. Tiriamųjų amžiaus vidurkis – 28 metai. Tyrimo dalyviai buvo apklausti maždaug po 18 metų nuo ligos (limfoma, leukemija, sar­koma, Wilmso tumoras) diagnozavimo. Į tyrimą neįtraukti ligoniai, sergantys smegenų augliais. Tiriamieji užpildė standartines vertinimo ska­les, kurios vertino gyvenimo kokybę, suicidi­nes mintis, depresijos požymius, skausmą ir fi­zinę sveikatą. 29 asmenys nurodė turėję savižu­diškų minčių.

19 teigė, kad juos vargino tik savižudiškos mintys, o vienas iš jų bandė žudytis ir po to sui­cidinės mintys išnyko. 9 asmenys pareiškė, kad yra bandę žudytis ir šiuo metu vėl apie tai mąs­to. Savižudiškas mintis išsakė pacientai, kurie jautėsi neviltyje, kuriuos vargino skausmas, tu­rėjo somatinių problemų, rūpinosi savo išvaiz­dos problemomis.

Tik 11 iš 19 asmenų būseną, remiantis nau­dotomis tyrimo skalėmis, buvo galima ver­tinti kaip sunkią depresiją. Tai įgalina ma­nyti, kad diagnozuojant jokiu būdu nega­lima remtis vien skalėmis, reikia papildo­mų vertinimo priemonių (būdų), kad teisingai įvertintume emocinę tokių pacientų būseną. Tyrimas parodė, kad su suicidinėmis mintimis su­siję veiksniai yra jaunesnis amžius nustatant vė­žio diagnozę, ilgesnis laikotarpis po diagnozės nustatymo ir taikytas spindulinis gydymas. An­tivėžinis spindulinis gydymas gali slopinti orga­nizmo augimą, sukelti fizinių defektų, sutrikdy­ti atmintį ir kitas kognityvines funkcijas, riziką susirgti kitu (antru) vėžiu. (Šiuo metu taikomas spindulinis gydymas yra saugesnis nei ankstes­niais metais.)

Tokie tyrimų rezultatai verčia manyti, kad vėžiu sirgusiems ir pasveikusiems asmenims būtina ne tik tinkama fizinės (somatinės), bet ir jų psichologinės būsenos patikra ir pagalba. O toks gausių ryšių, siejančių savižudiškas min­tis su fizine ir psichikos sveikata, nustatymas rodo, kad išgydyti nuo vėžio asmenys nuo pat ligos pradžios turi gauti daugiaprofilinę pagal­bą ir slaugą.

Ar pacientui gresia savižudybė?

Konkrečiam pacientui savižudybės riziką pa­deda nustatyti klausimai apie savižudiškas min­tis, rizikos veiksnių įvertinimas, klinikinių ska­lių naudojimas. Šios priemonės padeda numaty­ti tolesnius veiksmus, nustatyti, kokios pagalbos (ambulatorinės, stacionarinės, medikamentinės) reikia pacientui.

Klinikinėje praktikoje gali būti naudojama savižudybės rizikos įvertinimo ir intervencijų priemonė, kuri pagrįsta Pagrindiniu savižudybės vertinimo 5 žingsnių testu (angl. Basic Suicide

Assessment Five-step Evaluation – B-SAFE). Ši tyrimo priemonė padeda atsakyti į svarbius klausimus:

  • Kurie veiksniai svarbiausi vertinant konkre­taus paciento savižudybės riziką?
  • Kokius klausimus užduoti pacientui siekiant įvertinti savižudybės riziką?
  • Kaip suprasti, kad pacientas gali nusižudyti?
  • Kokių neatidėliotinų priemonių imtis siekiant apsaugoti nusižudyti ketinantį pacientą?
  • Kaip teisingai dokumentuoti savižudybės rizikos įvertinimą?

Turėkite omenyje, kad paciento būtina pa­klausti apie savižudybę ir tikrai nereikia bijoti užduoti klausimų apie ketinimą nusižudyti. Kar­tais manoma, kad paklausus apie savižudybę, ga­lima pacientą paskatinti tokiam žingsniui, tačiau tokia nuomonė klaidinga. Kartu reikia prisiminti, kad net jei pacientas mintis apie savižudybę nei­gia, jis vis tiek gali nusižudyti. Tik atviras, nuo­širdus pokalbis su pacientu galėtų padėti nusta­tyti savižudybės rizikos veiksnius, savižudiškų minčių rimtumą.

Rekomenduojama būti ypač budriems esant nerimui, panikos priepuoliams, ažitacijai, nemi­gai, lėtiniam skausmui, nes šie simptomai labai padidina savižudybės pavojų. Kita pavojinga kli­nikinė situacija yra piktnaudžiavimas alkoholiu ir kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, ypač abstinencijos ir intoksikacijos būklių metu. Esant savižudybės rizikai, reikia hospitalizuoti net ir be paciento sutikimo, laikantis šią procedūrą regla­mentuojančių teisės aktų.

Apibendrinimas

Naujausi tyrimai rodo, kad pacientams, ku­riems naujai nustatomas vėžys, būtina psicho­loginė pagalba. Ji ypač svarbi pirmaisiais mė­nesiais nuo sukios ligos diagnozavimo. Be to, tokia psichologinė pagalba, emocinės būsenos vertinimas reikalingas ilgus metus, stebint paci­entą dėl vėžio recidyvo. Vertinant savižudybės riziką, svarbiausia išsiaiškinti priežastis, kurios skatina pacientą nusižudyti, ir laiku taikyti pre­vencinius veiksnius.

 

Parengė gyd. Alvyda Pilkauskienė Dainavos poliklinikos psichikos sveikatos centro

Psichikos dienos stacionaras

Šaltinis: „Internistas“ Nr.5, 2016m.